„Kokie jūs blogi, kad nelankot, bet čia ne jums sakau“

 

„Dainuoti yra sveika sielai“, „Geriausia meditacija ir terapija nuo streso gyvenime yra muzika“, „Po įtemptų darbo dienų choras man veikia geriau nei psichologas – grįžtu namo ramus, laimingas, su šypsena“, „Gailiuosi, kad nepradėjau lankyti šio choro anksčiau – viena ateiti nedrįsau, draugės neprikalbinau, o dabar man čia labai patinka“ – taip apie chorus kalba juose dainuojantieji. Tiesa, kartais ne viskas chorų kasdienybėje būna taip gražu. Neturiu omenyje konkretaus choro ar vadovo ir jei kažkuris atpažins save, pasakytus žodžius ar situacijas, norėčiau, kad to nepriimtų asmeniškai, nes rašysiu apie tai, kas vyksta ne viename kolektyve dirbant skirtingiems vadovams. Kai kuriuose choruose yra tų pačių bėdų ir ne visada pakanka laiko ar drąsos pasisakyti, kai kažkas vargina/nebepatinka, nes vieną kartą kažkas atsitiko – pratylėjom, antrą – vėl, trečią (o negi dėl kiekvieno menkniekio burbėsi), o tada jau susikaupia daug neišsakytų dalykų, streso, nepasitenkinimo ir pan. Taigi visiems reikia išmokti kalbėtis – išsisakyti ir išklausyti kitą pusę, ne tik choristams girdėti, ką sako vadovai (nes tam jie ir vadovai, kad mokytų, aiškintų, kalbėtų apie muziką ir apie organizacinius dalykus), bet ir atvirkščiai. Choristai taip pat galėtų pasakyti, kaip jaučiasi, kodėl išeina iš kolektyvų, o išeidami neretai mandagiai nutyli kai kuriuos tokio sprendimo motyvus. Bet kažkam juk reikia pasakyti, kad karalius nuogas, kaip toje Anderseno pasakoje. Iš savo ir pažįstamų žmonių patirties žinau, kad tokių vadovų yra ne vienas, ir kyla įtarimas, kad gal jų yra ir daugiau. Kai kurie choristai, prisiminę neigiamus išgyvenimus studentų choruose, nedrįsta vėl grįžti prie chorinės muzikos. Norisi, kad kažkas pasikeistų į gerąją pusę, nes iš tokių žmonių, kurie palieka kolektyvus, nors tikrai gali ir nori dainuoti, didesniame mieste galbūt susidarytų keli chorai. Didelis praradimas chorinės muzikos bendruomenei! Man dėl to beprotiškai liūdna, todėl drįstu pasisakyti viešai – kartais atrodo, kad chorvedžiai patys pjauna šaką, ant kurios sėdi: dirba su žmonėmis, kuriuos patys ir atbaido savo elgesiu.

Choristas į eilinę repeticiją neatėjo – kojos trauma. „Atneškit“, – bendramoksliams pasakė vadovas. Kitas išvyko gyventi į užsienį – choras atsisveikino, išlydėjo, palinkėjo sėkmės, po repeticijos vadovas seniūnui prasitarė: „Norėčiau, kad jam nepasisektų ir jis grįžtų, nes kitaip prarasim dainininką“. Choristė perdavė linkėjimus nuo neseniai mama tapusio soprano, vienintelis vadovo klausimas – kada dainuot ateis? Pasirodymo dieną choristas neatėjo, nes apsinuodijo: „Nereikėjo valgyt iš vakaro“.

Ne pirmus metus (ar ne pirmą dešimtį metų) dainuojantys tikrai žino, kad norint pasiekti rezultatų, reikia įdėti kasdienio darbo – lankyti repeticijas, stengtis, supranta, kad vadovas jaučia atsakomybę, kad daug dirba, kad jo darbas vyksta ne tik per repeticijas – reikia parinkti repertuarą, kopijuoti natas, pildyti įvairias anketas ir rašyti raštus dėl renginių, transporto, skelbti informaciją apie renginius, naujų narių priėmimą, rūpintis koncertiniais drabužiais ir t. t. Ir tą darbą vertina (apie tai, kad kai kurie chorvedžiai dirba be atlyginimo ir pan., irgi žinau). Bet. Neretai vadovai repeticijos pradžioje daug laiko skiria vėlavimo (o vėluoja žmonės dažniausiai dėl darbo ar transporto kamščių) ir lankomumo dalykams. Ilgiau ar trumpiau skaito moralus, kuriuos girdi ne tie, kurie į repeticiją neatėjo – jų juk tuo metu nėra. Klausytis priversti tie, kurie susirinko („Kokie jūs blogi, kad nelankot, bet jūs atėjot, tai čia ne jums sakau“ – žanro klasika). „Va, Petras nebeateina ir nieko neparašo“ – jam ir sakykite, ne kitiems. Gerai, jei studijos ar darbas pernelyg nenuvargino. Bet gal jie labai pavargę, prastai besijaučiantys (patys vadovai sako, kad nėr ko namie gulinėt: „Jei ką skaudą – tabletę „įkali“ ir važiuoji į repeticiją“), turi daug darbų, iš paskutinių jėgų atėjo į repeticiją ir yra priversti klausytis nuolat besikartojančių kalbų? Jie tikrai mielu noru vietoj to nuveiktų ką nors įdomaus (juk tiek daug nematytų, neišmoktų, nepatirtų, nepadarytų dalykų). Ir tada svarsto, eiti ar neiti į repeticiją, nes jei neis – vadovas skambins arba piktai rašys, o jei eis – teks klausyt moralų. Gal jie sąžiningai lanko visas repeticijas nepaisydami oro sąlygų, didelių atstumų, kitą dieną laukiančio egzamino, „degančių“ darbų, visus susitikimus su draugais, vizitus pas gydytojus, kultūrinius renginius, visas keliones ar išvykas su draugais ir šeimomis derina prie choro arba atsisako, kad netrukdytų repeticijoms ir koncertams? Dėl papildomų repeticijų keičia savo planus? Gal jie šį chorą paliko prieš kelis metus ir dabar moralų klausosi tik todėl, kad juos pakvietė, nes važiuojant į kelionę trūksta choristų? Taip, galbūt dalis žmonių tiesiog pritingi, neturi pakankamai atsakomybės jausmo, nepagalvoja apie kitus kolektyvo narius ir vadovus, kuriems reikia dirbti su kaskart vis kitais žmonėmis. Bet choristai turi teisę sirgti (ir turėdami nedarbingumą bei apie tai pranešę vadovams, nesulaukti jų skambučių ar žinučių koncerto dieną, nes dainuoti stengiantis nesukosėti ar neapsisnargliuoti, žiopčioti neturint balso ir vaidinti, kad dainuoji tik dėl skaičiaus, nėra itin smagu ir malonu), turi teisę turėti darbus – įvairius, na, kad ir tokius, kuriuose dažnos komandiruotės, yra slenkantis grafikas, būna viršvalandžių. Jei tenka praleisti daug repeticijų, derėtų su vadovu pasikalbėti ir susitarti, ar galima lankyti rečiau, ar kolektyvą visgi palikti, padaryti pertrauką, bet nereikėtų barti suaugusio žmogaus už tai, kad jis dirba ir koncerto dieną negali susikeisti su kolegomis. Darbovietėse vadovai į „atsiprašymus“ iš darbo ar susikeitimus su kolegomis (jei turi su kuo keistis – pavyzdžiui, mokyklos bibliotekininkas dirba vienas) irgi reaguoja įvairiai: galbūt vieni geranoriškai išleidžia, o kitiems darbuotojo laisvalaikis darbo metu visiškai nesuprantamas dalykas, galbūt kai kurių darbo specifika leidžia už tą laiką padirbti namuose, bet nei pardavėjas, nei gydytojas to padaryti negalės. Ne visi dirba darbo dienomis 8–17 val. Studentų choruose tas pats – dažnai studentai nori dirbti, kad užsidirbtų pinigų ar įgytų patirties, o darbas po paskaitų būna būtent vakarais ir savaitgaliais – kai vyksta repeticijos ir koncertai. O vadovai kartais ima ir lepteli (tikėkimės, netyčia ir akimirkos emocijų pagauti): „Tik mirtį pateisinu“. Arba pradeda moralizuoti ne tik dėl repeticijų ir koncertų, bet ir pokoncertinių vakaronių klubuose lankomumo. Ne visi tokias linksmybes mėgsta, ne visi gali ir nori skirti tam laiko ir jėgų, ypač po intensyvios darbų, repeticijų ir koncertų savaitės. Jei norės ir galės – ateis be papildomų raginimų.

Kyla klausimas, kas buvo pirmas – višta ar kiaušinis: ar vadovai moralizuoja, nes nesusirenka kolektyvas, ar jis todėl ir lanko nepareigingai arba palieka chorą, nes nenori tokių dalykų klausytis? Nori tik dainuoti, muzikuoti, mokytis naujus kūrinius, ilsėtis po darbo ar paskaitų? Mes, tie, kurie į repeticijas ateinam reguliariai, puikiai matom ir suprantam, kad vadovui, chormeisteriams sunku dirbti, kai repeticijoje, pavyzdžiui, nėra nė vieno alto, arba į vieną repeticiją ateina vieni žmonės, o į kitą – kiti, arba vieni lanko nuolat ir jau repertuarą išmoko, tada pasirodo kiti ir pirmieji turi vėl „stovėti“ vietoje, kol išmoks vėliau prisijungusieji. Tokiu atveju ir mums pikta. Na o bet tačiau. Ar visada moralai padeda išauklėti tuos, kuriems trūksta supratingumo? Ir ar nenervina tų, kurie puikiai lanko arba praleidinėja repeticijas tik dėl pateisinamų priežasčių? Todėl ir mums patiems krenta motyvacija lankyti, kai žinom, kad teks išklausyti priekaištus dėl kitų, o koncerte vis tiek dainuos visi, kurie tik gali – ir tie, kurie sąžiningai lankė, ir tie, kurie tik prieš koncertą ką tik pasirodė ir gal ne itin tvirtai moka. Suprantam, kokį stresą vadovai patiria prieš didelius renginius, ypač jei tai rimtas tarptautinis konkursas arba renginys, kurį jie patys ir organizuoja, arba vieną dieną laukia pasirodymai su ne vienu, o keliais kolektyvais. Suprantam, kad jeigu reiktų tą daryti mums, gal per penkias minutes pražiltume, prapliktume ir išprotėtume, bet todėl mes ir dirbame kitokius darbus, o vadovai turėtų mokėti su visu tuo susidoroti.

Blogai, kai vadovas dirba specialiosios paieškų tarnybos atstovu ir ieško pradingėlių, kurie paskui sako: „toks jausmas, kad vadovas tuoj iš telefono išlįs“. Savo noru lankydamas kolektyvą žmogus neturėtų pradingti nieko nepasakęs. Reikia tikėtis, kad vadovai piktai rašo ir barasi tik todėl, kad jų toks darbas, ne dėl to, kad būtų pikti žmonės. Kartais kai kurie vadovai nemoka gražiai išsakyti pastabų ir jas išsako taip, kad merginos apsiverkia ir tai tampa dar viena priežastimi „įgelti“. Nepaisant to, dėl kolektyvo, pomėgio dainuoti choristai tokiame chore dainuoja ir toliau. Net jei tokiu būdu išsakyta kritika padeda dainuoti geriau, nemanau, kad ją derėtų reikšti būtent taip.

Dažnai choruose vadovams su visokiais nemuzikiniais darbais padeda susidoroti seniūnai – tvarko natas, rūpinasi, kad visi laiku pasiimtų/grąžintų koncertinius drabužius, primena vienam kitam choristui (šiaip jau jis pats turėtų prisiminti), kad nepamirštų ateiti į repeticiją, jei reikia, renka už ką nors pinigus, praneša informaciją kitiems apie repeticijas ir renginius. Blogiausia, kad kartais, kai visais šiais dalykais rūpinasi vienas žmogus, jis ilgainiui nuo to pavargsta. Geriau būtų, kad tokiomis pareigomis dalintųsi keli žmonės arba jei viską „veža“ vienas, tą darytų neilgai (reikėtų paklausti žmogaus, ar jis nepavargo, ar jam neatsibodo), nes seniūnai nuo savo pareigų pavargsta ir tada choro lankymas, iš pradžių buvęs labai labai mielas, tampa nuovargiu ir našta, labiau darbu nei laisvalaikiu. Vienam chore seniūnas vidutiniškai prieš kiekvieną koncertą gaudavo dvi žinutes su klausimu „Kada koncertas?“ (dėl datos ir laiko), vieną „Kaip rengiamės?“, dvi „Kur koncertas?“ (dėl adreso, susitikimo vietos), nors apie tai kalbėta repeticijose, rašyta el. paštu ir „Facebook“ grupėje. Choristai bijodavo patys pasakyti vadovui, kad negalės dalyvauti koncerte, pasakydavo seniūnui, šis – vadovui ir tada būtent seniūnas turėdavo išklausyti vadovo priekaištus: „Kodėl man nepasakė – aš vadovas ar ne?“. Vadovų nusiskundimų seniūnai turi klausytis ir dėl chormeisterių darbo, ir dėl choristų (ne)lankomumo, ir dėl prasto dainavimo, negrąžintų drabužių… Kartais vadovo skambučių seniūnas sulaukia vasarą ar savaitgaliais būdamas kelionėse užsienyje, kai prašoma tik susisiekti su keliais choristais ir paklausti, ar jie važiuos į vieną koncertą (o pats vadovas to padaryti negali?) ar prašoma išsiaiškinti, kas neatnešė drabužių. Repeticijų dienomis, prieš koncertus seniūno telefonas skamba ir pypsi – rašo ir skambina ir vadovas, ir choristai. Kartais choro vadovas rašo net 2 valandą nakties, todėl seniūnas priverstas nakčiai išjungti visus telefono garsus ir įspėti šeimą, kad jei kas atsitiktų, skambintų jo antrajai pusei. Todėl ar reikia stebėtis, kad seniūnai vienas po kito kolektyvą palieka?

Vadovas perduoda kolektyvui nuotaiką, teigiamas ar neigiamas emocijas. Rodyti neigiamas emocijas dėl to, kad darbo dienos vidury vykstančiam koncerte itin mažai choristų (nes jie tuo metu dirba), reikia saikingai. Suprantam, kad vadovui sunku, jis nori, kad pasirodyti pavyktų kuo geriau. Bet. Galima paskatinti, padrąsinti savo šypsena, o ne tik reikalauti, spausti, nes choristai perima iš vadovo stresą. O jei dar netvirtai moka, toks emocinis fonas tikrai nepadės geriau pasirodyti, nesuteiks motyvacijos lankyti. Juk ne veltui daug kur rašoma ir kalbama, kad gera emocinė aplinka, palaikymas skatina motyvaciją, paspartina mokymosi procesą, ir atvirkščiai.

Nederėtų pamiršti, kad tai, kas vadovui yra darbas, už kurį jis gauna algą ir yra pasirašęs darbo sutartį, choristui tėra tik laisvalaikio dalis. Didelė ir rimta, graži, labai daug duodanti, bet tai jam ne darbas. Blogai besijausdamas į sceną žmogus eiti nenori, nors gal į darbą ar egzaminą tokioj pačioj situacijoj eitų. Pažįstu žmonių, kurie, pavyzdžiui, tam, kad sudalyvautų studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“, atsisakė savo diplomų teikimo šventės (ir po daugelio metų tą dainų šventę prisimena kaip gražiausią). Atidirbę dvejuose darbuose – dieną ir naktį – nemiegoję važiavo į koncertinę kelionę. Arba beveik tiesiogine to žodžio prasme iš vieno autobuso (turistinės kelionės) persėdo į kitą (koncertinę su choru). Bet tai turėtų būti išimtis, o ne taisyklė. „Greičiausiai važiuosiu su jumis, nes tikrai labai spaudžiat“, – prieš dainų šventę per Jonines parašo mergina, kuri tikrai labai norėjo Jonines švęsti pas senelius – Joną ir Janiną – tądien šventusius vestuvių metines, kur kasmet susirenka šeima. Ar tikrai reikia spausti žmogų, kad atsisakytų šeimos šventės dėl koncerto?

Tenka išgirsti ir pasisakymų, kad visus 12 metų mokykloj chore pradainavusiam žmogui dainuoti nenusibodo, studijų metais džiaugdavosi, kad vakare eis į chorą, bet vėliau kaži kas pasidarė, kad entuziazmo nebeliko. Kartais koncertų pasidaro per daug arba neriamasi iš kailio ruošiantis konkursams, o gal didesnioji dauguma labiau nori dainuoti ne dėl rezultato, prizinės vietos, o savo malonumui? Tereikia rasti tą aukso vidurį tarp varžymosi, tobulėjimo ir muzikavimo malonumo. Galbūt dainuojama per daug naujų kūrinių, kurių nespėjama „apžioti“, arba kaip tik naujų trūksta ir keliolika metų dainuoti tuos pačius senbuviams pasidaro per daug neįdomu?

Šiuolaikinėje darbo rinkoje dažnai pabrėžiama darbo komandoje svarba. To išmokstama chore (ar ansamblyje, šokių kolektyve, orkestre – tai, apie ką rašau, aktualu ir suprantama visiems mėgėjų meno kolektyvams). Kolektyvo nariai turėtų suprasti, kad rezultato gali pasiekti tik dirbdami petys petin, lankyti ir maksimaliai stengtis turi visi, dainuoti ne pasislėpę už draugo nugaros – būdami vieninga komanda. Dažnai choras tampa ta vieta, kur susirandama draugų, ir kartais, kai choristui kolektyve kažkas nepatinka, iš principo jame laiko tik žmonės, su kuriais artimai susibičiuliavo, tapo antra šeima (nuolat ateina nauji žmonės, su kuriais susibendrauji, ir ketinimas išeiti būna atidedamas į šoną). Bet bėgant laikui „auga“ ir nuovargis, nuobodulys, besikartojančios problemos, nenoras klausytis moralų, tie patys kūriniai, atsiranda noras ieškoti kažko naujo, o nutylėti tai, kas nepatinka, ir nekreipti į tai dėmesio pasidaro per sunku.

Mes, mylintys chorinę muziką, nenorim, kad tą meilę ir dainavimo malonumą užgožtų neigiamos emocijos, stresas, nepagarba žmogui, supratingumo trūkumas. Kai dainuojam, mes jaučiamės gražesni, šviesesni, laimingesni. Leiskite mums taip jaustis! Norisi, kad džiugintų muzika, jos grožis, teikiamos emocijos, artimų sielų bendrystė, kad koncertų metu galėtume pasidžiaugti bendro darbo vaisiais, o repeticijos būtų darbingos, bet ne varginančios, be moralizavimų. Dėkojam vadovams už didelį darbą, atiduodamą širdį, energiją, pastangas ir norime mylėti muziką kartu. Nesvarbu, kiek tuo metu repeticijoje žmonių. Prisimenu vieną repeticiją, kai „Kur giria žaliuoja“ dainavome trise. Buvo labai šviesu ir gera, per nugarą ėjo šiurpuliukai, kartais taip net per dainų šventę Vingio parko estradoje matydamas prieš save žiūrovų minią nepasijauti.


Prasidėjo naujas sezonas, ateina nauji nariai. Neleiskite jiems palikti choro tik dėl blogo kolektyvo mikroklimato. Be to, artėja dainų šventės, kurios daugeliui meno mėgėjų teikia labai daug gražių ir stiprių emocijų, nepamirštamų pojūčių ir prisiminimų visam gyvenimui. Norėtųsi, kad šį stebuklą išgyventų visi, kurie to nori, ne tik tie, kurie turi daugiau kantrybės ir mažiau „ima į galvą“. Tiesiog, kaip sakė katinas Leopoldas, – gyvenkime draugiškai. Paprasčiausiai (labiau) gerbkime vieni kitus. Tik tiek.

 

Neprisistatęs choristas

Parašykite komentarą