Chorvedys Juozas Vanagas

 

 

 

Doc. dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

 

Įvairiai žmonės nueina šį žemiškąjį kelią. Ne vienodus pėdsakus palieka po savęs. Vieni po kurio laiko pamirštami, neturint ką apie juos pasakyti. Kiti gi įsirėžia į žmonių atmintį dar nebaigę žemiškojo kelio. Prie pastarųjų priskirčiau žinomą Lietuvos chorų vadovą Juozą Vanagą. Jis, skirtingai nuo daugelio Lietuvos chorvedžių, visą gyvenimą dirbo tik su chorais, neieškodamas kito pragyvenimo šaltinio. Darbas su chorais Juozo Vanago gyvenime tapo jo dvasios ir kūno penu. Tad dabar sulaukęs garbaus amžiaus, turi ką prisiminti ir kuo pasidalinti su kitais.

Kai rašai apie vieną ar kitą kultūros darbininką, savaime iškyla klausimas, o kuo gi išsiskiria iš kitų? Kuo ypatingas jo kūrybinės veiklos braižas, kad yra prasmė apie tai kalbėti? Juk kiekvienas meno pasaulio atstovas yra savaip įdomus ir nepakartojamas. Tad kur slypi Juozo Vanago išskirtinumas?

Pirmiausia reikėtų prisiminti tai, jog Juozas Vanagas iki šiol Lietuvoje yra nepralenktas kaip talentingas ir aistringas chorų organizatorius. Apie jį kolegų tarpe sklido toks garsas: „išlaipink Vanagą mėnulyje, – jis ir ten suburs chorą“. Ir iš tikro, iš šalies kartais atrodydavo, jog Vanago chorai atsiranda „iš nieko“, tuščioje vietoje. Bet taip tik atrodydavo. O kaip iš tikro buvo, žino tik pats Juozas Vanagas, iki šiol neatskleidžiantis kai kurių savo organizacinio darbo paslapčių. Jeigu jo vadovaujamo choro interesai
reikalauja, Juozas Vanagas nesivaržys ir nepabijos nueiti pas pačius aukščiausius sovietinės Lietuvos vadovus ir „išspaus“, ko jam reikia. Kolegos tik stebisi, kaip tam Vanagui pavyksta, ko kitas tikrai nesugebėtų padaryti. Buvo net ir tokių atvejų, kai vienas kitas choro dainininkas neturėjo teisės išvykti su choru į užsienį kaip nepatikimas sovietų valdžiai, Juozas Vanagas kažkokiu stebuklingu būdu gauna leidimą tam dainininkui išvykti. Gal kartais Juozas Vanagas sovietinės valdžios atstovams ir įkyrėdavo, bet jo atkaklumas visada nugalėdavo, ir jis pasiekdavo, ką užsibrėžęs. Tad nieko nuostabaus, jog tuometinis sovietinės valdžios „prezidentas“ J. Paleckis su Juozu Vanagu net gatvėje sveikindavosi, Jau nekalbant apie jo sugebėjimą įvesti chorus net į Maskvos Kremliaus teatro sceną. Šniukštinėju po savo atmintį ir nepamenu, kad dar kuris mėgėjų choras iš Lietuvos būtų koncertavęs Maskvos Kremliaus teatre. Buvo ir juodų dienų Juozo Vanago kūrybinėje biografijoje. Jo išgarsinti vyrų ir moterų chorai „Aidas“ dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių ėmė ir „išsispietė“. Pradžioje vyrai, o po kurio laiko ir moterys. Visi laukia, kaip dabar Vanagas gyvens be chorų. Bet Juozas Vanagas sukandęs dantis ir atstatęs likimui sprandą nepasiduoda. Po kurio laiko vėl Juozo Vanago „Aido“ vyrų ir moterų chorai scenoje sveikina publiką. Visi tik stebisi – ne kiekvienas chorvedys taip sugebėtų… O Vanagas sugebėjo! Tad ir pasklido garsas po Lietuvą apie jo išlaipinimą mėnulyje.

Kitas Juozo Vanago originalumo bruožas, išskiriantis jį iš kolegų tarpo – jo dirigavimo ir muzikos interpretacijos savitumas. Šiuo požiūriu jis iš tikro į nieką nepanašus. Apie Juozo Vanago muzikos interpretacijos originalumą aštrialiežuviai netruko sukurti anekdotą. Sovietmečiu, kaip žinia, vienaip ar kitaip pasižymėję kultūros bei meno darbuotojai būdavo atžymimi garbės vardais ar kitokiais ženklais. Po respublikinės dainų šventės ar kokios kitos svarbios sovietinės datos, netrukus paskelbiami apdovanotųjų vardai. O Juozas Vanagas kaip negauna, taip negauna nei nusipelniusio artisto, nei kokio medalio ar ordino, nors jo pasiekimai su chorais ne menkesni, nei kitų. Štai ir „išsiaiškino“ kolegos kodėl taip yra: „Vyksta vyriausybinis koncertas, kuriame sėdi ir A. Sniečkus. Vanago diriguojamas choras dainuoja revoliucinę dainą „Smelo my v boj poidiom“. Bet kokia įdomi interpretacija… – Smelo my v boj poidiom (choras dainuoja labai garsiai ir energingai); toliau – za vlastj sovietov (tyliai, tyliai); i kak odin umriom (vėl labai garsiai ir energingai); v borbe za eto (visiškai tylutėliai). Paklausė, paklausė Sniečkus tokios interpretacijos ir sako: „Ne. Už tokį dainavimą negalima suteikti nusipelniusio artisto vardo…“. Vis tik po kurio laiko ir Juozui Vanagui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas. Čia pratęsiant anekdoto dvasią, galima būtų pridurti: matyt, kitame vyriausybiniame koncerte Vanagas sukeitė vietomis dinaminius niuansus… Anekdotai anekdotais, bet sutikime, jog apie pilkus žmogelius niekas anekdotų nekuria…

Taip įsiveržė į Lietuvos kultūrinį gyvenimą Juozas Vanagas, įrašydamas savo vardą į Lietuvos chorinės kultūros istoriją. O pradėjo Juozukas savo gyvenimo kelią, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų ir dukrų, paprastu kaimo berneliu, gimęs Vilučių kaime Utenos rajone. Čia jis žengė pirmuosius žingsnius siekdamas mokslo šviesos. Iš jaunų dienų Juozas Vanagas buvo karštas savo tėvynės patriotas. Tad nieko stebėtino, jog pašaukus generolui Povilui Plechavičiui, Juozas Vanagas nedvejodamas įsijungė į jo karių gretas. Pasibaigus karo veiksmams išvažiavo į Uteną, o paskiau į Panevėžį. Sėkmingai baigęs Panevėžio gimnaziją, Juozas Vanagas nutarė studijuoti klasikinę filologiją Vilniaus universitete (1948-1952 m.). Jam besimokant Panevėžio gimnazijoje, muzikos mokytojai B.
Piekarskis ir M. Karka jaunąjį Juozą užkrėtė muzikos bacila visam gyvenimui. Tad dar studijų metais Juozas Vanagas subūrė iš universiteto studentų didelį vyrų chorą (reikia pastebėti, jog pokario Lietuvoje vyrų chorai buvo didelė retenybė). Šiam chorui Juozas Vanagas vadovavo neilgai, nes pajuto, jog dirbti ir diriguoti jam gimnazijoje įgytų muzikos žinių toli gražu nepakanka. Tad jis nutaria rimtai studijuoti muziką, įstodamas į tuometinę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Čia jis mokosi choro dirigavimo specialybės pradžioje dėstytojo V. Kriaunevičiaus, vėliau A. Ilčiuko klasėje. Muzikos studijos Juozui Vanagui niekada nebuvo savitikslės. Mokydamasis muzikos mokykloje Juozas Vanagas toliau vadovauja chorui, o idant pagilintų savo praktinius įgūdžius, jis dar dainuoja tuometinės valstybinės filharmonijos mišriame chore, kuriam vadovavo Konradas Kaveckas. Šiame chore Juozas Vanagas išdainavo aštuonerius metus, godžiai stengdamasis įsisavinti visus praktikos darbo su choru paslaptis. Tai buvo Juozui Vanagui gera praktinio darbo mokykla. Tvirtai nusprendęs tapti choro vadovu ir dirigentu Juozas Vanagas kryptingai ėjo šiuo keliu, nebodamas nei nesėkmių, nei kliūčių. Darbas su choru tapo ne tik Vanago gyvenimo tikslu. Daugiau. Choras tapo Juozo Vanago gyvenimu. Tai buvo jo antroji šeima.

Dar besimokydamas J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje ir dainuodamas valstybinės filharmonijos chore Juozas Vanagas nedvejodamas pradėjo įgyvendinti didįjį savo gyvenimo tikslą – suburti tokį vyrų chorą, kuris garsintų Lietuvą toli už tėvynės ribų. Reikia pripažinti, jog šis darbas pranoko, ko gero, ir paties Juozo Vanago lūkesčius. Nors Juozas Vanagas vadovavo ne vienam mėgėjų kolektyvui (galima paminėti Elektrotechnikos gamyklos „Elfa“ mišrų chorą, Vilniaus universiteto studentų vyrų chorą, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – mišrų chorą „Indraja“), tačiau ryškiausi jo meniniai pasiekimai buvo su vyrų ir moterų chorais „Aidas“. Jam knietėjo suburti tokius kolektyvus, kuriuose jis pats būtų sau šeimininkas, kad jam niekas nenurodinėtų, kokius koncertus rengti, kokį repertuarą dainuoti, kokias choro išvykas organizuoti savo šalyje ir užsienyje. Tad Juozas Vanagas imasi energingai burti kolektyvus, sąlyginai nuo nieko nepriklausomus (nors, suprantama, materialinės bazės klausimas visada buvo aktualus). Dirbdamas su chorais „Aidas“ Juozas Vanagas lygia greta toliau tęsia studijas ir gilina savo teorines žinias tuometinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija). Čia jis neakivaizdiniu būdu studijavo choro dirigavimą žinomo choro dirigento K. Griauzdės klasėje 1958-1963 m.

1955 m. prasideda svarbiausias Juozo Vanago kūrybinio gyvenimo etapas, visiškai užpildęs tolimesnį jo gyvenimą. Negailėdamas savo jaunatviškos energijos bei sveikatos Juozas Vanagas suburia arti šimto žmonių vyrų chorą. Tuo metu tai buvo vienintelis ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje toks stiprus ir rimtai dirbantis vyrų choras. Tada jis bazavosi prie tuometinės sovietinės Lietuvos maisto pramonės ministerijos. O po penkerių metų Juozas Vanagas suburia ir gausų moterų chorą, kuris glaudėsi ir buvo globojamas materialiai sovietinės Lietuvos lengvosios pramonės ministerijos. Abu šie chorai tuometinėje Lietuvoje buvo ryškiausi mėgėjų chorai ir už meninius pasiekimus jiems buvo suteikti pagal to meto tvarką pavyzdinių meno kolektyvų vardai „Aidas“. Moterų chorui vardas buvo suteiktas 1963 m., o vyrų chorui 1964 m. Šį garbingą vardą chorai ir jų vadovas išsikovojo už aktyvią meninę veiklą bei ryškius meninius pasiekimus choro meno srityje. Tada tai buvo patys ryškiausi sovietinėje Lietuvoje vyrų ir moterų chorai. Tam, kad jie taptų tokiais, reikėjo įdėti daug pastangų ir ištvermės, norint pasiekti tam tikrą meninį lygį ir kad jis būtų pripažintas choro meno srities specialistų. Tai apsprendė ir choro darbo organizavimas (repeticijų tvarka, koncertai, išvykos) ir repertuaro parinkimas (kad būtų prieinamas mėgėjams ir kartu meniškai vertingas), ir, galiausiai, publikos pripažinimas.

Juozas Vanagas siekdamas rimtų meninių rezultatų suprato, jog be minimalaus muzikos rašto mokymo dainininkams sunkiai įveikiami pasaulio muzikos šedevrai. Tad vadovas (suprantama, padedamas chormeisterių) taip organizavo chorų darbą, kad kiekvienas dainininkas ar dainininkė galėtų sistemingai dirbti, dalyvaudami choro repeticijose. Choro repeticijos vyko keliomis pamainomis, kad dainininkai galėtų ateiti jiems patogiu laiku. Ir repeticijos pradžioje – svarbiausia muzikos rašto mokymasis. Juozas Vanagas stengėsi plėsti taip pat dainininkų muzikinį akiratį bei lavinti jų meninį skonį, kiekvienoje repeticijoje skirdamas laiko vertingų muzikos kūrinių pasiklausymui. Tai neabejotinai prisidėjo prie choro dalyvių meninio prusinimo, jų meninės pasaulėjautos plėtros, kas turėjo tiesioginės teigiamos įtakos ir pačių kūrinių suvokimo bei jų atlikimo kokybei. O tų kūrinių padainuota gausybė…

Susipažinę su Juozo Vanago vadovautų chorų repertuaru, matome koks jis gausus ir turtingas savo žanrų ir turinio įvairove. Suprantama, pradėjo chorai savo kūrybinį kelią nuo paprastesnių liaudies ir tuo metu privalomų masinių „idėjinių“ dainų. Tačiau choro vadovas nenorėjo ir negalėjo ilgai užsisėdėti ant paprastų, o kartais ir primityvių kūrinių. Jis sistemingai plėtė choro repertuarą. Nors ir jaunas būdamas choro vadovas gerai suprato, jog neišugdysi rimto meninio kolektyvo be atitinkamai meniškai vertingo repertuaro. Kitaip, kokia prasmė ir dirbti?

Vyrų ir moterų chorų „Aidas“ išdainuotus kūrinius galima skaičiuoti ne dešimtimis, bet šimtais. Juozas Vanagas labai atsakingai žiūrėjo į lietuvių chorinės muzikos propagavimą ir atgaivinimą. Choro repertuarą sudarė tiek lietuvių chorinės klasikos, tiek vėlesnės kartos lietuvių kompozitorių kūriniai, tiek ir harmonizuotos liaudies dainos. Vien tik autorių paminėjimas jau sudarytų ilgą sąrašą. Tad paminėsime bent iškilesnius autorius: A. Budriūnas, J. Dambrauskas, J. Gruodis, J. Gudavičius, J. Jakubėnas, J. Karnavičius, J. Kačinskas, J. Naujalis, J. Tallat-Kelpša, Č. Sasnauskas, V. Jakubėnas St. Šimkus, J. Žilevičius, J. Štarka, V. Kudirka; sovietinio laikotarpio autoriai: J. Juzeliūnas, E. Balsys, V. Barkauskas, A. Bražinskas, L. Abarius, V. Baumilas, J. Gaižauskas, K. Kaveckas, B. Dvarionas, T. Makačinas, R. Žigaitis, A. Račiūnas, J. Švedas ir daugelis kitų. Visų ir nesuminėsi. Čia paminėti lietuvių chorinės muzikos kūrėjų vardai pakankamai svariai kalba apie choro vadovo rimtas menines aspiracijas, apimant kuo platesnius lietuvių chorinės muzikos klodus. Nors ir svarbu garsinti bei populiarinti lietuvių chorinę muziką, toks choro kelias būtų vienpusis ir skurdesnis, nepraturtėjęs pasaulio muzikos lobiais. Tad Juozas Vanagas drąsiai imasi sudėtingesnių užsienio kompozitorių kūrinių. Jų tarpe randame tokius pasaulinio garso vardus kaip L. Bethoveno „Sanctus“, A. Vivaldi „Gloria“, F. Šuberto „Ave Maria“, G. F. Hendelio „Aleliuja” (aranž. L. Dumbliauskaitės), J. S. Bacho-Š. Guno „Ave Maria“, M. Glinkos „Kelionės daina“, E. Grygo „Jūra ir krantas“, J. Haydno „Jūreivių daina“, L. Kerubini „Veni Jesu“, W. A. Mocarto „Ave verum corpus“, S. Moniuškos „Patarimas“, R. Šūmano „Svajonė“, R. Vagnerio jūreivių choras iš operos „Skrajojantis olandas“, G. Verdi chorai iš operų „Aida“, „Trubadūras“, „Ernani“ ir daugelis kitų. Iš harmonizuotų kitų tautų liaudies dainų verta paminėti tokius autorius kaip Z. Koday, E. Grygas. S. Rachmaninovas, A. Sviešnikovas.

Nors čia suminėta tik dalis lietuvių bei užsienio kompozitorių vardų, bet iš to galima susidaryti vaizdą kaip atsidavusiai, tiesiog fanatiškai reikėjo dirbti, kad įgyvendinus tikrai ambicingus meninius užmojus. Ir taip dirbo ne tik choro vadovas. Jis sugebėjo užkrėsti savo entuziazmu ir chorų dainininkus, ir dainininkes. Nes choro repertuaras ir yra tikrasis jo vadovo ir kolektyvo veidas. Tais metais nebuvo mėgėjų chorų, kaip dabar, kurie geriau ar mažiau būtų įvaldę muzikos raštą. Tad reikėjo didelio atsidavimo ir entuziazmo tiek iš vadovo, tiek iš dainininkų pusės, kad įsisavintų tokį rimtą repertuarą ir taptu geriausiais moterų ir vyrų chorais tuometinėje Lietuvoje. Abu tiek vyrų, tiek moterų chorai vadovaujami Juozo Vanago pasižymėjo švelniu, minkštu vokalo skambėjimu. „Aido“ chorų vokalinė kultūra išskyrė juos iš kitų tuometinių chorų tarpo. Ši kelių dešimtmečių Juozo Vanago vadovaujamų chorų kūrybinė veikla buvo kolektyvų sužydėjimo laikotarpis. Vyrų ir moterų chorai „Aidas“ buvo vieni aktyviausių respublikos dainų švenčių bei įvairių festivalių dalyviai. Be šių chorų jau nebuvo galima įsivaizduoti nė vieno svarbaus renginio tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Bet ne tik tai.

Ne vien sistemingas darbas ir koncertai lėmė Juozo Vanago vadovaujamų chorų svorį Lietuvos kultūriniame gyvenime. Kolektyvų vadovas, padedamas chorų tarybų, organizavo ir rengė įvairias šventes bei išvykas dalyvaujant ir dainininkų šeimoms. Tokie renginiai padėdavo dar labiau suburti dalyvius į vieningą dainininkų šeimą, kaip sakoma, „sucementuoti“ kolektyvą. Didelė paskata ir stimulas choro dalyviams buvo išvykos už Lietuvos ribų ir bendravimas su kitais meno kolektyvais. Tai padėdavo atšviežinti savo meninius įspūdžius, pasidalinti patirtimi, pasimokyti iš kitų ir save parodyti. „Aido“ chorai užmezgė ir palaikė ryšius su daugeliu kitų Lietuvos, užsienio šalių ir tuometinės sovietų sąjungos respublikų chorais. Galima paminėti įdomesnius iš jų: Armėnijos Jerevano vyrų choras „Elektro“, Bulgarijos Sofijos vyrų choras „Gusla“, Bulgarijos Varnos kamerinis choras, Čekoslovakijos Brno vyrų choras „Forster“, Čekoslovakijos Prahos mokytojų moterų ir vyrų chorai, Estijos Mokslų akademijos vyrų choras, Estijos Talino pedagoginio instituto vyrų choras, Estijos Talino moterų choras, Estijos Tartų universiteto akademinis vyrų choras, Latvijos Rygos vyrų choras „Tevzeme“, Latvijos Rygos vyrų choras „Dziedonis“, Lenkijos Varšuvos vyrų choras „Harfa“, Lenkijos Krokuvos vyrų choras „Heinal“, Rusijos Leningrado kamerinis choras, Vengrijos Budapešto vyrų choras. Palaikė draugiškus santykius aidiečiai ir su Lietuvos kolektyvais: Kauno vyrų choras „Perkūnas“, Vilniaus vyrų chorai „Varpas“ ir „Sakalas“, Panevėžio muzikos mokyklos moterų choras, Vilniaus akademinis choras „Gabija“, Kauno politechnikos instituto choras „Jaunystė“, Lietuvos mokslų akademijos choras ir dar daugelis kitų. Bendravo taip pat aidiečiai ir su kompozitoriais, kurie jiems rašė dainas. Glaudžiausi ryšiai užsimezgė su kompozitoriais Algimantu Raudonikiu ir Viktoru Budrevičiumi. Tai padėjo ne tik plėsti choro repertuarą bei koncertines programas, bet ir išlikti originaliems, pirmą kartą atliekant vieną ar kitą naują kūrinį.

Išsikovojus tvirtas pozicijas Lietuvos chorų meno baruose, Juozo Vanago vadovaujami chorai dalyvavo visose tuometinės Lietuvos dainų šventėse bei festivaliuose. Ir ne tik Lietuvoje. Dainuota Leningrade, Dubnos fizikos miestelyje Maskvoje, Rygoje, Taline, Varšuvoje, Prahoje, Varnoje, tolimame Vietname (moterų choras 1976 m.) ir kitur. O ir pats Juozas Vanagas jau įvertintas – kviečiamas diriguoti respublikinėse dainų šventėse (1963, 1965, 1967, 1973, 1975 ir 1978 metai). Tai buvo rimtas chorų ir jų vadovo nelengvo triūso pripažinimas bei įvertinimas. Už aktyvią veiklą Lietuvos chorinės kultūros baruose dar sovietmečiu Juozas Vanagas buvo apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu (1967), Sovietų Lietuvos aukščiausiosios tarybos garbės raštu ir medaliais. Gaila, kad Juozo Vanago kūrybinės veiklos „žvaigždžių valanda“ praėjo sovietinės okupacijos metais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nors Juozo Vanago aktyvi kūrybinė veikla pamažu geso, bet ir dabar tėvynė įvertino jo triūsą, apdovanodama jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2004). Ordino dokumente skaitome tokį įrašą: „Daugelio Lietuvos chorų įkūrėjas, ilgametis Dainų švenčių dirigentas“. Šiais taupiais žodžiais pasakyta visa Juozo Vanago gyvenimo ir kūrybinės veiklos esmė. Visa, ką Juozas Vanagas turėjo geriausio, atidavė savo chorams, savo tėvynei Lietuvai.

Juozo Vanago asmeniniame archyve randame gausybę atsiliepimų apie jo vadovaujamų chorų veiklą: tai Lietuvos ir užsienio spauda, įrašai chorų veiklos istorijos knygose. Brangiausi iki šiol Juozui Vanagui liko mūsų literatūros klasiko Antano Vienuolio Žukausko įrašas (Anykščiai, 1957.04.19): „LRPST Vilniaus klubo dirigentui gerb. J.Vanagui – Leiskite man pareikšti nuoširdžią padėką ir pagarbą Tamstai ir Tamstos vedamo aukšto meninio lygio vyrų choro kolektyvui, už taip gražų ir netikėtą pasirodymą… Valstybinės konservatorijos salėje, mano 75 metų jubiliejaus proga. Tamstos vedamas choras, tiek man, tiek visiems iškilmių dalyviams padarė ir paliko gražų ir gilų įspūdį“. Teigiamai choro dainavimą įvertino J. Ozolinis, Latvijos TSR nusipelnęs meno veikėjas: „Choras „Aidas“ pasižymi savitu, bet įdomiu ir įtikinamu interpretavimu, aukštu meniniu lygiu, brandžiu meistriškumu“ (1963).

Labai charakteringas ir daug pasakantis tarp eilučių buvusio Juozo Vanago kolegos ir, tam tikra prasme, konkurento „Varpo“ choro dirigento a. a. Aniceto Armino įrašas: „Korifėjau, gerb. Juozai,– Tu vienas chorvedys mūsų Respublikoje… su giliu nuoširdumu“ (1979.04.20).

Nesinori pateikti aidiečių chorų koncertų ar dainuotų kūrinių statistikos. Tai būtų per daug sausa buhalterija. Tačiau jie skaičiuojami ne dešimtimis, bet triženkliais skaičiais. Juozas Vanagas yra surinkęs gausią savo vadovautų chorų kūrybinės veiklos archyvinę medžiagą, vertą muziejininkų dėmesio. Po šia gausia medžiaga slepiasi visas Juozo Vanago nueitas kūrybinis kelias. Teisingiau būtų pasakyti – visas jo gyvenimas.

Norisi išryškinti dar vieną Juozo Vanago kaip choro vadovo ir žmogaus bruožą, kuriuo, deja, negalėtų pasigirti nemaža dalis jo buvusių (o ir esamų) kolegų. Šalia to, kad savo choruose Juozas Vanagas stengėsi diegti dainininkų širdyse meilę muzikai (ne tik chorinei), kad jis siekė bent minimaliai, kiek sąlygos leido, mokyti dainininkus muzikos rašto, jis labai sąžiningai ir apmąstytai diegė dainininkų širdyse pilietiškumo ir patriotiškumo daigus. Jo darbo su chorais apogėjus, kaip sakoma „žvaigždžių valanda“, praėjo būtent sovietmečiu, kai mūsų tauta buvo praradusi valstybingumą. Ir nepaisant to, choro vadovas kiekviena proga, ar tai būtų repeticija, ar tai būtų koncertas, ar dar koks kitas renginys, jis niekada nepamiršo, esąs lietuvis, kad jo viso darbo prasmė yra tarnavimas savo tėvynei, jos senųjų tradicijų puoselėjimas, jos kultūrinio gyvenimo turtinimas. Juozas Vanagas niekada to nepamiršo. Deja, to negalima pasakyti apie ne vieną šiandieninį kolegą, kuris savo darbo prasmę mato tik „doremi“ ir niekas jam daugiau nerūpi, nors savo muzikiniu išprusimu šiandieniniai Lietuvos geriausi chorai tikrai gerokai lenkia buvusius Juozo Vanago chorus. (Tai primenu ne tiek norėdama sumenkinti aidiečių pasiekimus, kiek atkreipti dėmesį į dalies jaunesnės kartos lietuvių choro dirigentų pilietiškumo anemiją. Tūlas jaunosios kartos choro dirigentas nesupranta, o gal ir nenori suprasti, koks ginklas jo rankose ugdant pilietinę visuomenę). Juozas Vanagas buvo iš tų choro vadovų, kuriam buvo ne vis tiek, ką jo dainininkai jaučia, kaip nusiteikę savo tėvynės atžvilgiu. Buvęs „plechavičiukas“ išliko tvirtas ir nepalaužiamas savo įsitikinimuose.

Nors chorams Juozas Vanagas, kaip minėjau, atidavė save visą, atėjo metas su jais atsisveikinti (su vyrų choru 1976 m., o su moterų 1990 m.). Gyvenimas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Vykstant valstybėje revoliuciniams socialinio gyvenimo pokyčiams, dalis Lietuvos chorų ir jų vadovų prarado žemę po kojomis. Pripratę dirbti prie buvusios tvarkos, ne visi vadovai sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų, rasti naujus mecenatus ir dirbti toliau. Beje, tais metais visoje Lietuvoje pasijuto laikinas chorų veiklos sąstingis. Visi laukė, kas bus toliau, kas išlaikys jų chorus. Ir tik ne daugeliui pavyko tada išlaikyti buvusį choro statusą. Tai ir natūralu. Kai valstybėje vyksta radikalus socialinės santvarkos pasikeitimas, dalis žmonių pasimeta. Juozas Vanagas nepasimetė. Jis bandė išlaikyti bebyrantį moterų „Aidą“. Bet čia pakišo koją materialinės bazės problema. Be to, ir Juozo Vanago energija jau nebe ta… Įsijungus jaunajai dirigentų kartai, sunku garbaus amžiaus žmogui žengti koja kojon. Bet Juozas Vanagas vėl suburia bendraminčių aukštaičių būrį ir taip atsiranda naujas mišrus choras „Indraja“. Vėl repetuoja, vėl dalyvauja pasaulio lietuvių dainų šventėje. Bet šis choras jau nebe toks, kokie buvo Juozo Vanago aidiečiai… Suaktyvėjus jaunajai chorų vadovų kartai, sustiprėja ir konkurencija tarp chorvedžių. Kiekvienas tik žiūri, kaip įsitvirtinti. Senoji chorvedžių karta jau nebeturi „paklausos“. Taip ir Juozas Vanagas gyvenimo saulėlydyje lieka be choro. Bet gal ir pakaks? Juk tiek daug nuveikta, tiek daug pasiekta. Didelis Juozo Vanago nuopelnas yra tas, kad jis be „Aido“ vyrų ir moterų chorų „pagimdė“ Lietuvai dar tris ryškius chorus, kurie ir mūsų dienomis gyvuoja ir sėkmingai dirba.

O atsitiko taip. Specialistams yra žinoma, jog padirbėjus su meno kolektyvu vieną, du dešimtmečius, kuo toliau, tuo sunkiau surasti naujų darbo formų. Neišvengiamai prasideda pasikartojimai, gresia rutina. Sunku vadovui, sunku ir dainininkams. Kai kurie choro vadovai pajutę tokį pavojų, patys atsisveikina su kolektyvu ir ieško savo veiklai naujos dirvos. Ir dažniausiai nesuklysta. Kitaip galvojo Juozas Vanagas. Jis nenorėjo ir negalėjo palikti chorų, savo gyvenimo dalies. Tad atsitiko taip, kad pirmiausia „išsispietė“ vyrų choras, palikęs saujelę buvusių dainininkų. Bet po kurio laiko Vanagas vėl stovėjo scenoje su beveik šimtiniu vyrų choru. Iš „išsispietusių“ vyrų susiformavo naujas kolektyvas, išgarsėjęs „Varpo“ vardu. Vadovaujant prof. Anicetui Arminui, vyrų choras „Varpas“ pasiekė didelių profesinių aukštumų. Daliai „Varpo“ dainininkų išėjus pas kitą vadovą, susiformavo dar vienas vyrų choras – „Vytis“. Visi šie trys vyrų chorai pagrindus gavo būtent vadovaujami Juozo Vanago. Matyt, stiprius pamatus Juozas Vanagas paklojo, kad jo ugdyti dainininkai nepalieka chorų iki šiol. Beje, jau patys sulaukę garbaus amžiaus.

Po kurio laiko ir moterų „Aido“ choras pasekė vyrų pavyzdžiu. Iš „išsispietusio“ moterų „Aido“ netruko susiformuoti kitas, garsus Lietuvoje moterų choras „Eglė“. Choras sėkmingai dirbo su kitu vadovu. O Juozas Vanagas nepasidavė ir toliau dirbo su moterų choru „Aidas“, surinkęs naujų dainininkių. Taigi iš Juozo Vanago „pagimdytų“ penkių garsių Lietuvos chorų, dabar gyvuoja trys vyrų chorai – „Aidas“, „Varpas“ ir „Vytis” bei du moterų chorai „Aidas“ ir „Eglė”. Vyrų choras „Aidas”, kuriam vėliau vadovavo prof. Algimantas Lopas, o pastaruoju metu prof. Tadas Šumskas, tebegyvuoja ir sėkmingai dirba iki mūsų dienų, šiais metais minės 60-ties metų jubiliejų. Tokiomis iškilmingomis progomis choras visada prisimena savo „gimdytoją“ Juozą Vanagą, dėkodamas jam už neužgesusią meilės chorinei dainai ugnelę. „Varpo“ choras taip pat savo pradžių pradžia vis tik laiko Juozą Vanagą.

Taigi dabar, kai jau galime apžvelgti Juozo Vanago indėlį į Lietuvos chorinę kultūrą ir jo nuveiktus darbus šioje srityje, matome neeilinę asmenybę. Ir čia negali nesutikti su prof. A. Arminu, pavadinusiu jį korifėjumi. Toks Lietuvos chorų vadovas su savo originalia mąstysena ir tvirtu atsidavimu savo pasirinktam keliui buvo Lietuvoje vienas.

Baigiant šią trumpą Juozo Vanago kūrybinio kelio apžvalgą, vargu ar galima rasti tikslesnius bei taiklesnius žodžius, kurie įrašyti Lietuvos Prezidento sveikinime (2005.04.29): „Nuoširdžiai sveikinu Jus, Lietuvos chorų legendą su vyrų choro „Aidas“ garbingu jubiliejumi… „Aidas“ ne tik dainuoja. Dainuodamas jis tapo paminklu Jums, žmogui, be kurio Lietuvos chorų sąjūdis jau neįsivaizduojamas. Dėkoju Jums už ryškius puslapius, kuriuos savo gyvenimu įrašėte į Lietuvos kultūros istoriją“. Pasirašo laikinasis Lietuvos Prezidentas Artūras Paulauskas.

Nuotraukose:

J. Vanagas (1975) – vyrų choro „Aidas“ 20-metis (1975 m.), J. Budriko nuotrauka

Maestro aidiečių šventiniame renginyje, 2010 m., K. Tamašausko nuotrauka
A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje, Juknėnai, Utenos rajonas, 2011 m., A. Kulikausko nuotrauka
Chorvedžiai J. Vanagas ir prof. A. Lopas, 2010 m., K. Tamašausko nuotrauka
Prie paminklo Vytauto apygardos partizanams, Polekniškio kaimas, Utenos rajonas, 2011 m., A. Kulikausko nuotrauka
Maestro su vyrų choro „Aidas“ senbuviu Juozapu Giedraičiu, 2013 m., P. Šimkavičiaus nuotrauka

Parašykite komentarą