„Žiemos šviesa“ – 2015: belaukiant saulės sugrįžimo

Dovilė ŠILEIKYTĖ

Žiemą būna trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys. Iki krikščionybės mūsų protėviai tokiu metu laukdavo ne Kalėdų, o saulės, šviesos sugrįžimo. Mes irgi ieškome tos šviesos – šviečiančiomis girliandomis puošiame savo namus ir lygiai taip pat stengiamės ieškoti vidinės šviesos. Susikaupime, maldoje, ramybėje, muzikoje. Kasmet pirmąjį gruodžio penktadienį VGTU akademinis choras „Gabija“ chorinės muzikos mylėtojus pakviečia į chorų šventę „Žiemos šviesa“, į kurią pasikviečia savo draugus – kitus chorus. Dažniausiai tai būna įvairių Lietuvos ir kaimyninių šalių aukštųjų mokyklų chorai, o „Gabija“ atlieka bent vieną visiškai naują, klausytojams dar negirdėtą kūrinį. Šiemet renginyje svečiavosi Šiaulių ir Latvijos universitetų chorai, o koncerto šeimininkai klausytojams padovanojo Galinos Savinienės kūrinio „Veni, creator spiritus“ premjerą.

Koncertą pradėjo Šiaulių universiteto Menų fakulteto Muzikos katedros mišrus choras, vadovaujamas Birutės Janonienės. Įkurtas 1974 m., dainuojantis įvairią muziką, apkeliavęs Europą ir JAV, kolektyvas šįkart sostinės klausytojams padovanojo įvairiaspalvę programą. „Studium“ savo pasirodymą pradėjo liaudies dainomis „Tylūs tylūs vakariele“ (harmonizavo Vytautas Klova) ir „Pasėjau dobilą“ (harmonizavo Julius Gaidelis) bei atliko Vytauto Klovos „Pasveikinimo chorą“ iš operos „Pilėnai“ . Kadangi teko stebėti šio choro pasirodymus 2013 ir 2014 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalių metu Vilniuje ir Klaipėdoje, toks repertuaras truputį nustebino – anksčiau choras mėgo linksmus, energingus kūrinius, pasirodymus papildydavo choreografijos ir teatro elementai. Po rimtos programos pradžios skambėjo iš dainų šventės repertuaro pažįstama „Šalis, kur tave užaugino“ (Andriaus Jautakio melodija ir žodžiai, Vitalijaus Neugasimovo harmonija ir aranžuotė, Leonido Abario aranžuotė chorui) – studentai dainavo įtaigiai ir tapo panašu, kad lagamino krauti jie tikrai neketina. Po šio kūrinio vadovė kartu su choru nusilenkė ir nulipo nuo scenos. Atrodė, kad pasirodymas baigėsi. Nieko panašaus! Šiauliečiai pasirodymą baigė linksmybėmis ir smagiai padainavo Mikalojaus Noviko „Dainuokim po du“ ir „Lauk manęs“ (aranžuotė Juozo Gavenausko, jis ir akomponavo). Pasirodo, iš anksčiau pažįstamas šiauliečių stilius niekur nedingo – jie puikiausiai sugeba būti ir rimti, ir jaunatviškai energingi.

Šiauliečius scenoje keitė mūsų kaimynai latviai – Latvijos universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto mišrus choras „Aura“ , vadovas Edgaras Vytuolis (Edgars Vītols), chormeisterė Ilva Krauzė. „Žiemos šviesoje“ kolektyvas lankosi jau antrą kartą, yra dažnas įvairių tarptautinių konkursų laimėtojas, neseniai Prahoje vykusiame „Praga cantat“ konkurse laimėjo pirmą vietą ir aukso medalį folkloro kategorijoje, aukso medalį mišrių chorų kategorijoje ir gavo specialųjį prizą už liaudies dainą, pernai Pasaulio chorų olimpiadoje Rygoje pelnė vieną aukso ir du sidabro medalius. Chore dainuoja apie 80 studentų, į Vilnių atvažiavo tik dalis kolektyvo. Latviai prisistatė dainomis apie Latviją – skambėjo Raimondo Paulo bei Knuto Skujenieko „Mana tēvu zeme“ (Mano tėvų žemė) ir Agrio Engelmanio bei Rainio „Matei, Latvijai“ (Motinai, Latvijai) – jautri, lyriška, bet kartu tvirtai nuskambėjusi daina. Vėliau girdėjome du latvių klasiko Jazepo Vytuolo kūrinius „Karaļmeita“ (Karalaitė, žodžiai Rainio) ir „Mēnestiņš meloja“ (Mėnesėlis melavo), Valto Pūcės „Gaismeņa ausa, sauleite lēce“ (Švieselė aušo, saulelė tekėjo), skambėjusią 2008 m. Latvių dainų šventėje, o savo programos pabaigai latvių studentai pasirinko žaismingą ir lengvą kaip pavasario vėjas Janio Lūsėno ir Inesės Zanderės „Pavasarį“ („Pavasaris“) – kaip „anonsą“, kad po ilgos ir niūrios žiemos mūsų laukia saulė, žaluma ir žiedai.

Paskutiniai pasirodė šeimininkai, VGTU „Gabija“, kuriems vadovauja Rasa Viskantaitė, o jai padeda chormeisteriai Giedrius Pavilionis ir Erika Žilinskaitė, chormeisteris ir koncertmeisteris Kasparas Kerbedis. Choras klausytojams padovanojo keletą liaudies dainų – Čiurlionio „Aš prašiau Dievą“ ir grakščiai nuskambėjusią „Beauštanti aušrelė“, Vainiūno „Už jūrių marių“, taip pat klasikų Juozo Naujalio ir Maironio „Man liūdna“. Iškilmingai ir šventiškai nuskambėjo premjerinis kūrinys – Galinos Savinienės „Veni, Creator spiritus“, o Kulikausko „Gintarai“ skambėjo švelniai kaip lopšinė, bet klausytojai neužmigo – priešingai, labai aktyviai išsiprašė kūrinio pakartojimo.

Žiemos šviesaKoncertą baigė jungtinis choras – visi trys studentų kolektyvai tarsi bandydami prišaukti saulę ir laukdami jos sugrįžimo atliko Uldžio Marchilevičo ir Guntaro Račo „Saule aust“ (Saulė švinta) iš ciklo „Gaismas atgriešanās“ (Šviesos sugrįžimas), dirigavo Rasa Viskantaitė bei Juozo Gudavičiaus ir Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „Kur giria žaliuoja“, dirigavo Edgaras Vytuolis.

Po koncerto kalbinta premjerinio kūrinio autorė kompozitorė Galina Savinienė, paklausta, ar choras išpildė jos lūkesčius, sakė, kad jau per repeticiją buvo maloniai nustebinta, kad „Gabijos“ vadovė R. Viskantaitė puikiai pataikė į kūrinio nuotaiką, atspėjo, kaip jį girdi kompozitorė. Juk pirmiausia kūrinys buvo surinktas kompiuterio, o jo garsas yra dirbtinis, netikras, todėl buvo labai gera išgirsti gyvus jaunimo balsus. Aišku, dar reikia, kad kūrinys „susigulėtų“, atsirastų daugiau laisvumo, bet choristus, kurie nėra profesionalūs muzikantai, tikrai yra už ką pagirti. Autorė pasakojo, kad artėjant vienam renginiui pamanė, kad galėtų parašyti kūrinį su daug polifonijos, nuotaikų ir tonacijų kaita, tereikėjo rasti tekstą. Kartą į rankas pakliuvo knygelė, kurioje viename puslapyje buvo ispaniškas, kitame lotyniškas tekstas – toks skambus, aiškus. Kompozitorė jį išsivertė ir tiesiog važiuodama autobusu skaitė šią knygelę, mintyse suskambėjo muzika. Vėliau natas surinko kompiuteriu, viskas pasiteisino, pataisymų nebereikėjo. Kūrinys „Veni, creator spiritus“ atliekamas per iškilmingas universiteto šventes ir Sekmines. Po sėkmingos kūrinio premjeros atsirado stimulas rašyti chorui, nes tai tikra muzika, parašyta sudėtingiausiam instrumentui – žmogaus balsui.

Nors žiema šiemet tik kalendorinė, visai ne balta ir todėl nelabai tikra, ji nėra mažiau stebuklinga. Vidinę šviesą turime kurti patys. Sau ir kitiems. Nežinau, tyčia ar netyčia, bet, mano nuomone, šiemet chorų pasirinkti kūriniai labai gražiai susisiejo tarpusavyje: išgirdome daug lietuvių ir latvių chorinės muzikos klasikos, dainose pasikartojo saulės, aušros, šviesos motyvai, labai tinkantys šiam laikotarpiui ir atliepiantys šventės pavadinimą. Išsinešę iš „Žiemos šviesos“ jaunų širdžių ir balsų šilumą, saugokime ir dalinkime ją kitiems.

Straipsnis remiamas SRT fondo

Parašykite komentarą