XX-tasis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis vyko Klaipėdoje!

‎‎

Prof. R. Gudelis

 

Festivalis, prasidėjęs su Atgimimo Sąjūdžiu kurį laiką vyko Vilniuje, o 2006 m., Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ iniciatyva, pritariant Klaipėdos universitetui, apsilankė Klaipėdoje. Po Klaipėdos festivalį panoro rengti Šiaulių ir Kauno universitetų chorai. Dabar festivalis jau pramečiui sukasi ratu Vilnius–Klaipėda–Šiauliai–Kaunas. Klaipėdoje jau ketvirtąjį kartą. Šio, XX festivalio rengėjai – Klaipėdos universitetas, Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ (bendrijos prezidentas A. Šumskis – festivalio meno vadovas).


XX festivalyje dalyvavo 21 choras, buvo išleistas atskiras leidinys – programa su chorų prisistatymu ir foto. Keletas įdomesnių faktų iš šio leidinėlio: aktyviausias choras yra „Ave vita“ – per metus surengia net 50 pasirodymų, dar du chorai po 20. Tikrai įspūdinga veikla, didelis koncertų skaičius. Kiti koncertų skaičiaus nenurodė. Chorai, išskyrus du–tris, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose konkursuose užsienyje – Vakarų Europoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Net 6 chorai lankėsi Amerikos žemyne – JAV, Meksikoje, Argentinoje, Kuboje. Kiekvienas chorų tarptautiniuose konkursuose yra pelnę laureatų vardus, diplomus, prizus.


Štai kas dar krito į akį: pora chorų leidinyje įsivadino „akademiniais“. Galima pagalvoti, jog tas terminas reiškia kokį ypatingą statusą, bet taip iš tikrųjų nėra. Realiai terminas akademinis tėra sinonimas – studentų, studentiško choro ir tiek. Dėl to chorams gal reiktų susitarti. Terminas akademinis atėjo iš tarpukario ir kurį laiką taip vadinosi visi centriniai universitetų chorai. Metams bėgant toks įsivardinimas išnyko. Visai jo atsisakyti gal ir neverta, tik reikia sutarti, kam jį taikyti. Tarkime, akademiniais galėtų būti vadinami muzikos mokymo įstaigų chorai (LMTA ir visų kitų meniškųjų fakultetų). Tuomet netektų painioti, kur studentų mėgėjų, kur studentų profesionalų choras.


Bendresnis pastebėjimas. Esame informacinės eros virsmo liudininkai: mūsų lietuviškoji chorinė muzika per youtube portalą eina į pasaulį, o iš jo, tuo pačiu kanalu, pas mus ateina kitų muzika. To dėka mes visą LSM universiteto choro „Neris“ ir LMTA choro repertuarą (išskyrus K. Daugirdo kūrinį) galime susirasti youtube ir pasiklausyti tuos kūrinius atliekamus įvairių šalių chorų. Suprantama, kol kas tik pirmai pažinčiai, nes mechaninė muzikos įrašymo ir perdavimo kokybė toli gražu dar nuo jos gyvo atlikimo scenoje. Kas žino – gerai ar blogai ši naujovė, suvienodina ir apnuogina chorus, ar atvirkščiai – padeda mums geriau vertinti festivaliuose ir konkursuose atliekamas programas? Tiesa, chorų programas reikia žinoti iš anksto. Leidinyje jų nebuvo.


Be kita ko, XX festivalyje buvo tarsi pasidžiaugta, jog šį kartą jis lyg ir tarptautinis: dalyvavo choras iš Ukrainos – Odesos F. Dankevičiaus aukštosios menų ir kultūros mokyklos choras „Gloria“, vad. I. Kliušničenko. Jeigu tai tik svetingumo gestas svečiams pamaloninti ir nuo toliau niekas nesikeis – gerai. Tačiau realus festivalio posūkis į „tarptautinį“ neabejotinai būtų ir klaidingas, ir net žalingas. Svečių dabar mums netrūksta, juos į festivalius ir konkursus kviečia Klaipėda, Kaunas, Šiauliai, Vilnius. Šis, mūsų studentų festivalis neturi atsiverti visiems, kas tik nori, jis turi išlikti toks, koks ir yra dabar – uždaras. Būtina turėti bent vieną savojo jaunimo tradicinį renginį, kuriame visi chorai jaustųsi saviškiais, galėti laisvai bendrauti, kartu padainuoti savajame jungtiniame chore. Ypač svarbu kultūriniu ir meniniu aspektu studentų chorams periodiškai susitelkti jėgas į stambios formos kūrinio paruošimą ir jo atlikimą viešame koncerte. Priminsiu, jog antai 2014 m. Klaipėdoje buvo atlikta G. Kuprevičiaus „Pagonių giesmės“, kitais metais Šiauliuose – Chilcott Missa brevis, Kaune – Z. Bružaitės muzikinis epas „… nes ilgiuosi tavęs“, o praeitais metais Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, mišrūs chorai su solistais ir LMTA simfoniniu orkestru atliko vienveiksmę E. Grygo operą „Olavas Trygvasonas“, dirigavo Nacionalinio operos teatro vyr. dirigentas M. Staškus. Savo ruožtu moterų chorai su vargonais – J. Kalco Missa brevis, dirigavo autorius. Klaipėdoje šį kartą mišrūs atliko D. Zakaro „Magnificat“, o moterų chorai – norvegų kompozitoriaus, kuris šiuo metu gyvena JAV, Ola Gjeilo „Tundrą“.


Festivalio Klaipėdoje renginių struktūra būna tokia: pirmąją ir antrąją dieną chorai suvažiuoja ir koncertuoja po vieną ar du skirtingose vietose (dažniausiai bažnyčiose), o trečiąją, po atskirų koncertų, visi susirenka į repeticiją ir suruošia bendrą baigiamąjį koncertą.


XX festivalio koncertų tvarkaraštis ir geografija


Pirmąją festivalio dieną – lapkričio 16 d., penktadienį – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje pasirodė Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidos“ (vad. A. Šumskis).


Antrąją festivalio dieną – šeštadienį, 17 d. –  koncertai vyko šešiose vietose. Kretingos muziejaus žiemos sode pasirodė VDU Švietimo akademijos mišrus choras „Ave vita“ (vad. K. Barysas); Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje – Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“ (vad. L. Balandis) ir VGTU mišrus choras „Gabija“ (vad. R. Viskantaitė); Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ – VDA mišrus choras (vad. A. Adamonis ir A. Rauduvaitė); Palangos šv. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčioje – VU merginų choras „Virgo“ ir to paties universiteto mišrus choras „Gaudeamus“ (abiejų chorų vadovė R. Gelgotienė). Vakare Klaipėdos Marijos TK bažnyčioje – VDU Švietimo akademijos mišrus choras „Ave vita“ (vad. K. Barysas) ir LMTA Klaipėdos fakultetų merginų choras (vad. Z. Kariniauskienė). Tuo pat metu (18 val.) LMTA Klaipėdos fakultetų salėje pasirodė keturi chorai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mišrus choras „Neris“ (vad. T. Lapinskas), VU Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“ (vad. A. Mikalkėnienė), VDU merginų choras (vad. V. Masevičius) ir jau minėtas choras iš Odesos.


Trečiąją festivalio dieną (lapkričio 18 d., sekmadienį) vyko dar keli chorų koncertai. Klaipėdos Š. Pranciškaus A. bažnyčioje – Vilniaus kolegijos merginų choras „Vaidilutės“ (vad. G. Kumpienė) ir A. Stulginskio universiteto mišrus choras „Daina“ (vad. R. Navickienė); Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje – LMTA mišrus choras (vad. G. Venislovo) ir Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos ir vizualinių menų katedros mišrus choras „Studium“ (vad. B. Savickaitė–Janonienė). Kretingos Viešpaties apreiškimo Šv. Mergelei Marijai bažnyčioje pasirodė minėtas Odesos choras.
Publikos koncertuose, kiek teko matyti ir išgirsti atsiliepimų iš kitų – pakako.


Keletas pastebėjimų iš aplankytų koncertų


J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“ (vad. L. Balandis) koncertavo šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Klaipėdoje choras pirmą kartą. Teko iš anksčiau girdėti, kad labai patinkantis moterims, bet ir muzikalus kolektyvas! Repertuaras – pora lotyniškų giesmių–himnų, nesudėtingos lietuviškos patriotinės karių ir partizanų dainos. Beveik visos lyrinės, nes gi mes patys lietuviai esame lyrikai. Gerai, kad choras nesivaiko maršų ir nebruka mums amerikietiškų „Ai vont tu sei“ tipo dainų. Kariūnai dainavo nuoširdžiai, susikaupę, muzikaliai, gal dėl to net ir žinomų dainų turinys šį kartą atrodė prasmingesnis ir gilesnis nei girdime kitur. Choro vokalas taisyklingas, dainuojant neforsuojama, gražiai frazuojama. Supranti: su kariūnais dirba rimtas profesionalas. Be viso to, juk kariūnai – būsimos mūsų karininkijos reprezentacija, jos kultūrinis veidas ir ryšys su visuomene yra valstybiškai svarbus dalykas.


Po Kariūnų dainavęs VGTU choras „Gabija“ (vad. R. Viskantaitė) klaipėdiečiams yra gerai pažįstamas. Šį kartą choro programoje skambėjo lyrinė muzika.

‎‎


Fakultetų salė

 

Po daugelio metų pertraukos, o gal ir pirmąjį kartą, čia pasirodė LSMU Medicinos akademijos mišrus choras „Neris“, vadovaujamas medicinos daktaro, talentingo muziko Tomo Lapinsko. Chormeisteriai – M. Valinskytė ir S. Pročkytė, koncertmeisteris A. Pajėda. Galingas kolektyvas, kaip žinome, respublikiniame konkurse – pirmas po „Bel canto“. Fakultetų salė akustiniu požiūriu viena geriausių šalyje, o jeigu scenoje toks kolektyvas kaip šis,– publikai tikra šventė. Gaila, kad parodė nedidelę programą. Vokalas sodrus ir tuo pačiu pakankamai gerai išlygintas, darna be jokių priekaištų. Jeigu būtų buvęs publikos prizas „elegantiškiausiam chorui“, medikams būtų atitekęs be konkurencijos. Atliko G. Orbano „Daemon Irrepit Callidus“; V. Augustino „Tykus tykus“; C. Simono, arang. Craig Hella Johson „Let the River Run“ ir E. Whitacre „Fly to paradise“ – visi iš geriausių pasaulio chorų repertuaro. Anketoje įrašytos O. Gjeilo „Northern Lights“  koncerte nedainavo. Aukštinant ir giriant šį chorą, vis dėlto kyla principinis klausimas – ar nebėgama nuo lietuviškos muzikos ir mėgaujamasi vien populiaria užsienio? Tokiam chorui priderėtų atidžiau pasidairyti po gausią savąją muziką ir klausytojams atverti mažiau žinomus jos lobius. Tokia yra gerųjų chorų misija.


Kitas kolektyvas – VU Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“, vad. A. Mikalkėnienė. Esame tą chorą girdėję Klaipėdoje S. Šimkaus konkursuose, berods, ir šioje salėje. Jis mums prie širdies. Festivalio leidinyje, skaitome, jog Lenkijoje kolektyvas buvo apdovanotas aukso diplomu ir „prizu už unikalią garso kultūrą.“ Būtent tokios pagyros jis yra tikrai vertas. Atliko visą V. Kairaitytės „Patarlių knygą“: „Bėdos bėdos“, „Ant arklio jojo“, „Kurčias miškas“, „Aukštai šoka“, „Iki šv. Jono“; „Burna burna“.


V. Masevičiaus vadovaujamas VDU merginų kamerinis choras Klaipėdoje gerai žinomas. Profesorius, kaip ir visada, scenoje pasineria į interpretavimo meno dausas. Būna gražių momentų.


Odesos F. Dankevičiaus aukštosios menų ir kultūros mokyklos choras „Gloria“, vad. I. Kliušničenko, pasirodė kaip svečias be didelių įsipareigojimų. Jis buvo pasipuošęs tautiniais kostiumais, dainavo savąsias ukrainiečių liaudies dainas – elegiškas, melodingas, pabaigė su smagiąja „Susydka“. Publika, kurios didelę dalį sudarė ką tik atidainavę chorai, svečius priėmė draugiškai, smagiai plodami.

Sekmadienis, lapkričio 18 d.


Klaipėdos Šv. Marijos TK bažnyčioje po Sumos mišių pasirodė LMTA choras (vad. G. Venislovas) ir Šiaulių universiteto „Studium“ (vad. B. Savickaitė–Janonienė).


LMTA choro pasirodymas, sakyčiau, tobulo chorinio meno reprezentacija. To ir tikėjomės, kadangi maestro G. Venislovą žinome kaip ryškų talentą, girdėjome jo pasirodymus su choru „Brevis“.


LMTA choras imponuoja viskuo: vokaline kultūra, meistrišku repertuaro atlikimu, intelektualiu jo vadovo muzikavimo braižu. Vokalinės choro galimybės didžiulės, tačiau tuo dirigentas nepiktnaudžiauja, dainuoja „minkštai“, ppp–f ribose. Polifonijoje balsai gražiai sąveikauja vieni su kitais, homofonijoje – absoliuti darna. C. Venislovo interpretacijos pavergia klausytoją subtiliu, šventybišku meninės minties vedimu. Pavyzdžiui, J. Busto „Magnum mysterium“. Savo laiku teko būti Tolosoje ir su A. Vildžiūno „Aukuru“ dalyvauti konkurse, kur tą kartą privalomu kūriniu buvo šis „Magnum mysterium“. Prisiklausėme įvairiausių interpretacijų, ne vienas choras jį atliko ir Lietuvoje. Bet kiek perkratau savo atmintį, tokios sakralios, didžiąja paslaptimi apgautos interpretacijos – kaip pademonstravo su šiuo kūriniu G. Venislovas – nesu girdėjęs. Muzikinė mintis vedama tarsi už žemiškųjų ribų, tarsi vengiant apnuoginti mysterium didybę, palikti paslaptį. Gal dėl to net šio kūrinio pabaigoje antifoniškai skanduojant („alleluja“), kur choras galėtų „užvožti“ fortissimo, girdime minkštą, sakralų garsą. Panašiai būtų galima apibūdinti ir daugeliui pažįstamo  J. Busto „Ave Maria“. Meistriškumą choras demonstravo ir su kitais dviem kūriniais – K. Daugirdo „Cantate Domino“ ir D. Elder „The Heart‘s Reflection“.


Po LMTA prie altoriaus kilo Šiaulių universiteto „Studium“. Atrodė, – tiesiai į savižudybę. Vis dėlto išsilaikė. Šis choras, suprantame, yra kitos lygos, kitos brandos jo dainininkai, bet kolektyvas turi savo meninį veidą. Kiek teko jį girdėti, visuomet rodydavo mažai girdėtą programą, ne per daug sunkią, pagal save, ir visada jam kažkaip pavykdavo pasirodyti pakankamai gerai. Manyčiau, jog šį chorą kažkaip geba įdrąsinti, įkvėpti niekuomet nepasimetanti jo vadovė B. Savickaitė–Janonienė. Publika negailėjo aplodismentų, vadinasi, choras kažkuo ją užimponavo.

Jungtinio choro pasirodymas


Koncerto pradžioje – neilga F. Mendelssohn Bartoldy Simfonija styginiam orkestrui Nr. 10 h–moll. Atliko Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovas M. Bačkus, dirigavo T. Ambrozaitis.


Po simfonijos šiam festivaliui skirta ir pirmą kartą atliekama keturių dalių Donato Zakaro kantata „Magnificat“. Atliko jungtinis choras, kamerinis orkestras, solistė Lina Dambrauskaitė, dirigavo T. Ambrozaitis.


Kūrinys šešių dalių: Magnificat (choras); Et exultavit (solo sopranas ir choras ); Quia respexit (choras); Fecit potenciam (solo sopranas); Gloria Patri (choras) ir Sicut erat. Kompozitorius kūrinį dar žada išplėtoti pagal pilną tos giesmės tekstą, nors ir toks, kokį dabar girdėjome, kūrinys daro pilnai užbaigto ciklo vaizdą, tuo labiau, kad jis užsibaigia būtent baigiamuoju (užsklanda) šiai giesmei (ir maldoms bei psalmėms) būdingu pašlovinimu „Sicut erat in pincipio, et nunc, et semper, et in saecula saeculorum. Amen.“ (Liet..[Garbė Dievui Tėvui…] kaip buvo pradžioje, dabar ir visados ir per amžius. Amen. (Pastaba: J.S. Bach Magnificat‘e šių pagarbinimo eilučių nėra.).


D. Zakaro muzika šviesi, džiaugsminga, aiški. Tikra kalėdinė kantata. Iš pirmo žvilgsnio partitūra atrodė ir moderni, ir ganėtinai komplikuota, negalėjai patikėti – negi studentai ją „žmoniškai“ įveiks? Bet atidžiau įsižiūrėjus matosi, jog faktūros audinys yra grindžiamas kiekvieno balso melodiniu-imitaciniu vedimu, tos melodijos skambios, o tai reiškia, palengvina partitūros įsisavinimą. Ir pats kompozitorius pastebėjo: „rašiau taip, kad studentai įveiktų“. Iš kitos pusės šios savybės ne tik nepakenkė kūrinio meniniam efektingumui, bet atvirkščiai, choristams padėjo neįsiveržti, mėgautis melodijų vedimu, pajausti ir perteikti kontrastingas nuotakas, ir kas buvo labai svarbu šį kartą – sekti dirigentą. Susikaupimas ir kalėdinis džiaugsmas liejosi bažnyčios skliautais, ir tai buvo šventiška, puiku. Aiškiai pateiktas ir tekstas: solisto ir choro partijoje galėjai suprasti kiekvieną žodį, kiekvieną frazę. Nustebino kūrinio surepetavimo sparta. Repeticija truko gal tik penkiolika minučių, kurių užteko tik ištisai prabėgti pirmuosius chorus ir šiek tiek sustoti ties solisto partija bei Sicut erat dalyje siekiant sugriežtinti skandavimo frazes. Buvo atliktas tik būtiniausias, juodžiausias darbas. O antai koncerte jau girdėjome naują šio kūrinio meninę kokybę: šventinę nuotaiką, skaidrų G–dur, ryškiai vedamas melodijų figūracijas, boso ostinatines barokines linijas, tonalinių derinių kontrastus – tikra to žodžio prasme teko stebėtis. Bet sakoma: silpnam chorui (ir dirigentui) retai kada koncerte pavyksta geriau nei repeticijoje, geram atvirkščiai– koncerte visada geriau kaip repeticijoje. Be perdėjimo maestro T. Ambrozaitis nusipelnė gyrimo: koncerte jis kūrė, rodė – choras jam atliepė. Gyva kūryba atlikimo procese, scenoje! Ir choras tam pasirodė esąs subrendęs! Girdėjome „melodijų žaismą“, tai vieno, tai kito balso iškėlimą, apie ką repeticijoje net kalbėta nebuvo. Na, o Sicut erat (baigiamasis C-dur septyniabalsis akordas) sudrebino skliautus kaip šimtas vario triūbų. (Gudrus dirigentas žinojo, kas koncerte išeis a vi’sta ir ką reikėjo surepetuoti!).

Dar „techniškas“ pastebėjimas. Šioje bažnyčioje yra giedojęs ne vienas dviejų–trijų kolektyvų jungtinis choras. Ne taip seniai du profesiniai chorai atliko ir J. Brahmso „Kartinį rekviem.“ Vis dėlto, kai kuriose vietose, ypač fugose garsas susiliedavo su aidu, buvo gaudimo. Šį kartą ir stiprus forte ir judrios melodijos – garsas nesusiliejo, gaudimo nebuvo. Galima manyti, jog šį kartą choro dydis optimaliai atitiko fizinės akustinės erdvės parametrus, kitaip tariant, plačiai išsidėstęs garso židinių tinklas reverberacijai įsisiūbuoti nepaliko tuščios vietos. Belieka pridurti, jog klaipėdiečius šis „Magnificat“ sužavėjo, buvo maloni staigmena.

Merginų jungtinis choras, diriguojamas R. Gelgotienės, atliko „Tundrą“ – vieną iš populiariausių kompozitoriaus Ola Gjeilo chorinių kompozicijų. Filosofijos čia neieškok, muzika ne medituojanti, ne sakrali, vaizdinga – asociatyviai piešia šiaurės speigų, laukinės erdvės ilgesingą grožį. Tam tikslui paryškinti šio kūrinio kai kurie įrašai youtube eina lygiagrečiai su kintančiais gamtos vaizdais. Iliustratyvi yra ir orkestro partijoje (smulkus ostinatinis tremolo, charakteringi kirčiai keičiantis tonacijoms, muzikos spalvoms.) Apskritai, šis madingas kūrinėlis yra savaip unikalus ir moterų chorų vadovai pasielgė apdairiai jį įtraukdami į festivalio programą, nes tarp vyraujančios sakralios muzikos reikia ir kažkokios kitokios, šviežios inspiracijos! Beje, ir šį muzikinį paveikslėlį merginų choras su orkestru surepetavo, kiek leido laikas – praėjo vieną kartą, ir tiek. Choro partitūra, tiesą sakant, nesudėtinga, solistė ir merginos įveikė ją be vargo, orkestras su vargonėliais be išlygų išklostė visas ritmines figūras ir spalvas kaip nurodyta partitūroje (ir ką girdime įrašuose). Taigi, atlikimas pavyko kuo puikiausiai. Žinia, iki pilno vaizdo trūko šviesos efektų. Ne paslaptis, lazerinę šviesos techniką festivalio rengėjai gal ir galėjo parūpinti, bet iš to neabejotinai būtų kilusi painoka etikos problemėlė. Vis tik čia bažnyčia!


Jungtinis choras dar padainavo kelis kūrinius iš dainų šventės: Merginų choras – L. Vilkončiaus „Tokia esu“ (dirig. V. Masevičius), mišrus : A. Kačanausko „Malda už tėvynę“ (dirig. K. Barysas), J. Naujalio „Lietuva brangi“ (dirig. R. Navickienė), Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (dirig. R. Viskantatė), V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“ (Cantate Patriae canticum novum, dirig. D. Beinarytė) ir J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ (dirig. A. Šumskis).


„Tokia esu“ – naujos interpretacijos nebuvo ir negalėjo būti, tačiau vokaliniu požiūriu sklandžiau skambėjo nei festivalyje „Gaudeamus“ Taline ir Dainų dienoje, kur savo kulminacinėje vietoje (aukšta tesitūra) sopranai forsavo ir menkino bendrą vaizdą. Nebuvo įtampos, mieliau klausėsi.


Išskirsiu „Maldą už Tėvynę“, kuri jau su pirmąja fraze „Salvum fac Respublicam nostram, Domine“ suskambo tarsi atsinaujinęs, festivalio nuotaikų išskaidrintas himnas. Pamename, kūrinys pagirtinai ir tvarkingai buvo atliktas ir Dainų dienoje, diriguojant A. Pečiuliui. Choras buvo dėmesingas, bet lyg ir iki galo neatsivėręs, tarsi debesėlis būtų užslinkęs. Šį kartą choro pasitikėjimas savimi buvo, kaip sakoma, per akis, o atsivėrimas dirigentui maksimalus. Kas be ko – chorą ir dirigentas uždegė. Ir taip, kūrinys skambėjo su iškilmėms būdingu didingumu, galingu tutti skambesiu, šiek tiek greitesniu tempu nei Dainų dienoje tempu, stangriais kontrastais. Jei ko ir trūko – tai vėliavų! Kai kūrinys būna skirtas iškilmėms bažnyčioje, – šalia bažnytinių vėliavų turi puikuotis chorų vėliavos. Kodėl studentų chorai į festivalį atvyko be savo vėliavų?!


„Tėvynei giedu naują giesmę“ buvo atlikta be Priesaikos; per repeticiją paaiškėjo, jog žodžių deklamacija čia nesigaus – susilieja. Nuostolis, aišku, buvo, tačiau visa kita kuo puikiausiai, studentai mėgsta šį kūrinį.


Tautinėms giesmėms – „Lietuva brangi“ ir „Kur bėga Šešupė“ – lyg ir norėta surasti naujus interpretacijos variantus, tačiau jie skambėjo dirbtinai. Kartais tautines giesmes geriau pagiedoti be mandrybių, taip, kaip bažnyčioje giedame „Pulkim ant kelių“ ir  kaip ir „Tėve mūsų“.


Kitąmet festivalis vyks Šiauliuose. ŠU merginų choro vadovas G. Ramanauskas perėmė simbolinę festivalio taurę ir pagal seną paprotį dirigavo „Gaudeamus igitur“. Tuo XX festivalis Klaipėdoje ir pasibaigė. (Na, tiesa, buvo ir nebloga vakaronė.)

Parašykite komentarą