XVIII-tasis „Gaudemus“ – Tartu (2018 birželio 22–24 d.)

Prof. Regimantas Gudelis

Lietuvos chorai, autobusais išvažiavę prieš vidurnaktį, Tartu pasiekė ankstyvą rytmetį. Po pietų įvyko pirmoji chorų repeticija, po jos, vakare – jau šventė. Pagrindiniai šventės renginiai:


22 d. (po repeticijos, vakarop) – Dainų šventės simbolinės ugnies įžiebimas Kassitome slėnyje prie „Gaudeamus“ akmens, skirto pirmajai „Gaudeamus“ šventei atminti. Iš ten šventės dalyviai su fakelais žygiavo link Vabadusios bulvaro (ir ten užgesino fakelus), o iš jo skubėjo prie Emajogi upės kairiojo kranto. Čia ilgiau nei valandą, orui gendant, laukė oficialaus atidarymo ir C. Orfo kantatos „Carmina Burana“. Laikina estrada kantatos atlikėjams, taip pat ir oficialiame atidaryme dalyvaujantiems garbingiems asmenims – prezidentams, ministrams ir kitiems, buvo įrengta kitame – dešiniajame – upės krante.


23 d. Vakaras Tamo stadione – Šokių šventė „Joninių nakties pasaka (est.– Jaaniohtu lugu, angl. –Midsummer Night Story)

24 d. popietė – Dainų vakaras „Joninių nakties dainos“ (est. – Jaanippaeva laulud, angl. – Midsummer Day Songs).


Tarp tų renginių mieste vyko įvairių estradinių grupių pasirodymai. Chorinių koncertų nebuvo.


Pastaba: šventės leidinyje–programoje muzikos kūrinių, šokių ir kiti pavadinimai buvo vien estų ir anglų kalbomis. Latvių ir lietuvių dainos liko be autentiškų pavadinimų, dėl to daugeliu atveju nebuvo aišku, kokie yra tikrieji tokių objektų pavadinimai.

Šventės atidarymas. Ceremonijoje dalyvavo ir kalbas sakė Estijos, Latvijos ir Lenkijos prezidentai, aukšti pareigūnai iš Suomijos ir vietinės valdžios atstovai. Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės nebuvo, sklido žinia, neva neatvyko dėl blogų skrydžiams sąlygų. Nenuslėpsi: blogas oras – priežastis pasiteisinimui. Nebuvo iš Lietuvos ir kitų oficialių atstovų, sveikinimo prezidentūros vardu ir pan. Kita staigmena: ėmė aiškėti, jog tuo pačiu, su „Gaudeamus“ renginiu ir Joninėmis, yra švenčiamas ir Estijos valstybės 100-mečio jubiliejus. Savo ruožtu prezidentų kalbos sukosi apie Estijos ryšius su Suomija, Latvija, Tartu universiteto vaidmenį Europos kultūrai. Lietuva paminėta lyg tarp kitko. Pasijutome išties nejaukiai: atvykome į studentų šventę, o šeimininkai mus be jokių išankstinių įspėjimų įrašė į savo valstybės jubiliejaus šventimą. Važiavome į studentų festivalį, patekome į valstybės šventę, kurioje Lietuvos vieta neaiški, rezervuota. Nežiūrint to, pačioje dainų šventėje jautėmės kuo geriausiai: prezidentų daugiau nematėme, dalyvių ir meno vadovų aplinkoje bendravimas vyko kūrybingai, sklandžiai.


„Carmina Burana“


Kantatą atliko jungtiniai kelių universitetų chorai, du universitetiniai simfoniniai orkestrai, solistai A. Teemets ir A. Karp, dirigavo T. Kaljuste. Šventės leidinėlis perspėjo, jog kantata bus atliekama su ferjeverkais ir šviesos efektais. Matėme ir kitame upės krante paruoštus fakelus, ir didžiulius simbolinius Fortūnos ratus, kurie, spėjome, bus uždegti ir ridenami. Vienu žodžiu, efektams buvome pasiruošę, tačiau kai su pirmuoju partitūros taktu (O Fortuna, velut luna) į dangų trenkė ferjeverkų salvės ir ugnimi mirguliavo visas dangus, tik tada suvokėme šios kantatos šventinio atlikimo monumentalumą ir šviesos efektų elektronizavimo mastą. Kantatą atliko ne ištisai, o atrankos keliu sudarius ciklą lyg iš keturių kontrastingų dalių: pirmoji – O Fortuna, Fortune plango vulnera, antroji, simfoninis šokis Tanz iš Uf dem anger dalies, trečioji – solistai, ketvirtoji In taberna quando sumus ir vėl, kaip ir kantatoje, O Fortuna. Šviesos efektai buvo sinchroniški muzikinių dalių nuotaikoms bei ritmui. Šviesos spalvos keitėsi, bėginėjo palei vandenį, kildavo į dangų, krantu ridenosi degantys Fortunos ratai. Su reprizine O Fortuna orą ir dangų vėl sudrebino fejerverkai. Apskritai triukšmo buvo nemažai, tačiau muzikinė kantatos medžiaga buvo girdima gana gerai, atlikimo techninis lygis nenusileido tam, ką mes girdime scenoje. Šiek tiek lėtesni buvo tempai, tikriausia, orientuoti į lauko akustiką ir į tolokai sėdinčią publiką. Visas renginys – kantata ir šviesos veiksmai – estetine prasme buvo intelektualus, pilnavertis.

Šokių vakaras „Joninių nakties misterija“


Tamo stadionas. Futbolo aikštės erdvė padalinta tarsi į du aukštus: viduryje stadiono pakyla vienam–dviem kolektyvams, solistų grupėms, turinčioms veiksmo protagonistų vaidmenį. Ant žemės (pirmame aukšte) šokantys kolektyvai sukosi kaip kelios savarankiškos choreografinės struktūros, atitariančios protagonistams ant pakylos. Publikai, sėdinčiai iš abiejų pakylos pusių, gerai matėsi ir solistai, ir choreografiniai junginiai pirmame aukšte.


Estų choreografiniai kolektyvai ne tiek šoko, kiek judesiu inscenizavo J. Püttsepp‘o „Joninių nakties padavimo“ – amžina meilės ir jos išbandymų tema – turinį. Šokių kaip tokių buvo nedaug ir jie nepasižymėjo išskirtine estetika, daugiau buvo iliustratyvinio choreografinio veiksmo, simbolinių baltų kamuolių ridenimo ir visokiausių triukų su ugnimi. Iš tikrųjų buvo ir šokių, tik jie nebuvo raiškūs.


Latvių programoje – taip pat Joninių tema. Jų šokių kompozicijos – stambios (šokėjų aikštėje buvo net 620 žmonių). Gražus pasirodymas. Šokių temos šiek tiek panašios į lietuvių.


Lietuvių choreografinė programa pratęsė pasakojimą apie dviejų jaunuolių meilę, Joninių papročius, paparčio žiedą ir kitus tos nakties stebuklus. Dalyvavo apie 400 šokėjų. Mūsiškiams pasisekė subalansuoti minėtus abu erdvinius lygius: ant pakylos rodyti meilės scenas (solinius numerius), žemiau, didžiojoje erdvėje demonstruoti darniai besisukančius ratelius. Kruopščiai surepetuota, piešiniai gražūs, elegantiški. Lietuvių repertuaras girtinas ir dėl to, jog jame matome, ką turime gražiausio iš savosios „klasikos“ ir naujosios kūrybos. Repertuaras: „Įžanga“ – muz. S. Petreikio; „Subatos vakaras“ – choreogr. E. Žičkaus, muz. V. Bagdono; „Gegutėlė tupi“– choreogr. V. Mačiulskio, muz. J. Baltramiejūnaitės; „Gegutė“– choreogr. V. Mačiulskio, muz. D. Zakaro; „Pinsim sesės vainikus“ – choreogr. B. Navickaitės, muz. L. Povilaičio; „Džigūnas“ – choreogr. J. Lingio, muz. J. Švedo; „Trik trak voveriukė“ – choreogr. V. Mačiulskio, muz. A. Klovos; „Jonpolkė“– choreogr. V. Buterlevičiaus, muz. V. Juozapaičio; „Kupolio rožė“ – choreogr. V. Mačiulskio, muz. V. Juozapaičio; „Joninių burtai“– choreogr. T. Kalibataitės, muz. V. Aleksandravičiaus; „Iki paryčių“– choreogr. R. Zaleckaitės, muz. K. Lipeikos. Girk savuosius negirk, bet mūsų šokėjai atrodė aukščiau latvių ir estų.

Dainų vakaras – Joninių nakties dainos

Tartu estrada


Tartu estrada nepanaši į mūsiškę – Vingio parko (Vilniuje); jos „kepurė“ nulinkusi žemyn ir nutįsusi į priekį. Amfiteatras publikai gana stataus pakilimo kampo. Bendras komplekso dydis, lyginant su Rygos, Talino ir Vilniaus, ženkliai mažesnis, kameriškesnis. Už tai artimesnis ir jaukesnis choro–publikos santykis, o akustika tiesiog tobula. Sėdėk ir klausyk iš kur nori – gerai matysi ir girdėsi! (Garso perdavimo technika taip pat buvo.). Ekranas – nedidelių matmenų, pastatytas už dainininkų nugarų. Dainininkai jo nemato, taigi, ir nepozuoja. Vis dėlto ir esant tokioms puikioms akustinėms sąlygoms, muzikos komunikavimo pobūdis  šioje situacijoje nesikeičia – choro garsynas čia yra ir visuomet bus „erdvinis“. Taigi ir choro maloniausia klausyti „sonoriniu“ principu, t.y. tiesiog mėgautis pilnu, gražiu garsu (vokalizavimu), pajausti užpildytą žmogaus balsu erdvę. Taip, vadinamoji smulkioji choro technika bei polifonija čia mažiau efektinga. Kitaip tariant, ne sudėtingos, polifonizuotos faktūros, o gerai skambanti homofoninė muzika čia buvo maloniausia ausiai! Toks bus ir vertinimo kriterijus.

Įžanginė ritualinė dalis


Oras papuolė kuo bjauriausias – lijo, pūtė šaltas vėjas. Publikos sektorius užpildytas gal trečdaliu, nuo lietaus gynėsi kaip kas galėjo. Chorų eitynės, buvo skelbta, – laisva valia: kas nori eina, kas nenori – gali neiti. Vis dėlto chorai žygiavo, su vėliavomis, koncertiniais rūbais (po celofaniniais lietpalčiais). Ne visi mūsų chorai turėjo savo vėliavas, eitynių grožiu ir chorine atributika mes, lietuviai, nusileidžiame estams ir latviams.


Atgiedojus Estijos, Latvijos ir Lietuvos (dirig. D. Puišys) valstybių himnus, studentus ir publiką pasveikino Estijos švietimo ministras M. Reps. Po kalbos – bendras šventės kūrinys, specialiai skirtas šiai šventei – A. Lemba‘o „Kvietimas į Joninių šventę“ (Call to Midnight party summer). Drįsčiau tvirtinti, tai buvo vienas pačių geriausių šio „Gaudeamus“ kūrinių ir meniniu požiūriu, ir taikomąja paskirtimi. Galėtų eiti per visas ateities „Gaudeamus“ šventes! Kūrinio struktūra – lyg siuitos iš estų, lietuvių ir latvių Joninių dainų, su orkestro pritarimu. Įžangoje – fanfaros-šaukiniai (estų lauko dainos „Tulge janiku tulele!“ motyvas) buvo grojami uždegant šventės aukurą ir prieš kitas struktūrines šventės dalis. Pirmoji siuitos daina – minėto motyvo ir judresnės temos Maestoso darinys; antroji, Andante, dainingai vinguriuojanti latvių „ Ai, Janiti, Dieva delsi lig!“ dainos pavyzdys; trečioji, Con moto, lietuvių sutartinė „Kuko rože, ratilio, kas laukely vaikščiojo?“ Pastaroji pateikta taip: sopranas veda melodijos pirmąją dalį ir tuo pat metu altai, sekundos intervalu, refreną. Po to apsikeičiama – sopranas refreną, altas – melodiją. Vyrai atitaria kvintų ketvirtinėmis. Kūrinį kruopščiai surepetavo ir sklandžiai vedė estas K. Kerge.


Toliau sekė delegacijų pasirodymai. Lietuviai ir latviai padainavo po aštuonias, estai – septynias dainas.


Latvių jungtinio choro programa


Programos sudėtis reprezentatyvi tautinio stiliaus požiūriu – liaudies dainos, klasika (E. Darzinis, A. Jurjanis), šiuolaikiniai kompozitoriai. Klausantis įspūdis toks: muzika sudėtinga, sudėtingesnė už lietuvių, tačiau jos atlikimo kokybė svyravo. Viena įdomesnių dainų  – moterų chorui „I reproached golden pea“, o antai paprastesnė, homofoninės faktūros E. Darzinio „Undinių daina“ skambėjo darniai, šviesiai, t.y. taip, kaip mes įsivaizduojame puikiuosius latvių moterų chorus.
A.Jurjanio „Mermaid’s song“ vyrų choras sudainavo, bet dainavimo kokybė veikiau apvylė, nei patenkino. Argi tik tiek begali latvių universitetiniai vyrų chorai, kurie mus žavėjo prieš du–tris dešimtmečius? Labiausiai įstrigo V. Pūce „The light dawnet“, S. Mence „Long, long is this nigh“ mišriam chorui su solistais. Publika daug plojo ir J. Vaivods‘o „Shoe my horse“ – efektingai sukomponuota, ekspresyvi ir įtaigi, tuo pačiu estradoje gerai skambanti daina. Kirbėjo ir abejonė: ar ta daina ne rusiškų intonacijų, ne iš Dono kazokų, tik su latvišku choro apdaru? Latvių chorinei dainai tokios intonacijos („jojimo pulsacija“, melodijos vedimas vyrų balsais su moterų „kareiviškais“ pobalsiais) lyg ir nėra būdinga.


Estų jungtinio choro programa


Viena ryškiausių, uždeganti publiką dainų buvo „Tulge jaanista tulele“ (Ateik, tu, prie Joninių laužo) – liaudies daina, harm. R. Jõgi, mišriam chorui su pučiamųjų orkestru. V. Tormio daina moterims iš kitų lyg ir neišsiskyrė. Vyrų choras su K. Hunt „Lauljaks loodud“ (Created to be a singer) pasirodė vidutiniu lygiu. (Matyt, ir Estija – garsusis vyrų chorų kraštas, su vyrais jau turi problemų.).


Sudomino Cyrillus Kreek dvi dainos iš jo folklorinio ciklo „Septynios Hiumaa salos dainos“. Priminsiu, jog C. Kreekas yra ypatingas estų chorinės muzikos fenomenas. Jau vien iš pasiklausymo buvo galima spręsti kaip originaliai ir tuo pačiu nepažeidžiant liaudies dainos autentikos harmonizuotos šios dainos. Buvo atliekamos drauge su choreografiniais kolektyvais. Dainų šventei jos tiko, nors gal dar labiau tiktų folkloro festivaliui.


Lietuvių jungtinio choro programa


Kaip V. Augustino „Anoj pusėj Daunojėlio“ ir D. Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“ bus pateiktos po kelių dienų Vilniuje – pamatysime. Palydimos kokiais nors, bent minimaliais ritualiniais veiksmais ar be jų? Kaip į jas sureaguos masinė publika? Nusiteikimas „Anoj pusėj Dunojėlio“ Dainų šventėje išgirsti su bent minimalia vizualine simbolika ar ritualiniais veiksmais, tikriausia, ne man vienam, kilo iš interneto, pasiklausius, kaip tą dainą atlieka iškilūs kitataučių chorai (Defrost youth chori /Thomas Caplin ir kt.). Antrajai – „O kai sauliūtė tekėjo“ – jau pasiklausius Klaipėdos miesto dainų šventėje, rodėsi, papildomos choreografijos ar kitų vaizdo iliustracijos būdų  nereikia: jei dirigentas dainininkus įkvėps, jos nuotaika ir turinys savaime atsivers. Tuo tarpu čia, Tartu, „O kai sauliūtė tekėjo“ buvo atlikta su E. Žičkos choreografija, ir tas pilnai pasiteisino (išpildė Vilniaus un-to šokių ansamblis „Sietuva“). Taigi, priešingai minėtoms aspiracijoms.


Estradoje įvykiai klostėsi taip: Lietuvių chorai į estradą žengė po estų, pučiamųjų orkestrui sugrojus smagią U. Naisso When Midsummer Day has come muziką. Šurmulys, chorą, laukiantį savo įėjimo, merkia lietus, žvarbus vėjas. Situacija lyrinei dainai visai nepalanki. Ir štai tokiu momentu pasigirsta Dunojėlio įžanga – M. Mažvydo choralas mormorando, piano. Ekranas rodo Vilniaus kariūnus. Amfiteatre akimirksiu stoja absoliuti tyla! Choralas nesikeisdamas eina tris kartus – niekas nė krust. Choras čia, tiesą sakant, ne tradicinė giesmė bendruomenės giedojimui, o jau visai kitas muzikinis fenomenas – graudus g-moll, įžanga į kažką labai svarbaus. Gal jis, o gal menamas kariūnų įvaizdis ekrane su herojine potekste ir užhipnotizavo publiką? Nežinau, tik buvo aišku: ji susivokė, kas vyksta, kas iki šiol tautai skauda, kam ji tą savo raudą skiria. Chorai Dunojėlį moka be priekaištų, dirigentas interpretuoja tuo planu, kurį yra nubrėžęs dainos autorius ir kuris jau įsitvirtino praktikoje. Nieko daugiau ir nereikėjo. Iš savo pusės pastebėsiu: choralo pirmasis ir antrasis piano buvo prasmingi ir paveikūs, trečiasis – jau „tuščias“, jokių naujų jausminių impulsų. Dėl to lyg neparuoštas, per staigus buvo liaudies melodijos pasirodymas. Ir tik tiek! (Belieka pasveikinti jauną dainų šventės dirigentą T. Lapinską!).

Po Dunojėlio tokioje pat rimtyje buvo pagiedota ir „O kai sauliūtė tekėjo“. Ją dirigavo A. Adamonis. Muzikinė interpretacija, taip pat pagal jau girdėtus variantus, bet meniškai išbaigta ir prisodrinta stiprių emocijų. „Sietuvos“ šokėjai pasirodė net labai reikalingi, nors iš tikrųjų jie nešoko, o tik minimalistiniais judesiais „aiškino“, apie ką čia giedama. Judesiai sustingę, skulptūriški. Tokia giesmės turinio vizualizacija judesiu buvo (neperdedu!) chrestomatinės vertės!


Įsivyravusią įtampą nuėmė J. Švedo „Linelį raunu ne viena“ (dirig. B. Janonienė). Gal tas staigus prašviesėjimas A–dur po herojinio d–moll buvo ir pernelyg skubotas? (Linelio originalas, yra As-dur, nors studentų chorui aukštesnė ir šviesesnė tonacija tiko.). Gal ją reikėjo nukelti toliau – po A. Martinaičio? Nežinau! Klausėsi gerai.


A. Martinaičio „Aušros žvaigždės“ (dirig. M. Radzevičius) interpretacijos planas toks pat kaip nurodyta kompozitoriaus. Mano galva, šio kūrinio pateikime svarbiau yra garso linijos išvedimas, su kokiais „vargonais“ dirigentas simbolinę aušros žinią skelbia. Verta girti studentus (ir dirigentą) už tai, kad jie, nors dar jaunais balsais, vis dėlto dinaminius kontrastus ir kraštinių dalių forte bei monumentalius akordus gebėjo ištęsti intensyviu garsu, lyg gerų vargonų tutti registru.


G. Kuprevičiaus „Skriski skirsti paukštužėli“ (dirig. R. Viskantaitė), dainelė be pretenzijų, o programos slinktyje iš kitų ji išsiskyrė elegine e-moll tonacija. Žinia, ne pati tonacija, o jos turiningasis atspalvis.


G. Savinos „Lietuva“ (dirig. R.Navickienė) čia, tarp rafinuotos estų ir latvių chorinės muzikos, be choreografinio vaizdo, ko gero, būtų atrodžiusi per menka, gal net provinciali. Choreografija šiuos galimus įtrūkius sėkmingai užglaistė, intelektualizavo veiksmą. (Choreografija L. Dobužinskaitės, dalyvavo „Vingio“, „Sėjos“, „Jaunimėlio“, „Šviesos“, „Vytinės“ šokėjai.) Gražiai pabaigoje garsu ir judesiu visi sudėliojo žodį „Lie–tu–va“.


G. Adomaičio „Kol kartu“ (dirig. D.Beinarytė) — kaip kas beįrodinėtų, savo žanrine prigimtimi yra tipiška estradinė (pop) daina, prie chorinio žanro jos neprilipdysi. Kitas dalykas, kad šį kartą – studentų šventėje – jos prie choro „lipdyti“ ir nereikėjo, nes programos pabaigai reikėjo kažko linksmesnio. Nuotaiką kurstė solistai – keturi vyrai su būgnais ir dūdelėmis estrados viršuje – nuolat rodomi ir gerai matomi ekrane. Gerai „pavarė“ ir pakaitino! Choras nenusileido atitarinėdamas. To programos pabaigai ir reikėjo!


Kiek kartų mintimis bandau permesti lietuvių delegacijos chorinę programą, tiek ji man atrodo sėkminga: buvo vientisa savo turiniu, dainos gražios, gerai skambančios, taisyklingai sudėliota jų seka.


Kai ko vis dėlto trūko. „Gaudeamus“ sutapo su Joninėmis. Lietuviai neturėjo nė vienos Joninių dainos, latviai net šešias ir dar daugiau jų paliko „namuose“ . Iš lietuvių chorinės literatūros žinau tik vieną geresnę Joninių dainą mišriam chorui – V. Budrevičiaus „Joninių daina“. Nesudėtinga, skambi, Tartu šventei būtų tikusi.


Finalas – bendras jungtinis choras


Moterų chorai: L. Vilkončius „Tokia esu“, dirig. V. Masevičius; latvių l.d. „Es meitiņa kā rozīte“ (I‘m a maiden like a rosebud), d. aranž. T. Keninš, dirig. M. Marnauza; A. Garšnek „Jaanilõlõ“ (To the Midsummer night bonfire“), from cycle „Sonsg or Lakes Peipsi“, dirig. K. Grabova.

Vyrų chorai: J. Tallat–Kelpša, „Kur lygūs laukai“, dirig. A. Šumskis; E. Dartzinš, „Shine like a star“, dirig. J. Mežinskis; G. Ernesaks „Mitsummer time has come“, dirig. A. Ritsing.

Bendras jungtinis mišrus choras: S. Petreikis. „Ei, vaka“, dirig. K. Barisas; latv. l.d. (The sea froze), harm. R. Pauls, dirig, R. Vanags; M. Saar, „Singer“, dirig. K. Joosing.

Šokių kolektyvai: estų – „Terve vald“ (The whole community); latvių – „Ateikite čionai, Janio vaikai“ (Come here, Janis children); lietuvių – „Linksmas šokis“ (Merry dance)

Jungtinis pučiamųjų orkestras: T. Adomavičiaus „Trimitai, gauskite!“, dirig. A. Kučinskas; R. Pauls „From Kolka to Rezekne“, dirig. M. Martisons; O. Kask Baltic Groove“, dirig. T. Kivisilla.

Jungtinis choras: J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, dirig. R. Gelgotienė; R. Tiguls „Kilk, saulele!“ (Rise, sun!); A. Ritsing „Let me be a Bird“, dirig. J. Fridolin. (Pastaba: kai kurie kūriniai buvo palydimi choreografinių judesių ar šokių.).


Moterų chorai. L. Vilkončiaus dainą V. Masevičius gerai surepetavo, ir nors daina negali prilygti latvių ir estų – ženkliai sudėtingesnėms, a cappella, atrodė gana gerai. (Man rodosi, jog latviškoji ir estiškoji už mūsiškę buvo sunkesnė bent du kartus. Tokių partitūrų mūsų moterys savo dainų šventėje neįveiktų.). Tačiau bendras moterų chorų pasirodymas buvo sėkmingas: dainos įvairių nuotaikų, pakankamai gerai atliktos.


Po moterų sekęs vyrų choras, taip pat su tri

jomis dainomis, ne blizgėjo. Pirmoji – J. Tallat-Kelpšos „Kur lygūs laukai“ – paprasčiausia (posminė), tačiau lyg geriau pavyko nei kitos dvi sudėtingesnės. Vyrų „Kur lygūs laukai“ dainavo tik lietuviai, teksto tarimas (sėdinčiam amfiteatro centre) girdėjosi pakankami aiškiai. Melodiją tenorai vedė kuo puikiausiai, gal perdėm lyriškai, romantiškai. Tas šiek tiek stebino, nes mums neįprasta girdėti tokį dailų šios melodijos išvedimą. Antras balsas, pritariantis melodijai tercija, buvo silpnokas, pernelyg baritoniškas. Dėl to tercija tai pasigirsdavo, tai vėl išnykdavo. Apmaudu dėl orkestro – jo nebuvo! Bandė surepetuoti, bet nepavyko. Prisiėjo tenkintis elektriniais vargonėliais, nors jie duoti gero maršinio pamato, aišku, negalėjo.


Po J. Tallat–Kelpšos sekė stambesnių formų kūriniai – E. Darzinio „Mirdzi ka zvagzne“ (Shine like a Star) ir G. Ernesakso „Jaanid käes“ (Medsummer Time has come). Gal atlikimo lygis kai kam pasirodė ir pakankamas, tačiau choro ansamblis išsivažinėjo į visas šalis, balsai lyg pervargę… Partitūros itin sudėtingos, mūsų vyrai jų neįveiktų. Daugiau ne komentuosiu. Galutinis rezultatas keistokas: nepavykus latvių ir estų vyrams gerai atlikti savųjų dainų, „Kur lygūs laukai“ atrodė visai neblogai. (Kiek girdėjau, principas buvo toks: kiekviena delegacija atsako už savo moterų ir vyrų dainas. Kartu dainavo tik mišraus choro bendrąsias dainas, kurios buvo visiems pagal jėgas.).


„Vaka, vakulele“ diriguoja vienintelis K. Barisas, ir jis savo sumanymą jau atskleidė bent keliose miestų ir rajonų šventėse. Abejonės dėl vietos ir sėkmės visuotinės šventės Vilniuje jau nėra, o kaip ji atrodys „Gaudeamus“ šventėje, tarp ypatingai plataus latvių ir estų repertuaro, buvo galima tik spėlioti. O atrodė taip: šventės finale „rimtų“ dainų buvo gal kelios, vyravo žaismingesnės, linksmesnės nuotaikos. „Vaka, vakulele“ iš kitų besąlygiškai išsiskyrė, kitaip ir būti negalėjo, bet ne šokiravo. Finale daug dainų buvo su choreografiniu palydėjimu, kas lyg rodė pastangas išsiveržti į platesnę jausminę sferą, įsilinksminti. O dar orkestro maršai! Vadinasi, daina finalui pilnai tiko. Dainininkai savo ruožtu darė tai, ko pageidavo dirigentas. Prie sėkmės daug prisidėjo jau minėta mūsų instrumentininkų ir solistų grupė – S. Petreikis, D. Petreikis, estų orkestras ir ritmo grupė. Ekranas rodė kaip vyrai kaitina ir duoda „garą“, dirba publikos įelektrinimo darbą. Atlikėjai buvo apdovanoti daugiais aplodismentais!


Po „Vaka, vakulele“ gerai tiko gan originali latvių liaudės dainos „The sea froze“ R. Paulo aranžuotė. Choras tęsė foninius akordus, o solistė – sodrus kontraaltas, liaudiško vokalo maniera pasakoja apie linksmus liaudies papročius etc. Dalyvavo ir šokių kolektyvas. Šios abi dainos – liaudiški paveikslai, vienas kitą papildydami, gražiai susijungė į vieną žanrinį kompleksą.


Toliau klasikinės estų dainos – M. Saar‘o, „Laulik“ (Singer). Atlikimas techniškai tvarkingas, bet be gyvybės, įteptais balsais. Kompozitoriaus stilius savitas – šiek tiek „vokiškas“, šiek tiek impresionistinis, neparankus dainų šventėms. Jei ši daina būtų atlikta vien estų jungtiniu choru, tikėtina, būtume išgirdę stilistiškai išbaigtesnį jos atlikimą.


Mūsų „Kur giria žaliuoja“ buvo dainuojama po pučiamųjų orkestro programos, be jokios pertraukos. Stebina, kad choras pajėgė „atsiplėšti“ nuo orkestro ritmų ir akimirksniu nusiteikti dainavimui. Pradėjus dainuoti į estradą grįžo vokalinė kantilena, sakytumei, objektyvi atmosfera. Choras taisyklingai vokalizavo tekstą, rodė kokybišką piano ir forte, vertikalus garsynas skaidrus, vyrų unisonas forte ne patetiškas, kaip mūsų estradose, o kameriškai dainingas. Kitų tokių skambių dainų finale nebebuvo.


Galvosūkį kėlė latviškoji – R. Tiguls „Lec saulīte“ (Rise, sun!). Orkestro partija mirguliuoja, svaido saulelės blyksnius, choras subtiliai, ketvirtinėmis veda archajišką temą su atsakymu nuo pp bosų unisono iki ff skandavimo aštuoniais balsais. Atlikti visai nesudėtinga. Suabejojau dėl potekstės: ar čia kokia mitologinė, pagoniškoji giesmė, ar daina-ratelis? Lygiagrečiai šoko stambokas šokių kolektyvas. Man pasirodė, jog šokis dainos atžvilgiu buvo perdėm agresyvus, gal geriau tiktų kokie nors šviesos efektai.


Paskutinioji – „Las ma olen lind“ (Let me be a bird), muzika Alo Ritzing („Gaudeamus“ švenčių pradininko, garsaus dirigento Richardo Ritzing‘o sūnaus). Kūrinys, mano galva, šiek tiek saloniškas, miesto romanso intonacijų. (Tokią pat melodiją ką tik rėžė pučiamųjų triūbos (T. Adomavičiaus „Gauskite, trimitai“, dirig. A. Kučinskas.). Daina šiaip jau gerai skambėjo, bet ja užbaigti šventę buvo lyg ir ne solidu.


Šventės uždarymui – studentų himnas „Gaudeamus“, dirigavo A. Ritzing. Toliau sekė dirigentų vainikavimas, kilnojimas ir kita.


Pučiamųjų orkestrai. Susidaryti aiškų vaizdą – kiek ir iš kur buvo pučiamųjų orkestrai iš šventės leidinėlio nepavyko. Estradoje orkestras buvo įsitaisęs virš choro dešiniame flange, nebuvo gausus, grojo puikiai. (Aišku, nustebino, jog toks geras orkestras taip ir neparuošė akompanimento partijos dainai „Kur lygūs laukai“!). Orkestras atliko tris kūrinius: T. Adomavičiaus „Trimitai, gauskite“ – efektingas kūrinys, dirg. A. Kučinskas; R. Pauls „Iš Kokos į Rezekne“ – blankokas maršų raizginys, dirig. O. Kask, ir „Baltijos akvarelė“ (Baltic groove), dirig. T. Kivisilla. Šio kūrinio, kaip tokio, įvertinti negalėčiau, tačiau orkestro pasirodymas buvo virtuoziškas – jis tiesiog šėlo sinkopiniu ritmu, demonstravo pavydėtiną ritmo (garso atakos) sinchronizmą.


Užsklanda


Mintimis nusikeliu į 1974 m. „Gaudeamus“, kai į Tartu iš Lietuvos delegacija vyko vienu ištįsusiu traukiniu, o auštant stotyje jos laukė estų orkestras. Laikui bėgant kai kas keitėsi, kai kas įsitvirtino. Įsitvirtino šventės forma, repertuaro žanrinė sudėtis (tautinė muzika – liaudies ir profesinė). Bendras chorų ir dainininkų skaičius pastebimai sumažėjo. Keičiasi repertuaras, jis daug sudėtingesnis, techniškesnis, bet estrados sąlygomis ne visuomet skambus. Anoje 1974 m. šventėje chorai – mišrūs, moterų, vyrų – visi turėjo pakankamą dainininkų skaičių ir kiekviena chorinė grupė sudarydavo skaitlingą jungtinį masyvą. Repertuaras nebuvo sudėtingas – E. Melngailio „Lokatiesi mežu gali“, J. Cimze „Riga dimd“, estų M. Liudigo „Koit“ ar G. Ernesasko „Mu isamaa“ ir kt.  Skambios buvo ir delegacijų dainos. Tas „Gaudeamus“ jau nutolo praeitin. Dabar, atrodo, moterų ir vyrų chorai savojo masyvo sudaryti nebeįstengia, skolinasi dainininkus iš mišrių chorų. Gal dėl to repertuaras susisluoksniavo ir kažkiek išsibalansavo. Racionalu, etiška, jog kiekviena delegacija atsako vien už save.


Lietuvių delegacija, manau, savo pasirodymų šioje – 2018 m. „Gaudeamus“ – šventėje turėtų būti patenkinta. Šokiai pasirodė efektingai, chorai padainavo nors nesudėtingas, bet gana turiningas, solidžias, estradoje puikiai skambančias dainas. Latviai ir estai, manyčiau, patyrė rimtų nuostolių. „Gaudeamus“ šventės būna nuotaikingos, šaunios, tačiau šalia studentų pasibendravimo jos dar atlieka ir aukštesnę misiją: būdamos vienintele patikima arena susitikti ir kartu padainuoti visų trijų Baltijos šalių chorams, jos glaudina, plėtoja ir pasaulio akyse reprezentuoja baltiškosios kultūros tradiciją.

Parašykite komentarą