VIENO CHORO ISTORIJOS: svarbu – nepražiūrėti, kas tarp eilučių…

Dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

2014-ųjų pavasarį viename Aukštaitijos kaime du vyrai – Rytis Komičaitis ir Darius Krasauskas –  prisiminė savo vaikystės bei paauglystės metus. Sėdėdami prie laužo ir gurkšnodami alų (kaip gi be to) nejučiomis pradėjo dalintis prisiminimais iš praėjusių dienų, praleistų „Ąžuoliuko“ chore. Turėjo praeiti beveik metai mintijimų ir abejonių, kol Darius galutinai apsisprendė parengti ir išleisti knygą.

Taip gimė knyga MES IŠ „ĄŽUOLIUKO“ (Vilnius, 2017). Knyga plačios apimties, papildyta gausiomis nuotraukomis, ją buvo įdomu skaityti. Ir ne tik įdomu. Buvo smagu skaityti, nes ne vienas puslapis privertė gardžiai nusikvatoti. Darius Krasauskas surinko, pagal galimybes, gausų pluoštą buvusių ąžuoliukiečių prisiminimų. Visi prisiminimai kupini pasiutusių bernų išdaigų, jų žargonu kalbant, – „makarų“. Tai prisiminimai iš vasaros stovyklų Šventojoje, „Arteke“, prie ežerų Toliejuose. Taip pat ąžuoliukiečių atmintyje įsispaudė nepamirštos kelionės po užsienio šalis, dalyvaujant konkursuose ar festivaliuose. Juk iš tuometinės sovietų Lietuvos išvyka į Vakarų pasaulį buvo ne tik neeilinis įvykis, bet ir didžiausia laimė. „Ąžuoliukas“ ne tik puikiai pasirodydavo užsienyje. Choro bernai, naudodamiesi situacija, nepraleisdavo progos ir „paspekuliuoti“. Atsidūrus už geležinės uždangos, jiems taip norėjosi parsivežti namo trokštamos kramtomos gumos ar firminius džinsus. Būta neįtikėtinų situacijų ir kuriozų. O kur dar panelių „kabinimas“ tiek Lietuvoje, tiek užsienyje?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog ąžuoliukiečiams labiausiai įsiminė būtent tos išdaigos, linksmybės, užpildžiusios jų laisvalaikį. Toli gražu yra ne taip. Knygoje tiesiogiai nekalbama apie koncertų programas, apie choro repertuarą, apie choro vokalinę kultūrą ar choro skambėjimo profesionalumą. To knygos sudarytojas ir nesiekė. Tačiau už visų prisiminimų, už visų „makarų“ iškyla spalvingas Šefo (Hermano Perelšteino) – žmogaus, pedagogo, ugdytojo, erudito ir esteto –  paveikslas. Vėliau jo darbus tęsė Perelšteino mokinys Vytautas Miškinis, knygoje tituluojamas Mokytoju. Šiuos žmones ąžuoliukiečiai rašo didžiąja raide. Argi tai nebyloja apie šių dirigentų ir pedagogų neištrinamą poveikį buvusių auklėtinių gyvenimui? Buvę ąžuoliukai ir šiandien didžiuojasi savo ąžuoliukiška praeitimi, jausdamiesi kitokie gerąja prasme. Juk juos – laisvalaikio velniūkščius – Šefas scenoje paversdavo angeliukais. Tai ir yra didžioji paslaptis, ne kiekvienam įmenama mįslė.

Šiandien H. Perelšteiną prisimename ne tik kaip „Ąžuoliuko“ choro įkūrėją. Po keleto įtempto darbo metų „Ąžuoliukas“ tapo geriausiu vaikų choru Lietuvoje, davęs stimulą rastis ir kitiems berniukų chorams. Taip uždainavo berniukų chorai Klaipėdoje, Kaune, Marijampolėje, vėliau Šiauliuose. Po kurio laiko ir mergaitės suskato – susibūrė „Liepaitės“. O ir paties H. Perelšteino darbo pradžia su „Ąžuoliuku“ nebuvo nei sklandi, nei be duobių. Buvo ir pagalių „kaišiojimo“ į ratus bei, švelniai tariant, keisto vertinimo iš kai kurių kolegų pusės. Tačiau „Ąžuoliukas“, išskleidęs sparnus, tapo vaikų chorų judėjimo Lietuvoje kelrodžiu.

Tai, kad „Ąžuoliuko“ chorinio dainavimo mokykla sėkmingai gyvuoja iki šiol, yra choro įkūrėjo H. Perelšteino nuopelnas. Šiandien matome atminimo lentą ant namo sienos prie buvusio Šefo darbo kambario. Netoli Vilniaus Arkikatedros, skverelyje, stovi plačiai išsišakojęs ąžuolas, menantis Perelšteino laikus. Tai iškalbingi atminimo ženklai, bylojantys apie žmogaus nuveiktus darbus. Tačiau patį svarbiausią paminklą H. Perelšteinas pasistatė pats sau, palikdamas meilės muzikai ir žmogui „randus“ savo ugdytinių širdyse. Apie tai akivaizdžiai kalba kiekvienas knygos puslapis, kiekvieno ąžuoliukiečio prisiminimas. Palaidojęs savo Motiną Amžino įšalo žemėje, išėjęs Sibiro „universitetus“, H. Perelšteinas neprarado paties svarbiausio – žmogiškumo, savo gyvenimo kelrodės žvaigždės. O ši žvaigždė vedė jį link berniukų choro sukūrimo pagal geriausius Vakarų Europos pavyzdžius. Sibiro „kurortai“ jį užgrūdino, bet nesužlugdė. Šefas German Godovič buvo gyvas erudito, plačiai mąstančio žmogaus, tvirtai siekiančio tikslo, žmogiškumo plačiąja prasme pavyzdys choro bernams. Tiems buvusiems chuliganėliams, šiandien tapusiems rimtais šeimos tėvais ar seneliais. Jeigu H. Perelšteino gyvenimo turinį reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tas žodis būtų – ĄŽUOLIUKAS. Per muziką Šefas ugdė žmogų, kuris ne tik gerai dainuotų ir kultūringai elgtųsi scenoje, bet taip pat mokėtų kultūringai elgtis ir prie stalo, pagarbiai elgtųsi su moterimi ir panašiai.

Sovietinę Lietuvą H. Perelšteinas paliko su „liaudies priešo“ žyma. Būna gyvenime taip, kad žmogus, baigęs savo veiklą, viską palieka savieigai – „po manęs nors ir tvanas“. H. Perelšteinas nepaliko „tvano“. Prieš išvykdamas, jis paliko chorinio dainavimo mokyklą, kokios Lietuvoje dar nebuvo. Jo sukurta mokykla sėkmingai gyvuoja iki šiol. H. Perelšteino mokiniai sėkmingai tęsia jo pradėtus darbus.

Knygoje ąžuoliukiečiai šiltai ir su pagarba prisimena ir kitus mokytojus, dirbusius ar tebedirbančius mokykloje. Čia irgi Šefo, sugebėjusio suburti kūrybingą pedagogų kolektyvą, nuopelnas.

Ąžuoliuke išaugo skaitlingas būrys dabar Lietuvoje žinomų muzikų, aktorių, architektų, gydytojų ir kitų profesijų žmonių. Bet jie visi knygoje kalba unisonu – be Ąžuoliuko tikriausiai būtų išaugę kitokiais žmonėmis.

Atgavus Nepriklausomybę mes strimgalviais puolėme prie Vakarų Europos pasiekimų. Prarijome visa, kas gera ir kas bloga, negalvodami apie pasekmes. Apie tai byloja šiandieninis Lietuvos visuomenės gyvenimo muzikinis fonas. Pamažu apmiršta tiesioginis betarpiškas žmonių bendravimas. Dominuojanti virtualybė gimdo net virtualius chorus. Taip nejučiomis žmogus tampa priedu prie kompiuterio. Tačiau šios knygos puslapiai nuteikia optimistiškai. Norime ar nenorime to pripažinti, amžinosios dvasinės vertybės visada buvo ir išliks žmogaus gyvenimo prasmė bei turinys. Jomis grįsta pasaulio ir Lietuvos muzika, jomis rėmėsi H. Perelšteino muzikinė estetinė veikla, vadovaujant „Ąžuoliukui“. Todėl šiandien buvusių Šefo ugdytinių, tapusių rimtais vyrais ir savo profesijos žinovais, prisiminimai liudija būtent apie dvasinių vertybių nemarumą. Jų širdyse išlikę „randai“ – akivaizdus H. Perelšteino darbo prasmingumo įrodymas.

Darius Krasauskas daug ir kantriai padirbėjo, rinkdamas prisiminimus ir rengdamas knygą (savo lėšomis) leidybai. Taip išvydo dienos šviesą knyga MES IŠ „ĄŽUOLIUKO“, atgaivinusi mano prisiminimus bei pamąstymus. O kad ąžuoliukiečiai, jų tvirtinimu, yra kitokie, rodo ir šiandien sėkmingai veikiantis Ąžuolų klubas bei vyrų choras.

Kviečiu visus, kam nesvetimas choro menas ir chorinis dainavimas, paskaityti šią įdomią ir linksmą knygą. Svarbu – nepražiūrėti, kas yra tarp eilučių…

 

Parašykite komentarą