Vasaros koncertai pajūryje

prof. Regimantas Gudelis

Pajūryje chorinių koncertų buvo daug, o iš jų išsiskyrė chorinės muzikos šventė „Cantate Palangai“ (05.09) Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Čia penki vietiniai chorai su Šiaulių „Polifonija“ atliko dainų ir John Rutter „Magnificat“, dirigavo Tomas Ambrozaitis. Dar kartą šis „Magnificat“ Palangoje skambėjo vasaros pabaigoje rugpjūčio 23 d. koncerto „Vienybės muzika“, skirtame Baltijos kelio 30-mečiui. Šalia jo ir L. van Bethoveno IX simfonijos finalas. Atliko du chorai – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir „Polifonija“,  teatro orkestras, dirigavo T. Ambrozaitis. Vasaros viduryje (liepos 20 d.) – įsimintinas Kintų muzikos festivalio Kintų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje koncertas „Choro ir perkusijos pasimatymai“. Programoje – Monikos Sokaitės „Salve Samogitia arba devyni žvilgsniai į Žemaitiją“ chorui ir grupei „Giunter Percussion“ bei Gene Koshinski‘o Koncertas marimbai ir mišriam chorui, dirigavo Linas Balandis. Atmename, jog Klaipėdoje vyko VI Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalis „Mes – Lietuvos vaikai“ (06. 15–16, apie ją jau rašiau choras lt.)


Be kita ko, pavasariop, Šiauliuose, balandžio 28 d., uždarant festivalį „Resurrexit“ Šv. Petro ir Povilo katedroje, buvo atlikta visa L. van Bethoveno simfonija, dirigavo T. Ambrozaitis. Ypatingas įvykis, estetinis orientyras, kurio jau neišbrauksi iš atminties klausantis Finalo kitoje aplinkoje. Be kita ko, koncertas Šiauliuose pakurstė mintį apie jungtinį chorą ir jo erdvinį skambesį, kuris savaime yra estetinė kategorija bažnyčioje. Dėl to ir pradėsiu nuo Šiaulių.


L. van Bethoveno simfonija Šiauliuose


Simfoniją (balandžio 28 d.) Šv. Petro ir Povilo katedroje atliko Nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras, jungtinis choras – Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), Šiaulių valst. kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas T. Ambrozaitis) ir choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) bei solistai. Dirigavo T. Ambrozaitis.


Apie simfonijos interpretaciją kalbėti ne man – simfonistams, ir ne interneto portale. Prie šio įvykio prisiliečiu, kartoju, dėl erdvinio skambesio ir būtinų tam erdvinių–akustinių sąlygų.


Mane labiausiai domino būtent Finalas ir jo atlikimas. Manyčiau, jog jis buvo atliekamas be pretenzijos į naujovę, laikantis tradicijos. Partitūroje ženklus, taigi ir tvirtą interpretacijos gairę, kaip žinome, nubrėžė pats L. van Bethovenas. Savo ruožtu vertas pagyrų dirigentas, pademonstravęs bethovenišką energiją, kurios, matyt, reikėjo sutelkiant tokį atlikėjų kolektyvą ir pajungiant jį savo valiai koncerto metu. Impozantiškai skambėjo solo ir choro momentai, kur partitūroje pažymėta fortissimo ar pianissimo – juos girdėjome, dargi aukščiausios kokybės, be priekaištų Fridricho Šilerio odės žodžių artikuliacija etc. Bendras įspūdis buvo tiesiog stulbinantis. Rodėsi, transliuok visais kanalais, visam pasauliui, kad tokį atlikimą girdėtų visa žmonija. Iš kitos pusės – aukščiausia šalies chorinio profesionalizmo reprezentacija!
Patirto įspūdžio iš savo atminties jau nebeištrinsi ir jis skamba virš to, ką Devintosios finalą vėliau girdėsi kitur, kitomis sąlygomis.


Puikiam Finalo įspūdžiui šalia profesinių chorų meninės potencijos Šiaulių katedroje neabejotinai pasitarnavo jos vidaus erdvė (architektūra) ir jos įvaldymas. Žinome, Šiaulių katedros, taip pat Klaipėdos Marijos ir Palangos bažnyčių vidaus erdvė yra padalinta į tris navas – centrinę ir šonines. Pastebėta, jog antai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje būna taip: kai vienas choras, tuo labiau jungtinis, susispaudžia presbiterijos angoje, neišsiplėsdamas į šonus, garso šaltinis susikoncentruoja vienoje navoje ir choro skambesys komplikuojasi: piano būna kokybiškas, malonus klausyti, forte – dėl aidų (reverberacijos) gaudžia, daugiabalsumas veliasi. Bet kai jungtinis choras sustoja plačiu pusračiu, šiek tiek įsiterpdamas į šonines navas, t.y. garso šaltinis išsiplečia, atsiranda nauja garso kokybė – gaudesys dingsta, vertikali ir polifoninė choro darna kuo puikiausia. Šioje bažnyčioje praeitų metų rudenį (universitetinių chorų festivalyje) džiūgavome Donato Zakaro „Magnificat“ pasisekimu. Geras kūrinys, tačiau ir geras, artikuliuotas garsas. Panašiai, dideliu puslankiu, jungtinis choras buvo išsidėstęs ir Šiaulių katedroje: centre ties presbiterija stovėjo Kauno choras, iš dešinės –„Vilnius“, kairės – „Polifonija“. Klausantis Finalą iš balkono, prie vargonų, tiesiog žavėjo pats erdvinis skambesys. Klausai (orientuodamasis į partitūrą) ir žaviesi atidėjęs į šoną bet kokį kritiškumą.


Prie to ir psichologinis veiksnys: fizinė ir psichologinė distancija tarp atlikėjų ir suvokėjų. Ori atskirtis tarp vienų ir kitų (“mes“–„jie“) atliekant aukštąją muziką ir ypač pasaulinio masto šedevrus yra būtina. Šiaulių katedra vėlgi geras pavyzdys: vidaus erdvė leidžia tinkamai išsidėstyti atlikėjams, išlaikyti pakankamą atstumą nuo klausytojų. Nusiteikimo didžiajai šventei nuotaika švytėjo ir šiauliečių publika, tarp kurios daug iškilių menininkų, visuomenės veikėjų iš visos šalies.


Neįmanoma atsiriboti, kaip nors atsitverti nuo tos šventės ir su tabula rasa nuostata Finalą klausant kitoje situacijoje.

Chorinės muzikos šventė „Cantate Palangai“

Ją (09.19.), padedant miesto Savivaldybei, organizavo Kultūros ir jaunimo centras ir centro kamerinio choro vadovas, Palangos bažnyčios vargonininkas Edmundas Jucevičius. Dalyvavo Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ (vad. T. Ambrozaitis), Klaipėdos miesto kultūros centro „Žvejų rūmai“ choras „Cantare“ (vad. A. Dambrauskas), Klaipėdos universiteto mišrus choras „Pajūrio aidos“ (vad. Algirdas Šumskis), Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vad. Jolanta Vyšniauskienė), Kretingos kultūros rūmų kamerinis choras „Kristalė“ (vad. Kristina Rimienė) bei šeimininkai – Palangos kultūros ir jaunimo centro kamerinis choras (vad. E. Jucevičius) ir Lietuvos kariuomenės orkestras (vad. majoras Egidijus Ališauskas).


Programa: Kačanausko „Malda už Tėvynę“ – dirigentas A. Šumskis (Klaipėda); G. Kuprevičiaus „Skirski skriski Lietuvėlėn“ – dirig. K. Rimienė (Kretinga); J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ – dirig. R. Baršauskas (Klaipėda); J. Naujalio „Lietuva brangi“ – dirig. E. Jucevičius (Palanga); V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“ („Cantate Patria canticum novum) – dirig. J. Vyšniauskienė (Klaipėda) ir K. Daugėlos „Šventojo Kazimiero choralas“ – atliko kariuomenės orkestras ir vargonai (varg. A. Bartulis), dirigavo majoras E. Ališauskas. Po jų J. Rutter „Magnificat“ – solistė Ieva Goleckytė–Jarašė, dirigavo T. Ambrozaitis.


Taigi, kaip skambėjo jungtiniai chorai? Na, Palangos bažnyčios erdvė taip pat trijų navų, tačiau bendras tūris gal dvigubai mažesnis už Šiaulių katedros. „Polifonijos“ choras talpinosi presbiterijos angoje, kiti įsikirto į šonines angas. Lyg ir neblogai, bet dainininkams, ypač „Polifonijos“ vyrai dėl vietos stokos teko susigrūsti. Iš viso to, moterų balsai visai gerai įsiliejo į bendrą erdvę, skambėjo. „Polifonijai“ ne ką galėjo talkinti nuo jų į šonus atitrūkę vyrai, balsai negalėdami kontaktuoti. O kaip be kontakto „Magnificate“ traukti forte „sol“ net fortissimo „la“! Be to ir pačios „Polifonijos“ tenorai stovėjo kažkur už bosų, uždusinti. Taip ir išėjo moterų partija puiki, nuotaikinga, vyrų padrika. Dainose a cappella erdvinis skambesys kažkaip išsilygino ir žavėtis jau buvo kuo.


Giesmės ir dainos: S. Kačanausko „Maldą už Tėvynę“ – patetiškas Respublikos kaip tokios šlovinimas lotyniškais žodžiais. Ne Lietuvos, o respublikos apskritai ir jos prasmės bei didybės. Dabar, kai jau esame ES bendrijoje ir ant mūsų galvų pilasi nuožmi kosmopolitizmo–liberalizmo ataka, A. Kačanausko giesmė–himnas įgauna naują prasmę. Būtina ją giedoti ir demonstruoti savo tautinį atsparumą, nes išnykti ES konglomerate nenorime.


Šį kartą A. Šumskis „Maldą už Tėvynę“ dirigavo savaip: žaidė su garsų aidais, vietomis net nesilaikydamas ritmo. Tarp frazių atsirado pauzės, tačiau erdvinis skambesys buvo išties imponuojantis. Patetiniai sąskambiai tai drebino bažnyčios skliautus, tai leidosi į pianissimo gelmes iki pat išnykimo. Retai girdi tokį gražų, slėpiningą jungtinio choro piano.


G. Kuprevičius „Skirski skriski Lietuvėlėn“ (dirg. K. Rimienė) – jautri, melancholiška miniatiūra. Reikėjo jos paįvairinimui ir klausytoją akimirkai atsitraukti nuo rimtų temų.


J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Dirigentas R. Baršauskas (jis – ilgametis „Cantare“ chormeisteris) tautinę giesmę ją vedė tvarkingai, rimtai – tinkamesnio žodžio tai interpretacijai nerandu.


Panašiu atsidėjimu „Lietuva brangi“ pravedė ir dirigentas E. Jucevičius. Girdėjome subtilų frazavimą, dinamikos bangavimą, išvengta „tempimo“ bei jau šventėse įkyrėjusių „štampų“.
V. Augustino „Cantate patria“ dirigavo J. Vyšniauskienė. Šį kartą, suabejojus dėl akustikos ypatumų, buvo atsisakyta Priesaikos. Pairo muzikinė forma, be pertraukos skambėjo tie patys šlovinimo motyvai, dingo pilietinė intencija. J. S. Bacho melodinės bravūros liko choro žaidimu, nesuprasi kurio – J. Bacho ar V. Augustino. Tiesa, šį kūrinį J. Vyšniauskienė dirigavo ir VI Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalio „Mes – Lietuvos vaikai“ šventėje. Priesaiką deklamavo solistas, kūrinys atgijo, atsitiesė.


 J. Rutter „Magnificat“ portalo choras lt. skaitytojams pristatytas – jie šį kūrinį ir jo sukūrimo istoriją žino. Tik keli žodžiai apie tai, kaip jis pateko į Klaipėdą.


Į Klaipėdos Menų fakultetus partitūrą (dar perrašyta ranka) 1991 m., iš Chicagos parsivežė ten metus su lietuvių išeivijos M.K. Čiurlionio ansambliu dirbęs prof. Gediminas Purlys. Pirmoji dalis tuoj pat buvo įtraukta į choro studijos repertuarą, tačiau didelio susižavėjimo lyg ir nesusilaukė. Kūrinio melodijos (temos) iš tikrųjų pasirodė jau girdėtų intonacijų, taigi, ne ypač įdomios, afroamerikietiškas ritmas jau nebestebino. Prėsko įspūdžio priežastimi, matyt, gal ne ribotos choro galimybės, greičiau, vietoje orkestro – fortepijonas. O kai šį kūrinį Menų fakulteto choras atliko su vargonais (Vilniuje, vargonavo B. Vasiliauskas) įspūdis jau buvo kitas.


J. Rutter muziką intensyviai propagavo ir kiti Klaipėdos kolektyvai, o „Magnificat“ ištisai, su vargonais, repertuare yra turėjęs Koncertų salės choras „Aukuras“ (vad. Alfonsas Vildžiūnas). Net ir Palangoje ši kantata jungtiniu choru iš tikrųjų skambėjo jau antrąjį kartą. Ji ta pačia atlikėjų sudėtimi, diriguojant T. Ambrozaičiui buvo atlikta Klaipėdoje Marijos bažnyčioje 2018 m gruodžio 1 dieną, dalyvaujant tam pačiam jungtiniam chorui ir diriguojant T. Ambrozaičiui.
Mūsų bendras požiūris į J. Rutter „Magnificat“ atlikimą yra orientuotas į kompozitoriaus nuorodą – tai blizganti muzikinė fiesta. Ekspresyvūs ritmai orkestre, plataus diapazono choro intonacinė-žanrinė ir kontrastingų melodijų skalė džiugina klausytoją, bet atlikėjams, ypač dainininkams, ta muzika anaiptol ne pasimėgavimui. Partitūroje šalia „malonių“ buitinio tipo melodinių reljefų ar aštrių skandavimo motyvų girdime grigalinę („Of a Rose, o lavely rose“, anglų kalba), kitur – triumfo proveržį (Quia fecit mihi magna) ir čia pat autentinį grigalinį choralą Pleni sunt coeli et terra etc. Taigi, veikalas ne bet koks! Ir į Palangą susirinkę chorai ir orkestras prieš koncertą ne kurortu mėgavosi, o su maestro T. Ambrozaičiu įtemptai repetavo. Koncertinis „Magnificat“ atlikimas ypatinga vokaline kokybe ar erdvinio skambesio grožiu lyg ir nesiekė aukštumos. Vis dėlto muzikos blizgesys, fiesta, atlikėjų nuoširdus atsivėrimas kompensavo technikos įtrūkius. jaudino. Malonūs, prasmingi įspūdžiai!


Didžiausia pagarba visiems, o labiausiai mėgėjiškų chorų dainininkams!


Apie Kazio Daugėlos kūrinį (vienur jis įvardintas fantazija, kitur poema) pučiamųjų orkestrui „Šventojo Kazimiero choralas“ tik keliais žodžiais. Efektingas kūrinys, ko gero pirmasis toks šiam Šventajam. Ir tiek, nors, aptikus (yotube) šio kūrinio variantą su choru, yra dingstis išsiplėsti atskirame rašinyje.


Muzikos šventė „Cantate Palangai“ savo esme buvo muzikos šventė: klausytojai džiaugėsi koncertu, chorai po jo vaišinosi, dainavo. Prisipažinsiu, buvau susidaręs nuomonę, jog chorai prie „kavos“ nebedainuoja. Šį kartą gi dainų netrūko. Tiesa tai jau buvo kitos dainos – naujosios, ne mano jaunystės laikų! Vis dėlto, jeigu kas dar turi viltį, jog po oficialiosios meninės programos ateities dainų šventėse, ypač jubiliejinėje 2024 m. Dainų dienoje, bus dainuojamos ir liaudiškos dainos, tai šis chorų balius tokią viltį sustiprino: ko gero ir pas mus Dainų šventėje gali būti taip, „kaip pas latvius“ ar estus.


Kintų muzikos festivalio metu koncertas „Choro ir perkusijos pasimatymai“


Kintai sovietmečiu garsėjo kaip marių žvejų miestelis su tinklais ungurių ir žuvies rūkyklomis. Dabar – kylantis kurortas, romantiška aplinka, geros akustikos protestantų Didžioji bažnyčia, kurioje jau aštunti metai vyksta taip vadinamas Kintų muzikos festivalis. Skamba solo, orkestro, choro muzika nuo viduramžių iki šių dienų. Jos klauso čia poilsiaujantys bei apsilankantys muzikos mylėtojai iš Klaipėdos, Palangos ir kitur.


Liepos 20 d. čia girdėjome Monikos Sokaitės „Salve Samogitia arba devyni žvilgsniai į Žemaitiją“ chorui ir grupei „Giunter Percussion“, po to – Gene Koshinski‘o Koncertą marimbai ir mišriam chorui (marimba – Andrius Rekašius). Abu kūrinius dirigavo Linas Balandis prisistatė kaip vienas iš talentingiausių jaunosios kartos dirigentų.


Jaunos kompozitorės Monikos Sokaitės „SALVE SAMOGITIA arba devyni žvilgsniai į Žemaitiją“ – kompozicija perkusijai ir chorui, skirta pažymėti 800 metų Žemaitijos vardo paminėjimui. Devynių padalų kūrinys, patetiškas, ganėtinai teatrališkas, sodrus kontrastais, efektingas – tiek apie jį galima pasakyti pasiklausius pirmą kartą. Ausį rėžiančios perkusijų atskiros padalos (ir akompanimentas chorui) kai kur derinosi, kai kur aštriai kontrastavo chorui, girdėjome liaudies dainų melodijų ir maldų tekstus bei melodijas. Būta ir asociatyvių užuominų į Arvo Pärt ir kitų modernių kompozitorių muziką. Kokia vieta jam tektų tarp kitos modernios lietuviškos chorinės muzikos – nespėliosi. Vis dėlto, mintimis grįždamas prie jos, tvirtai manyčiau, jog ją reiktų pavežioti po visą Žemaitiją, nesvarbu kur rodyti – bažnyčiose ar kultūrnamiuose. Jeigu jau sveikinimas Žemaitijai, tai reikia sveikinti ir žemaičius! Tikėtina, žemaičiai tą muziką supras ir vertins, derėtų tik lankstinukuose atspausdinti dainų ir giesmių tekstus.


G. Koshinski Koncertas marimbai ir mišriam chorui modernumu nenusileido pirmajam, pasirodė lyg vientisesnis, nuoseklesnis…

‎ 
Šiaulių „Polifoniją“ girti privalėtume. Nusilpus Klaipėdos koncertų salės „Aukurui“, jau kuris laikas ji atlieka svarbiausią vaidmenį propaguojant gerą chorinę muziką pajūryje. Mūsų akyse, šis choras, iš šiek tiek provincialaus pakilo į pagirtiną profesionalizmo lygį ir klausytojus džiugina įvairia, net tokia modernia kaip antai girdėta L. Sokaitės ir G. Koshinski muzika.

Koncertas „Vienybės muzika“ (Palanga)


„Baltijos kelio“ jubiliejaus šventė, kurorte žmonių minios, bažnyčioje klausytojų spūstis, kamšatis. Kai klausytojų trūksta – blogai, kai per daug – vėl blogai! Chorai – „Polifonija“ ir Klaipėdos muzikinio teatro susikišo presbiterijoje, orkestras spaudėsi prieš jį, solistai ir dirigentas jau rėmėsi į maldininkų klauptus.


Po koncerto su kolega užklausėme prisėdusį maestro Joną Domarką: kaip? „Prie tokių sąlygų tikėtis ko nors geriau ir nebuvo galima“. Nieko nepridursi! Finalo atlikimas pasirodė „priimtino“ lygio, o J. Rutter „Magnificat“, lyginant su pirmuoju atlikimu koncerte „Cantate Palangai“, vertintinas rezervuotai. Šį kartą su simfoniniu orkestru, profesiniais chorais, vistik kažko lyg ir trūko. Suprantama, partitūrą profesionalai įgarsino, sklandžiai, be įtrūkių, tačiau dėl žmonių sausakimšos, taip pat netinkamo artistų išsidėstymo, muzikos erdvinis skambesys negalėjo būti toks, kuris mus žavėtų. Vangiau nei prieš pusantro mėnesio (koncerte „Cantate Palangai“) liejosi ir „Magnificat“ fiesta.


Kita vertus, koncertas sutapo su „Baltijos kelio“ jubiliejaus šventimu, įgavo kilnią visuomeninę prasmę. Ta proga į Palangą suplaukė minios žmonių, plaikstėsi vėliavos, bažnyčioje prieš koncertą, po Šv. Mišių, žmonės, susikibę rankomis, giedojo valstybės himną, manifestavo vienybės jausmus. Tokioje situacijoje reikėjo būtent iškilios muzikos. Tiesa, lietuviškos nebuvo, trūko.


Koncerto metu buvo plojama kur to reikia ir kur negalima, nešamos gėles, vienu žodžiu, didžiulis pakilimas!


Beje, Klaipėdoje „Baltijos kelio“ jubiliejaus šventimas – „Senovinė ugnies nakties“ (08.31), vyko Melnragės paplūdimyje. Dalyvavo Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“ (vad, A. Dambrauskas), folkloro ir kiti meno kolektyvai.

Užsklanda


Chorinę vasarą Klaipėdoje netiesiogiai apvainikavo ypatingas įvykis: rugsėjo 1–ją dieną, skvere tarp Puodžių ir Bokštų gatvių – Vydūno sode, įvyko paminklo Vydūnui (skulptorius Arūnas Sakalauskas) atidengimo iškilmės. Ir čia gausybė žmonių, seimūnai, mokslininkai, kultūros ministras, Vydūno draugijos nariai. Valstybės himną, kaip gali būti tik Lietuvoje, pop maniera, atgiedojo iš Vilniaus pakviesta žvaigždė–solistė, buvo išdalintas Vydūno draugijos himnas keturiais balsais – giedokite broliai ir seserys darniu choru! Atgiedojo nedidelis ansambliukas iš Tilžės (melodiją traukė tenoras, kiti giedoriai atitarinėjo, bet jų nelabai girdėjosi). Intelektualūs vydūniečiai savąjį himną perša kitiems, bet nesusimąsto, jog jį reikėtų pritaikyti visų giedojimui. Giedoti nerodo pavyzdžio.


Kiek galvų tiek nuomonių (Quot capita, tot sententiae)


Visų vasaros koncertų nesuminėjau; jų buvo daug, visų neaplankysi, tačiau apie kuriuos kalbėjau yra verti didžiosiomis raidėmis įrašyti į Klaipėdos chorinio gyvenimo metraštį.

Parašykite komentarą