„Vasaros akademijos 2018“ atspindžiai

Doc. Algirdas ŠUMSKIS

Klaipėdos „Aukuro“ chorinės bendrijos pirmininkas

 

„Vasaros akademija“ liudija gyvą chorinio žanro tradiciją.


Lietuvos chorinės kultūros erdvėje „Vasaros akademija“ visada išsiskiria ne tik savo turiniu, prisodrinta dienotvarke, puikiu kolegų bendravimu, bet ir tuo, kad joje aptariami Lietuvoje įvykę chorinės kultūros ženklesni įvykiai, festivaliai, konkursai bei kiti projektai, nubrėžiamos tam tikros ateities gairės, analizuojamos Lietuvos chorinės bendruomenės godos, pristatomi ateities planai bei darbai, aptariama Dainų švenčių tradicija ir jos perspektyva bei kiti aktualūs klausimai.


Tačiau, kai prisėdau rašyti apie šiemetinę „Vasaros akademiją“, supratau, kad turiu parašyti apie ją ne tik kaip apie tradiciją, jau XVI-ąją kvalifikacijos kėlimo kursų akademiją, bet ir kaip Lietuvos chorų sąjungos (LCHS) reikšmingą gyvenimo įvykį – faktą, kur keičiasi LCHS statusas, ir tai   visiems mums reikšmingas, neeilinis įvykis. Reikšmingas ir tuo, kad tai įvyko ne sostinėje Vilniuje, o čia – Bebrusų poilsio namuose. Šis faktas tik dar labiau įtvirtina „Vasaros akademiją“, kaip prasmingą chorinės kultūros reiškinį, liudijantį gyvą chorinio žanro tradiciją.


Taigi, 2018 m. rugpjūčio 19–23 d. Molėtų rajone, Zamokėlių kaime, Bebrusų poilsio namuose, Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Lietuvos chorų sąjungos iniciatyva surengti jau XVI-ieji chorų vadovų kvalifikacijos kėlimo kursai „Vasaros akademija“. Čia suvažiavo per 80 choro dirigentų ir muzikos mokytojų iš visos Lietuvos.


Kaip visada, kursai turėjo jau tradicinę, per daugelių metų susiklosčiusią programą, kurios kamieną sudarė:

– lektorės iš užsienio paskaitų ciklas – „Baltarusijos chorinis gyvenimas. Kūriniai, kompozitoriai, chorai“ (lektorė Inessa Bodiako /Baltarusija/ – Baltarusijos muzikos akademijos profesorė, Dirigavimo katedros vedėja);


– merginų choro „Liepaitės“ praktikumas ir paskaita – „Sceninis judesys ir dainavimas“ (lektorės: Jolita Vaitkevičienė – mokytoja ekspertė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choro bei choro studijos vadovė ir Eglė Storpirštienė – mokytoja metodininkė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunučių choro mokytoja, režisierė);

– choro studija – „Naujausia lietuvių kompozitorių chorinė literatūra“ – choro studijos vadovas LMTA profesorius Vytautas Miškinis, kompozitorius, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas.


– Šis kursų pagrindas buvo praturtintas ne mažiau įdomiomis ir turiningomis paskaitomis, kurias skaitė lektoriai: Laura Dubosaitė – psichologė, LMTA lektorė, tema – „Fobijų formos. Scenos baimė“; Jūratė Martinkutė – Ukmergės folkloro draugijos „Dagilėlis“ vadovė, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos mišraus jaunimo choro vadovė, tema – „Liaudiško giedojimo principai“; Aušra Daugirdienė – Lietuvos Edukologijos universiteto profesorė, biologijos mokslų daktarė, tema – „Muzika ir smegenys: faktai ir legendos“; Linas Balandis – LMTA doktorantas, Lietuvos karo akademijos vyrų choro „Kariūnas“ vadovas, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ chormeisteris ir mokytojas, tema – „Donato Zakaro sakralinė muzika“; Vaclovas Augustinas – LMTA profesorius ir Kompozicijos katedros vedėjas, Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ meno vadovas, jo tema susidėjo iš šių potemių – „Jaunųjų kompozitorių choro kūrinių konkursas „Vox Juventutis“. Autorinio CD pristatymas. Paskaita „Choro muzikos natų ir įrašų leidybos aktualijos“.

Be šių paskaitų kursuose dalyvavo: Saulius Liausa – kursų kuratorius, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius, jo pranešimo tema – „Dainų šventės aidai“, Arvydas Juozaitis – filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, savo pranešime apžvelgė galimą 2024 metų, Lietuvos dainų šventės šimtmečio strategiją, idėją bei viziją. Žinoma, kursų vadovas – profesorius Vytautas Miškinis – pristatė savo sukaupto video archyvo medžiagą, kurios šiemetinė tema – „Vaikai vunderkindai“.

Taip pat vyko tradicinis chorinių renginių regionuose pristatymas. Kursus papuošė Molėtų rajono kultūrinių objektų aplankymas. Tradiciškai kursus lydėjo dalyvių diskusijų klubas „Chorinio gyvenimo aktualijos“, ilgi nuoširdaus bendravimo vakarai bičiulių tarpe, „Liepaičių“ choro, o ir visų dalyvių maudynės nuostabiame Bebrusų ežere ir kt. Visa tai dar labiau pagyvino ir taip tradiciškai visuomet gyvą, spalvingą ir nuotaikingą „Vasaros akademijos“ bendrą atmosferą.
Pirmoji diena – naujų iššūkių ir išbandymų metas!


Šiemetinė „Vasaros akademija“ išsiskyrė tuo, kad jos darbotvarkėje buvo suplanuotas visuotinas Lietuvos chorų sąjungos (LCHS) susirinkimas. Mintis apie tai, kad LCHS suvažiavimą rengti „Vasaros akademijos“ kursų metu nėra nauja, ji dažnai buvo siūloma, ne kartą diskutuota, tačiau tik dabar realizavosi praktikoje. Ar tai pasiteisino ar ne, spręsti mums visiems, o ypač LCHS tarybai, vienok, šis susirinkimas man, o ir ne tik man iškėlė nemažai klausimų, kas savaime tikriausiai nėra blogai. Tad kursų apžvalgą ir pradėsiu nuo LCHS visuotinio susirinkimo, juo labiau, kad jis vyko pirmą akademijos dieną.


Pagrindinis visuotinio LCHS susirinkimo klausimas buvo naujų LCHS įstatų svarstymas bei tvirtinimas pasikeitus LCHS statusui: iš visuomeninės organizacijos tapus meno kūrėjų organizacija. Į susirinkimo darbotvarkę buvo įtraukti ir kiti susirinkimui aktualūs klausimai: Metinė ataskaita (finansinė ir dalykinė), kurią pristatė LCHS tarybos narys Kristijonas Bartoševičius, LCHS planus 2019-2021 metams pristatė LCHS prezidentė Rasa Gelgotienė, į susirinkimą buvo pakviesta Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, kompozitorė, pedagogė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė, muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai“ leidėja ir redaktorė, profesorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, kuri pristatė meno kūrėjo statuso privalumus, su tuo iškilusias problemas bei LMS patirtį. Naujus LCHS įstatus pristatė dr. Arvydas Girdzijauskas.


Susirinkimas prasidėjo kaip įprasta: LCHS narių registracija, darbotvarkės patvirtinimu, susirinkimo pirmininkaujančio ir sekretoriaus rinkimais. Rodos, viskas turėjo eiti sklandžiai ir taip, kaip buvo LCHS tarybos sumanyta, bet pradėjo strigti technika (kompiuteris), o kiek vėliau braškėti ir kitos susirinkimo eigos siūlės. Čia vieną pranešėją, nepabaigus pranešimo, keitė kitas, vėliau vėl antraip. Taip, labai smulkiai detalizuotas, Kristijono Bartoševičiaus pranešimas apie finansinę ir dalykinę metinę ataskaitą susimaišė su prezidentės pranešimu apie LCHS planus 2019-2021 metams. O labai smulkią ir išsamią 40-ies tūkstančių eurų, 2017 metais LCHS gautų iš projektinio finansavimo, išlaidų analizę keitė LCHS finansininkės trumpas ir konkretus balanso ir bendras išlaidų apskaitos pranešimas. Ne taip jau paprasta buvo klausytis, kas ir ką sako, auditorija ėmė blaškytis, šurmuliuoti. Prasidėjo nereikalingos replikos, matėsi, kad nelabai paruoštas, neišdiskutuotas taryboje ir nesuderintas, o gal kiek skubotai suvažiavimui parengtas pranešimas garbės LCHS susirinkimui, o ir garbiai tarybai, nedarė. Kita vertus, net aptariant LCHS 2017 metų finansų paskirstymą nesijautė jokios logikos, juo labiau neišryškėjo LCHS sąjungos veiklos prioritetai skirstant finansus, susidarė toks vaizdinys, kad juos reikėjo kuo skubiau įsisavinti, na ir žinoma, kas pirmas, arba kas arčiau, tas ir riekė kuo riebesnį kąsnį. Nors, beje, kiek atmintis man sufleruoja, dar praeitų metų vasaros akademijoje buvo keliamas šis klausimas, kaip bus skirstomi šie projektiniai pinigai, kokiais principais paremti, pagal kuriuos prioritetus, tačiau ataskaitoje nebuvo pristatyti nei LCHS prioritetai, nei pagrindiniai finansų paskirstymo principai, o tik pateikta labai smulki išlaidų statistika, kuri tik liudijo, kad finansai įsisavinti?!


Kiek daugiau norėčiau paliesti prezidentės pranešimą, iš kurio tikrai tikėjausi daug daugiau, juk ji, remiantis darbotvarke, buvo pasirengusi nubrėžti gaires 2019-2021 metams, taigi jau ne dabartinės LCHS veiklos kadencijai, o naujai LCHS tarybai ir prezidentui, nes dabartinės LCHS tarybos ir prezidentės kadencija baigiasi 2019 metais kovo mėnesį. Pranešimas man pasirodė labai jau kuklus, gal net keistas, paviršutiniškas ir neparuoštas. Nežinau, ar jis buvo pristatytas LCHS tarybai (ko reikalauja įstatai, nes tai visos LCHS veiklos planai), ar gerai išdiskutuotas, ar patvirtintas, ir ar priimtas kaip dabartinės tarybos veiklos perspektyvos siekis bei veiklos plano gairės. Man susidarė toks įspūdis, kad tai buvo tiesiog asmeninė improvizacija čia ir dabar, nes reikėjo kažką pasakyti susirinkusiems dalyviams… Pranešime neišgirdau jokios LCHS vizijos, nei strategijos, nei jokių ateities planų gairių, ką labiausiai ir norėjosi sužinoti, ko labiausiai ir tikėjausi. Juk iš esmės keičiasi visa LCHS organizacija, ne tik jos statusas, kas tiesiog įpareigoja tarybą ir prezidentę pateikti visa tai susirinkimui, o ne apsiriboti tik naujų įstatų priėmimu, kaip tai buvo numatyta dienotvarkėje. Su naujais įstatais buvo būtina pateikti naują LCHS organizacijos  viziją, misiją, strategiją, tikslus ir uždavinius, kas yra natūralu, kai keičiasi LCHS statusas, kartu su pagrindiniu juridiniu jos dokumentu – įstatais, pagal kuriuos toliau organizacija veiks ir gyvuos. Tačiau iš prezidentės pranešimo supratau tik tiek, kad pagrindinis LCHS tikslas yra kelti choro dirigentų autoritetą, kad prezidentė daug važinėjo ir bendravo su regionų merais (matyt, aiškindama, kaip to sieks), o pagrindinė tam tikslui pasiekti LCHS  priemonė – reikalauti atlygio už dirigavimą dainų šventėse!? Bet man regis, tai tik viena priemonė ir tikrai ne pagrindinė, o gal aš ir klystu, gal ko nesupratau, gal ką praleidau, nes suirutė tarp pranešėjų buvo gan didoka…


Aiškumas, kodėl LCHS reikia keisti savo statusą taip ir liko neišdiskutuotas. Ypač jis aktualus pasidarė po profesorės Audronės Žigaitytės – Nekrošienės labai glausto, tačiau esmę nusakančio pranešimo „Kūrybinis sambūris: iššūkiai ir perspektyva“. Pranešime buvo išdėstyta glausta informacija apie meno kūrėjų organizacijos statusą ir jo reikšmę, meno kūrėjo mokestinius privalumus, autorinius mokesčių privalomumus, mokesčių siekiamybes, pajamų deklaravimo pranašumus, valstybinę dotaciją, socialines garantijas ir pan. Vienok, profesorė savo pranešime iškėlė suvažiavimui daug klausimų, kuriuos būtina buvo bent išdiskutuoti. Kaip, pavyzdžiui, esminis klausimas: kas dabar bus laikomas tikru LCHS nariu, pasikeitus naujam statusui? Ar tik meno kūrėjo statusą turintys nariai (o jų, remiantis LMS duomenimis, yra viso labo tik 36 choro dirigentai). Tada natūraliai iškyla klausimas, kaip elgtis su kitais LCHS nariais, juk suteikti jiems meno kūrėjo statusą gali tik meno kūrėjų organizacija, jos speciali komisija, kurios teikimą tvirtina Kultūros ministras. Tam yra Lietuvos Respublikos Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas, ir jame labai aiškiai apibrėžtos normos, reikalavimai ir reglamentas. O ar visa tai yra įtraukta ir atsispindi naujuose LCHS įstatuose? Kitas klausimas, kuris, manau, yra taip pat labai aktualus LCHS nariams – tai, kad pasikeitus sąjungos statusui, keičiasi ir jos vizija, misija, tikslai, uždaviniai. Juk pagal minėto įstatymo 2 straipsnio antrąją dalį: „2. Meno kūrėjų organizacija – meno kūrėjus pagal meno sritis arba tokių sričių derinius vienijanti asociacija, kurios tikslai – vykdyti kūrybines programas, ginti meno kūrėjų kūrybines, profesines, socialines, autorių ir gretutines teises, įstatymų nustatyta tvarka atstovauti meno kūrėjams ir kuriai yra suteiktas meno kūrėjų organizacijos statusas.“ (šaltinio nuoroda: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.385808.) Buvusi ir veikusi kaip visuomeninė organizacija LCHS anksčiau tokių klausimų visiškai nesprendė, o ir negalėjo spręsti, pavyzdžiui, narių socialinių klausimų. Tai naujas iššūkis ir, įgavusi naują statusą, ji ne tik, kad gali, bet ir jau privalo rūpintis savo narių socialiniais reikalais, autorių ir gretutinės teisės reikalais ir pan., ir t.t. Ar visa tai atsispindi naujuose LCHS įstatuose, pagaliau, ar esame tam pasirengę? Kitas dalykas irgi yra ne mažiau svarbus: kokius veiklos prioritetus, tikslus ir uždavinius išsikelsime pirmiausia, o ką atidėsime ateičiai, perspektyvai ir t.t. ir pan. Į šiuos klausimus, manau, turėjome taip pat atsakyti susirinkime, na ar bent jau aktyviai padiskutuoti. Be to, manau, kad tai tikrai turėjo vienaip ar kitaip atsispindėti ir prezidentės pranešime ir finansinės ataskaitos vizijoje ir prioritetuose.


Susirinkime buvo pristatytos naujų LCHS įstatų kai kurių straipsnių formuluotės, tačiau visi įstatai nebuvo pateikti, tikriausiai buvo taupomas popierius, tiesa, nauja redakcija buvo išsiuntinėta elektroniniu paštu visiems dalyviams, bet mano galva jie turėjo būti ir čia, po ranka. O pateikti tikrai buvo dėl ko, nes nauja redakcija, kuri buvo diskutuojama praeitame suvažiavime, jau lyg ir neatitiko meno kūrėjų organizacijos įstatams. Vienok, dabar nauja įstatų redakcija LCHS tarybos lyg ir pritaikyta naujai situacijai, tačiau neišdiskutuota plačiau, o ir dabar, manau, iškilusioms naujoms diskusijoms nebuvo parengta pagal meno kūrėjų organizacijos statusą atitinkančias sąlygas ir įstatymą. Kiek aš susipažinau su  nauja įstatų redakcija, ten įdėtas jau mano minėtas 2-sis įstatymo straipsnis, bet kitos būtinos sąlygos (kaip, pavyzdžiui, narystės klausimas, veiklos problemos, kaip bus sprendžiami socialiniai reikalai, atskirų komisijų sudarymo reglamentas ir t.t.) visiškai nepaliestos. Taigi ir atskiros formuluotės liko tik atskirom formuluotėm, į kurias, man regis, per daug niekas susirinkime nesigilino, gal todėl, kad įstatų po ranka neturėjo, o patikėjo viską sutvarkyti LCHS tarybai. Taigi, pakeitėme įstatus. Tačiau dar didesnę sumaištį įgavo gana padrikas arba visiškai neparuoštas balsavimas už naujus įstatus, nes balsavimo formuluotė, kurią pateikė LCHS tarybos narys Arvydas Girdzijauskas sukėlė daug diskusijų. Nežinau ar buvo specialiai, ar neapgalvota ir spontaniškai netyčia visa tai parengta susirinkimui, tačiau buvo siūloma formuluotė „balsuoti už  naujos įstatų redakcijos patvirtinimą“, o tuo pačiu automatiškai patvirtinti dabartinės LCHS tarybos, kartu ir prezidentės, kadencijos pratęsimą (remiantis naujais įstatais) dar keturių metų naujai kadencijai be atskirų rinkimų. Manau, gal todėl ir prezidentė savo pranešime kalbėjo apie 2019-2021 metus, o neatsiskaitė už praeitus 2017 metus? Tai sukėlė didelę sumaištį, nes šis susirinkimas nebuvo šaukiamas kaip ataskaitinis – rinkiminis suvažiavimas, o jo dienotvarkėje nebuvo numatyti LCHS tarybos ir prezidento rinkimai. Tik gerai išdiskutavus formuluotę, už kurią balsuojama, buvo priimti LCHS naujos redakcijos įstatai ir nuspręsta, kad LCHS ataskaitinis – rinkiminis suvažiavimas bus šaukiamas ne vėliau kaip iki 2019 metų gegužės 1 dienos. Vietą ir laiką buvo patikėta nustatyti LCHS tarybai. Šiame kontekste, nors ir nebuvo įtraukta į suvažiavimo dienotvarkę, buvo atviru balsavimu patvirtinta nauja revizijos komisija. Kyla klausimas kodėl, juk dar nesibaigė nei tarybos, nei prezidentės, o tuo pačiu revizijos komisijos kadencija? To paaiškinti niekas negalėjo.
LCHS susirinkimas pasibaigė, tačiau man jis sukėlė gana daug prieštaringų emocijų, iškėlė daug neatsakytų klausimų. Man regis, panašiai jautėsi ir kiti, o gal į tai tiesiog nekreipė dėmesio, nes ir susirinkimas, ir jo eiga atrodė labai jau, sakyčiau, nesolidžiai. To, kas įvyko, tikrai nesmerkiu, nes buvome visi kartu, tai nebuvo ir baimės jausmas, dėl to, kas dabar bus, tame nebuvo nei pykčio, nei panašių jausmų protrūkio, greičiau tai jausmas, kuris žadina norą atviriau diskutuoti, kartu veikti ir siekti.  Juk visa tai dėl  visų mūsų ateities! Čia visų mūsų dalyvavimas būtinas, ir ne kaip pasyvaus stebėtojo, o kaip aktyvaus atsakingo LCHS nario, kuriam rūpi organizacijos ateitis.


Nežiūrint to, su didžiausiu džiaugsmu sveikinu dabartinę LCHS tarybą ir prezidentę išties nuveikusius titanišką darbą ryžtingai siekiant tikslo – meno kūrėjų statuso. Tai neeilinis įvykis. Manau, kad tai naujas impulsas ne tik kiekvieno iš mūsų gyvenime, kas ženkliai pakeis mūsų statusą visuomenėje, bet tai ir istorinę reikšmę turintis faktas visam choriniam žanrui, tai iš esmės besikeičiantis, ryškus šio žanro virsmas – pripažinimas valstybiniu mastu, keičiantis požiūriui į mus, ko siekė ne viena chorvedžių karta. Todėl manau, kad visi šiame susirinkime iškilę nesklandumai iškilo todėl, kad einame iš esmės nauju keliu, mokydamiesi, gal klysdami, klupdami, gal kartais per daug skubėdami, tačiau įgydami naujos patirties, naujos ištvermės ir stiprybės. Mus jungia nauji iššūkiai, vienija bendri tikslai, būkime kartu, nes bendrystėje esame stipresni, savo atsidavimu siekime ne asmeninės naudos ir laimės, o vardan mūsų chorinio žanro tradicijų stiprybės, vardan dainuojančios Lietuvos!


Antroji diena – žvilgsnis į chorą, judesį ir kūrinį!


Taip jau buvo, taip ir yra, kad puikioje Bebrusų poilsiavietėje, miške ir prie nuostabaus ežero, kiekvienais metais į vasaros kūrybinę stovyklą atvyksta tai vieni, tai kiti dainorėliai. Jie čia intensyviai dirba, dalinsi savo patirtimi, demonstruoja savo pasiekimus, o tuo pačiu ir poilsiauja. Šiais metais mūsų svečiai buvo mergaičių choras „Liepaitės“, o jų praktikumo tema buvo „Sceninis judesys ir dainavimas“, kuriuos vedė Jolita Vaitkevičienė (choro vadovė) ir Eglė Storpirštienė (režisierė). Tad chorų vadovai bei muzikos mokytojai turėjo retą galimybę stebėti jų repeticijų procesą.


Prieš merginų pasirodymą režisierė ir choro mokytoja Eglė Storpirštienė glaustai supažindino su pagrindiniais principais, kuriais vadovaujasi taikydama sceninį judesį chore. Ji išskyrė keletą principinių nuostatų apie sceninį judesį ir jo paveikumą atliekant muzikos kūrinį. Lektorė pabrėžė, kad įvedant sceninį judesį į muzikinio kūrinio atlikimą, pirmiausiai reikia labai gerai išanalizuoti kūrinio tekstą, turinį, jo pagrindinę mintį, ką norima pasakyti juo, kokią idėją jis neša. Tai būtina žinoti pačiam atlikėjui, jis turi gerai suvokti, kokią žinią ir ką jis judesiu nori pasakyti klausytojui. Labai svarbu, kad visa tai gerai suvoktų tiek pats choro dirigentas, tiek choro dainininkai. Parinkus judesį, būtina jį labai gerai išsianalizuoti kartu su choro dainininkais, kad jie suvoktų jo prasmę ir reikšmę. Režisierė pabrėžė, kad tik gerai suvokdamas judesio prasmę dainininkas gali jį sąmoningai ir tikslingai taikyti kūrinio atlikime, tai labai suaktyvina jo dalyvavimą, praplečia dainininkų vaizduotę, skatina kūrybiškumą, didina motyvaciją. Gerai parinktas judesys yra labai paveikus, daug įtaigesnis tampa pačio kūrinio atlikimas, be to, tai labai pozityviai veikia klausytoją, praplečia klausomo kūrinio suvokimą.


Didelį dėmesį režisierė kreipia ir į tai, koks tas judesys turi būti, nusakė dažnai pasitaikančias klaidas renkant judesius. Ji pabrėžė, kad judesys neturi būti atvira dainos turinio iliustracija (ką dažnai daro chorų vadovai). Iliustracinis judesys suprimityvina kūrinį, verčia jį neidomiu, paviršutinišku. Jis iš dalies pateisinamas nebent ankstyvojo amžiaus vaikų chore, kaip, pavyzdžiui, traukinuko ar saulės, mėnulio iliustracija, nes artimas to amžiaus vaikų supančio pasaulio suvokimui. Tačiau, jei ji ir taikoma vaikams, tai visiškai nepateisinama jaunimo ar brandaus amžiaus atlikėjams. Todėl labai svarbu parenkant judesį atkreipti dėmesį į tai, kokio amžiaus tarpsnio dainininkai.


Taigi, koks turi būti judesys? Čia lektorė pabrėžė, kad parinktas kūriniui judesys pirmiausia turi padėti atskleisti kūrinio emociją, kūrinio jauseną, būseną. Tai turi būti judesys-gestas, nešantis abstrakčią kūrinio idėją per jausmą ir emociją. Tik tokiu atvėju jis nedubliuoja, neiliustruoja teksto, o jį praturtina, sustiprina emociškai, dar daugiau, jis leidžia laisvai tiek pačiam atlikėjui, tiek ir klausytojui individualiai pajausti, suvokti kūrinį, jo nešančią mintį, tai yra pagrindinė kūrybiškumą skatinanti priemonė.


Ir iš tikrųjų, merginų choras visa tai vaizdžiai pademonstravo praktiniame užsiėmime. Vadovaujant choro vadovei Jolitai Vaitkevičienei, jos pademonstravo praktiškai, kaip gimsta judesys, kokios stiprios emocijos suteikia naujų patirčių kūriniui ir jo atlikimui. Jolita Vaitkevičienė pabrėžė, jog taikydama šį metodą, ji pastebėjo labai daug pozityvių choro pokyčių, atsirado stipresnė motyvacija būti chore, didelis noras dainuoti jame, merginos labai išlaisvėjo, pasidarė daug kūrybiškesnės repeticijose, prasiplėtė jų kūrinio suvokimo ribos ir sampratos, atsirado gilesnis, tvirtesnis emocinis ryšys ne tik su interpretuojamu kūriniu, bet ir tarpusavio bendravime, bendroje choro atmosferoje.


Buvo labai džiugu stebėti, kaip visos kartu, su savo mokytojom, merginos, it renesanso dailininkės, tapė muzikinio kūrinio audinį. Tai atsispindėjo jų emocijomis pripildytame muzikiniame garse, jausmų intonacijoje, vaizdingame tekste ir prasmingame judesyje.


Šias mintis savo pranešime paantrino „Vasaros akademijos“ viešnia, profesorė Inessa Bodiako iš Baltarusijos. Savo paskaitą tema „Baltarusijos chorinis gyvenimas. Kūriniai, kompozitoriai, chorai“ ji pradėjo pasakodama apie savo katedros studentų chorą. Choro studijoje ji pradėjo dirbti taikydama choro kaip teatro traktavimo principą, kur kiekvienas choristas yra ne tik dainininkas, o ir aktorius, o muzikinis kūrinys atliekamas su vaizdiniu reginiu, papildant jį atitinkamais judesiais. O pradėjo ji nuo to, kad chorą sustatė kvartetais, kas pradžioje labai trikdė choristus, nes jie buvo pratę dainuoti stovėdami atskirais balsais kartu. Šis naujas stovėjimo chore principas jiems buvo neįprastas, pradžioje net ne taip gerai skambėjo, buvo problemų su kūrinio intonacija ir pan, tačiau kiek vėliau tai davė pozityvių rezultatų. Kiekvienas dainininkas, laikui bėgant, įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, nebijojo jam iškeltų individualių užduočių, scenoje elgėsi daug laisviau, kūrybiškiau, o tai padėjo vizualizuoti atliekamus kūrinius. Scenografiją kūriniui profesorė parinkdavo pati. Tai buvo naujas choro kūrybinės pradžios kelias, kuris susilaukė daug gerbėjų, pelnė gražių pergalių.


Kita profesorės pranešimo dalis buvo Baltarusijos chorinis gyvenimas, kuris iš esmės mums buvo visai mažai žinomas. Nors ir esame kaimynai, tačiau turime nedaug informacijos apie jų chorinius reikalus, todėl buvo labai įdomu apie tai išgirsti iš pirmųjų lūpų, juk Irina Bodiako yra ir Baltarusijos choro dirigentų asociacijos prezidentė, taigi jos informacija labai vertinga. Baltarusijos chorinės kultūros situacija yra panaši, kaip ir visų buvusių sovietinių respublikų. Man kažkuo ji priminė situaciją, kuri pas mus buvo prieš 25 metus, kai valstybinės įmonės bankrutavo ir perėjo į privačias rankas, o juose buvę net labai pajėgūs meno kolektyvai iširdavo. Tiesa, muzikinio ugdymo sistema Baltarusijoje nebuvo sugriauta, kaip kad įvyko pas mus ir ji nukreipta į asmenybės ugdymą, tačiau valstybinis finansavimas ženkliai sumažėjo, palaipsniui keičiasi ir požiūriai į ją, ypač į chorinę kultūrą. Profesorė paminėjo, kad Baltarusijoje yra dvi aukštosios mokyklos (Kultūros universitetas ir Muzikos akademija, abi yra Minske) ir 13 vidurinės grandies mokyklų,  visoje šalyje yra muzikos kolegijų tinklas, rengiantis muzikus profesionalus.

Baltarusijoje yra 3 profesionalūs kolektyvai, kurie sukoncentruoti irgi Minske. Kalbėdama apie vaikų chorus paminėjo, kad šalyje didesnė pusė vaikų chorų yra antros kategorijos, ir maždaug po ketvirtadalį pirmos ir trečios kategorijų. Ir tai – nesugriautos muzikinio ir bendrojo muzikinio lavinimo sistemos rezultatas. Šalyje vyksta 3 tarptautiniai chorų konkursai (Minske, Grodne ir Mogiliove) ir 6 respublikiniai festivaliai bei konkursai. Be to, vyksta atviras V. Rovdo vardo choro dirigentų konkursas bei vidurinės grandies (panašiai kaip pas mus meno mokyklų) tinklo jaunųjų dirigentų konkursas. Vyksta ir kiti renginiai, kaip „Dainuok, mano sostine“, „Chorų pynė“ bei meistriškumo kursai, kuriuos veda žymūs tiek Baltarusijoje, tiek ir Rusijoje meistrai: Vladimiras Mininas, Vladimiras Semeniukas ir kiti. Profesorė paminėjo, kad Baltarusija, kaip šalis, turinti didžiulę teritoriją, turi tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo problemą, ir net nelabai žinoma, kas kur kokiame krašte daroma. Todėl kaip choro dirigentų asociacijos prezidentė turi uždavinį apjungti visas pajėgas bendrai veiklai, o tuo pačiu burti chorų vadovus bei daryti įtaką politikams gerinant chorų reikalus, ypač finansavimą, natų leidybą, spręsti kitus chorinei kultūrai svarbius klausimus.


Didelio susidomėjimo sulaukė psichologės Lauros Dubosaitės paskaita tema „Fobijų formos. Scenos baimė“, aktuali visiems chorams bei chorų vadovams, solistams ir kitiems atlikėjams. Lektorė populiaria, vaizdžia kalba nupasakojo scenos baimės atsiradimo prigimtį, taikliai paminėjo klasikinius jos pasireiškimo būdus ir faktus, išanalizavo priežastis. Vertinga buvo ir tai, kad ji aiškiai atskyrė natūralų jaudinimąsi nuo baimės, atskleidė jų atsiradimo mechanizmą. Manau labai vertinga buvo ir tai, kad psichologė, kaip specialistė praktikė, puikiai išanalizavo ir čia pat praktiškai pademonstravo, kaip chorų vadovams įveikti šias fobijas, kaip užbėgti joms už akių, kad kuo mažiau jų būtų praktikoje, kaip sustatyti chorą, ir pagaliau, kaip greitai įveikti paniką, baimę ir kitas fobijas.


Paskaitų ciklo pabaigai buvo tikras „desertas“: uždainavome lietuvių liaudies dainas. Puiki folkloro specialistė, savo amato meistrė Jūratė Martinkutė aiškiai išskyrė tradicinius liaudies muzikos bruožus, labai lakoniškai, taikliai ir paprastai nusakė etnografinių regionų skirtumus. Uždainavome ir jaukiai pasibuvome dainoje, o tuo pačiu ir praplėtėme savo žinias apie liaudiško dainavimo savitumus. Kita vertus, bendrystės jausmas mus visus apjungė sveikinant lektorę Jūratę su gimtadieniu ir giedant jai ilgiausių metų.


Po vakarienės mūsų jau laukė neišsenkančios prof. Vytauto Miškinio vaizdo įrašų kolekcijos šedevrai – „Vaikai vunderkindai“. Juos reikia pamatyti, išgirsti, nupasakoti jų tiesiog neimanoma…


Trečioji diena – žvilgsnis į chorą, judesį ir kūrinį!

Diena prasidėjo liaudies daina, ir jei kas sako, kad ryte sunku dainuoti, kad miega balso klostės ir visas žmogaus kūnas, te padainuoja liaudies dainas. Tai vienas iš efektingiausių ir laikmečio patikrintų balso „apšilimo“ įdainavimo būdų, ką puikiai atliko Jūratė Martinkutė su savo partnere mokytoja eksperte Roma Ruočkiene.


Jų įsidainavimą pratęsė mergaičių choras „Liepaitės“, kurios toliau plėtojo sceninio judesio ir dainavimo temą. Mergaitės puikiai jautėsi, greitai atliko visas užduotis, kurias užduodavo choro vadovė Jolita ir režisierė Eglė. Man ypač gražų įspūdį paliko šio, rodos, niekada neišskiriamo choro pedagogų dueto darbas. Tas minčių generavimas viena kryptimi skambėjo it sutartinė, tą jautė ir choro merginos. Tai buvo gražaus bendradarbiavimo ir pagarbos vieno kitai pavyzdys, be jokio forsavimo, be jokio pataikavimo, išliekant savimi, o ne retai ir su savo nuomone, tačiau nuomonių skirtumas, rodos, tik dar labiau pagilino, įtvirtino bendrą siekį, bendrą mintį ir tai jautė merginos, kartu kurdamos nuostabią darbinę, kūrybingą choro darbo atmosferą.


Po pietų, išlydėję merginų chorą „Liepaitės“, vėl kibome į darbus, ir buvo tai, kuo garbingai galima didžiuotis. „Vasaros akademija“ suformavo tradiciją – chorvedžių chorą, kuris turi labai prasmingą misiją: atrinkti sau ir kitiems geriausius naujus chorinės muzikos kūrinius. Šio choro pagrindinė misija – Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) rengiamo naujų kūrinių chorams ir vokaliniams ansambliams konkurso kūrinių, atrinktų į II-ąjį turą kartu su vertinimo komisija, reitingavimas, o ir ne tik. Čia susirinkę chorų vadovai „išnarsto“, išdainuoja naujus kūrinius visais aspektais ir duoda tam tikrus atsakymus, išreikšdami savo nuomonę reitingavimu. Šitokios privilegijos neturi jokia šalis ir jokia kompozitorių sąjunga. Tai unikalus „Vasaros akademijos“ reiškinys, kurio dėka praturtinamas chorų repertuaras, o dalyvaujantys kompozitoriai čia turi galimybę „pasitikrinti“, ar tuo keliu eina, o gal net savikritiškai pažvelgti į savo kūrybą. Choro studijai, kaip visada, vadovavo profesorius Vytautas Miškinis, o akompanavo Rimvydas Mitkus.


Choro studija ir ypač vertinimas kiek užtruko, truputį kito ir kitų pranešėjų laikas.
Profesorė Inessa Bodiako Vasaros akademijos chorui pademonstravo vokalines pratybas. Taikliomis pastabomis apie garso formavimą, jo skambesį, lektorė toliau tęsė savo pranešimą apie Baltarusijos chorus demonstruodama ir komentuodama vaizdo įrašus. Lektorė išskyrė pagrindinius chorinio teatro nuo tradicinio choro skirtumus. Didelį dėmesį ji atkreipė į kamerinį choro skambesį, kas pasiekiama netradiciškai sustačius chorą. Išskirtinį dėmesį sutelkė į kūrinio vizualizaciją, ieškodama sąsajų su tekstu, su muzikiniu garsu ir judesio elementais. Svarbūs yra kūrinio teksto vizualizacijos elementai, įvedami net tam tikri choreografijos elementai bei publikos įtraukimas į veiksmą, scenos išplėtimas į žiūrovų salės dalį ir panašiai. Paskaitos pabaigoje ji paprašė kartu padainuoti. Man labai įsiminė puikus profesorės balsas ir nuostabi liaudies dainos pajauta ir interpretacija. Taip, kaip ji demonstravo baltarusiškos liaudies dainos tėkmę, jos frazuotę, vokalinę liniją, man dar neteko girdėti. Žinoma, teko ir mums padainuoti baltarusiškas liaudies dainas, na, bent šiek tiek prisiliesti prie jų.


Daug įdomių, gana originalių įžvalgų pateikė Linas Balandis savo pranešime „Donato Zakaro sakralinė muzika“. Pakankamai profesionalus, analitinis prisilietimas prie kompozitoriaus kūrinių – retas dalykas chorvedžių tarpe, ir tai man padarė gerą įspūdį. Buvo labai įdomu klausytis Donato Zakaro kūrinių analizės dar niekur neanalizuotu rakursu, ieškant sąsajų su sakraliniu tekstu, lotynišku ar lietuvišku tekstu, ryšio paieškų tarp tradicinių lietuviškų sutartinių ir sakralinio kūrinio komponavimo bruožų, intervalikos, polifonijos komponavimo principų ir metodų. Visa tai darė gerą įspūdį, buvo įdomu ir nauja. Man visada smagu, kai jauni chorvedžiai imasi drąsių žingsnių, gilinasi į chorinės kultūros klodus, analizuoja jos istoriją, chorinę kūrybą. Ši jaunoji karta teikia daug vilties, ir tai yra nuostabu! Palinkėčiau jaunajam autoriui neapleisti šios srities ir pabaigus studijas, nes tai bene silpniausia grandis mūsų chorinės kultūros baruose.


Vakare buvo apžvalgti ženklesni choriniai renginiai visoje Lietuvoje. Lijana Zarankienė trumpai pristatė chorų festivalį Vilniuje, Algirdas Viesulas – tarptautinį kamerinių chorų festivalį „Ave musica“, įvykusį 2018 m. gegužės 25-27 dienomis Kėdainiuose. Valerija Skapienė plačiai ir su vaizdine medžiaga papasakojo ir pakvietė į naują „Jungtinio Lietuvos vaikų choro dieną“. Tarptautinius chorų ir orkestrų festivalius „Lituania Cantat“ (Kaune, Šiauliuose, Birštone) bei Juozo Naujalio 150-osioms metinėms skirtus naujus projektus pristatė Rolandas Daugėla. Kristijonas Bartoševičius kartu su Linu Balandžiu pristatė naują projektą – chorų dieną. Jis numatomas rengti keliuose miestuose aplenkiant didmiesčius. Apie renginius, kurie numatomi Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ papasakojo jos pirmininkas Algirdas Šumskis. Renginių daug: tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas 2020 m. gegužės 14-17d.; Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalis-konkursas „Mes Lietuvos vaikai“ 2019 m. birželio 14-16 d.; Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų festivalis 2018 m. lapkričio 16-18 d.; Kalėdinių giesmių chorų festivalis 2018 m gruodžio 29 d. ir kiti renginiai (juos visus galima rasti bendrijos internetinėje svetainėje www.aukuras.org.) Labai įdomu buvo išklausyti Kristijono Bartoševičiaus įspūdžius iš Europa Cantat festivalio, kuris vyko 2018 m. vasarą Taline. Su dideliu susidomėjimu klausėmės Silvijos Pročkytės, Ievos Krivickaitės ir Kristijono Bartoševičiaus pristatymo Europa Cantat Junior, kuris vyks 2020 m. vasarą Vilniuje. Šis renginys istorinis, nes yra pirmas Europa Cantat renginys Lietuvoje, tad jam ruošiamasi labai atsakingai, ir tai mus visus labai džiugina. Suprantama, kad labai kviečiami visi Lietuvos chorų vadovai ir dainininkai į šį renginį, o ir į visus kitus, kurie buvo pristatyti akademijoje.


Ketvirtoji diena – gražios mūsų chorinės tradicijos, kaip graži mūs Lietuva!

Diena prasidėjo informatyviu prof. Vaclovo Augustino pranešimu „Jaunųjų kompozitorių choro kūrinių konkursas „Vox Juventutis“. Autorinio CD pristatymas“, paskaita „Choro muzikos natų ir įrašų leidybos aktualijos“. Pirmojoje dalyje profesorius pateikė labai įdomią Lietuvos chorų 10-ies metų garso ir vaizdo įrašų kompaktiniuose albumuose statistiką ir glaustą analizę. Lyderiu yra Kauno valstybinis choras – 23, valstybinis choras „Vilnius“ – 12, berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ – 8, valstybinis choras „Polifonija“ – 4, ir t.t. Profesorius pažymėjo, kad albumai nevienodi tiek savo konceptualumu, tiek ir turiniu, todėl juos labai sunku gretinti, vertinti. Be abejo, kokybė labai priklauso nuo choro biudžeto, choro meninių pajėgumų, dirigento tikslų. Iš mėgėjų chorų albumų leidyboje yra aktyviausi akademiniai chorai, blogiausia padėtis regionuose. Atkreipdamas dėmesį į choro kūrinių natų leidybą, profesorius paminėjo, kad čia situacija yra labai bloga, nes Lietuvoje nėra leidyklos, specializuojančios į natų leidybą. Veikia Lietuvos muzikos informacijos centro internetinė svetainė, kur dar galima rasti kuklios informacijos bei natų, tačiau tokios leidyklos kaip, pavyzdžiui, Latvijoje, pas mus nėra. Sudėtinga padėtis yra ir su pačia chorine kūryba. Todėl neatsitiktinai atsirado projektas, kuris paskatintų jaunus kompozitorius rašyti muziką chorams – gimė „Vox Juventutis“. Jo iniciatoriai ir autoriai yra Vaclovas Augustinas ir Donatas Zakaras. Tai dar studijuojančių jaunųjų kompozitorių kūrinių chorams konkursas (yra premijos). Šiuo metu projektas yra įgavęs pozityvų pagreitį ir, džiugu, užtenka finansų premijuotų kūrinių leidybai. Choro vadovai buvo labai susidomėję natomis, tačiau išsakė ir savo pastabas, kad kūriniai išskirtinai profesionaliems chorams. Vaclovas Augustinas paaiškino konkurso principus: studentai gauna vis kitas užduotis kūriniams rašyti ir paprašė chorų vadovų pasiūlymų, ko jie pageidautų, į ką orientuoti studentus. Vadovai pageidavo keturbalsės faktūros, melodingų kūrinių mėgėjų chorams, ypač moterų ir vyrų chorams bei vaikams. Manau, kad tokia praktika – labai prasmingas bendradarbiavimas tarp kompozitorių ir choro vadovų.


Po choro studijos – intriguojanti prof. Aušros Daugirdienės paskaita „Muzika ir smegenys: faktai ir legendos“. Profesorė pirmiausiai uždavė klausimą, kas yra muzika, ar ją galima tyrinėti, kokie sunkumai iškyla tiriant muzikos suvokimą? Žmogaus smegenis imta tirti palyginus nesenai, kai tam susikūrė atitinkamos mokslinės techninės galimybės, bet ir šiandien smegenų tyrimai yra labai brangūs. Vienok, patys naujausi tyrimai, vykdomi visame pasaulyje ir gauti duomenys stebina mokslininkus, laužo nusistovėjusias legendas. Profesorė vaizdžiai nusakė, kas vyksta muzikanto smegenyse, ir kuo jis išskirtinis. Remiantis paskutiniais pasauliniais tyrimais lektorė konstatavo, kad žmogaus smegenyse nėra „ypatingo“ muzikinio centro, kaip, pavyzdžiui, regos, klausos, motorikos ir panašiai. Pastebėta, kad muzikanto smegenyse vykstantys procesai yra labai sudėtingi, jie stimuliuoja ne atskirus žmogaus smegenų centrus (motorikos, regos, klausos ir pan.), kas būdinga visiems žmonėms atliekant kokį nors darbą ar sprendžiant uždavinį, o visus smegenų centrus vienu metu. Pastebėta ir tai, kad muzikantų profesionalų smegenys skiriasi nuo muziką klausančiųjų. Atrasta, kad kairysis smegenų pusrutulis apima lingvistinį ir matematinį tikslumą, o nuojauta ir kūryba susijusi su dešiniuoju pusrutuliu. Kadangi muzikinė veikla apima visas šias veiklos sritis, ir tai vyksta vienu metu, susidaro ypatinga sąveika tarp abiejų smegenų pusrutulių. Pastebėta, kad muzikas/muzikantas turi kur kas daugiau ryšių kanalų tarp abiejų smegenų pusrutulių nei kitų profesijų žmonės. Nuolatinis muzikavimas (grojimas instrumentu, dainavimas ir t.t.) įtvirtina ryšius smegenyse, pramina naujus nervinius kelius juose. Muzikantų smegenys yra pastoviame vertinime, kritinėje veiksmų analizėje. Pastebėta ir tai, kad muzikantų smegenys yra labiau išsivysčiusios (jos atsakingos už ritmą, tempą, judesius, koordinaciją).
Visa tai galima panaudoti ir kitose sferose, todėl muzikantai pasižymi gerais organizaciniais gebėjimais, nes jų muzikinėje veikloje būtinas taktinis ir strateginis planavimas, dėmesys detalėms, vienu metu veikiantis lygiagretaus pažintinių funkcijų ir emocijų atpažinimas. Muzikantai pasižymi gera atmintimi, be to, muzikų centrinė smegenų sistema geba greičiau adaptuotis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų ir atlikti naujas užduotis (šis fenomenas vadinamas smegenų plastiškumu). Pastebėta dar ir tai, kad dirigentams, kompozitoriams labai dažnai būdinga sinestezija (sinestezija, kai pasireiškia sumaišyti pojūčiai, pvz. garsus arba tonacijas jaučia ar mato spalvomis ir kt.). Prie viso to pastebėta, kad mokantis muzikos gerėja didelė dalis smegenų funkcijų.


Profesorė teigė, kad buvo laikoma, jog smegenys laikui bėgant nyksta, smegenų ląstelės – neuronai – su amžiumi neatstatomai miršta. Tačiau paskutiniai moksliniai tyrimai tai paneigė. Neuronai, kaip ir kitos žmogaus ląstelės, atsistato. Šis procesas vadinamas neurogenezė. Smegenyse yra centras (dantytame vingyje, hipokampe), kuris atsakingas už neuronų dauginimąsi. Tyrimais įrodyta, kad kai  žmogaus smegenys yra pilnai apkrautos, šis centras ima aktyviai stimuliuoti neuronų dauginimąsi, o pats intensyviausias visų smegenų centrų stimuliavimas vyksta, kai muzikuojama (grojama, dainuojama). Todėl pastebėta, kad muzikantai ženkliai vėliau suserga Alzheimerio liga, ilgiau išlaiko visavertį protą, rečiau suserga senatvės demencija (silpnaprotyste). Įdomu ir tai, kad profesorė akcentavo, jog dainavimas chore yra kaip viena iš sąlygų atitolinti šias ligas ar net sustabdyti jų progresą, todėl dainavimas chore atlieka žmonių profilaktikos ir sveikatingumo funkciją.  Profesorė supažindino ir trumpai papasakojo apie muzikos terapiją bei jos naudą.


Su „Vasaros akademijoje“ susirinkusiais chorvedžiais LNKC direktorius Saulius Liausa pasidalino  praėjusios Dainų šventės įspūdžiais, padėkojo visiems chorų vadovams, choristams ir, žinoma, kūrybinei grupei už Dainų šventę, vertą Šimtmečio dainų šventės vardo. Trumpai pasidžiaugė visais dainų šventės renginiais, ypač debiutu – vokalinių ansamblių koncertu Nacionalinės filharmonijos salėje, padėkojo jo rengėjams. Pabrėžė, kad ši dainų šventė išsiskyrė geru chorų pasiruošimu, tam ypač gerai pasitarnavo visas pasirengimo etapas, ypač regioninės dainų šventės Klaipėdoje ir Kaune. Kalbėdamas apie ateitį direktorius pabrėžė, kad dabar mūsų laukia ne mažiau atsakinga Dainų šventė, skirta Lietuvos Dainų švenčių šimtmečiui. Ji vyks 2024 metais, tačiau susidaro didelis laiko tarpas, tad kartu buvo nuspręsta, kad išlaikydami (remiantis Dainų šventės įstatymu) reglamentuotą nuoseklumo ir periodiškumo principą, 2022 metais rengsime eilinę Dainų šventę, o 2024 metais – neeilinę Lietuvos dainų šventės šimtmečio šventę. Glaustai buvo paliestos ir problemos, kurių išvengti nepavyko ir šioje dainų šventėje. Pirmiausia visi prisiminė eisenos nesklandumus, buvo net pasiūlymų eiseną rengti atskirai, kitą dieną, ir nuo Katedros iki Seimo rūmų arba tą pačią dieną, bet nuo ryto, kad atėję chorai galėtų pailsėti iki šventės pradžios. Žinoma, buvo paliestas ir repertuaro, kūrybinės grupės, dirigentų korpuso ir kiti klausimai.


Praėjusią dainų šventę trumpai aptarė režisierius Dalius Abaris. Jis pasidžiaugė švente, keliais žodžiais nusakė, kad režisuodamas šventę stengėsi, kad daina būtų pirminė, visą dėmesį koncentravo į jungtis tarp dainų, chorų pasikeitimus, simboliką, tekstus ir vizualizaciją. Pasidžiaugė, kad daina ir puiki emocija trykšte tryško iš chorų dainininkų, todėl vaizdas ekrane buvo nuostabus, už ką labai padėkojo chorų vadovams. Kaip dėkingumo ženklą režisierius dainų šventės dirigentams įteikė varpelius.

Filosofas, Dainų šventės kūrybinės grupės narys Arvydas Juozaitis pasidžiaugė švente, bet ir paragino po Dainų šventės ilgiau pasilikti dainoje, liaudies giesmėje. „Tą tradiciją jau bando Klaipėdos dainų šventė, reikia ir Vilniuje to siekti“, – sakė A. Juozaitis. Jis pritarė 2020 ir 2024 metų Dainų švenčių rengimui ir teigė, kad finansavimas tokia proga tikrai turi būt skirtas, pritarė eisenai skirti atskirą dieną ir ją organizuoti nuo Katedros aikštės iki Seimo rūmų, įtraukiant   į eiseną ir politikus. Pranešėjas pasidalino įžvalgomis ir idėjomis apie 2024 m. šimtmečio Lietuvos dainų šventę. Paminėjo, kad ši šventė turi būti lūžio dainų šventė, kurioje turi būti aiškiai parodyta, kas mes esame globalizacijos ir verslo pasaulyje, ar išliksime, ar išnyksime kaip tauta. Dainų šventės struktūra galėtų turėti keturias sudedamąsias dalis, kurios būtų kaip atraminės: Žemė, Gamta, Tauta, Valstybė. Apibūdino kiekvienos jų prasmes ir sąveikas.


Šis vakaras dar nepasibaigė, susėdę į automobilius, skubėjome aplankyti Dubingių žirgyno, Dubingių piliakalnio, dvaro pilies griuvėsių, pasiklausyti legendų ir išsamių pasakojimų apie didžią Dubingių praeitį, apie Radvilų pilį, bažnyčią, pabūti jų amžino poilsio vietoje, pasigrožėti nuostabiomis apylinkėmis, mėnesienoje paskanauti laukuose ir miškuose surinktų žolelių arbatos, laužo šviesoje pabendrauti, o ir dainą kartu užtraukti.


Penktoji diena – pabuvome, kad susitiktume vėlei!


„Vasaros akademijos“ pabaiga – profesorės Inessos Bodiako paskaita apie Baltarusijos chorinės muzikos kompozitorius. Buvo nejauku, profesorei paklausus, kokius Baltarusijos kompozitorius žinome: niekas negalėjo pasakyti nė vieno. Ir iš tiesų jų muzika mūsų choruose neskamba, o pasirodo jos yra ir net labai geros chorinės muzikos, ypač jaunųjų kompozitorių. Taigi profesorė supažindino ir su Baltarusijos kompozitoriais klasikais ir su naujausia chorine muzika. Iš kompozitorių klasikų profesorė išskyrė Konstantiną Gorskį (1829-1924), kaip vieną profesionaliausių ir ryškiausių chorinės muzikos kūrėjų. Iš viduriniosios kartos – puikų melodistą Andriejų Mdivanį (1937) bei vieną iš įtakingiausių kompozitorių Dmitrijų Smolskį (1937), išugdžiusį didelį savo mokinių – jaunųjų kompozitorių – būrį. Vienas ryškiausių iš jų yra Aleksandas Litvinovskis (1961, beje jis savo kūrybą yra pristatęs 1999 m. festivalyje „Jaunimo muzikos dienos“ Druskininkuose). Paminėtini ir labai produktyviai choriniame žanre dirbantys Valerijus Voronovas, Andrėjus Savrickis, Liudmila Šliog ir kiti.


Taigi, ši „Vasaros akademija“ išties buvo labai turininga, prisodrinta įvairių ir informatyvių pranešimų, čia buvo realiai svarstomos ne tik kvalifikacijos kėlimo problemos, o ir Lietuvos chorų sąjungos ateitis, Dainų švenčių tradicijos ir jų plėtra, analizuojami nuveikti darbai, numatomos perspektyvos. Tai buvo didelė gražių idėjų, surandančių atgarsį realiuose darbuose, kalvė. Čia dalyvauja visi norintys ir neabejingi tam, kas vyksta Lietuvos chorinės kultūros padangėje.
Tokios pat dalykiškos ir tuo pačiu principinės „Vasaros akademijos“ plėtros linkiu  ir ateityje!

 

Parašykite komentarą