Šventinė popietė LMTA, skirta A. Budriūnui – Žmogui, Menininkui, Mokytojui, Tėvui

Budriunas Antanas

 

2017 m. gruodžio 12 d. LMTA Didžiojoje salėje buvo paminėtas profesoriaus ANTANO BUDRIŪNO – ilgamečio akademijos pedagogo – jubiliejinis šimtas penkioliktasis gimtadienis (1902 – 1966). Šį renginį pavadinau šventiniu, nes susirinkusieji choro meno gerbėjai buvo apsupti nuoširdžios, šiltos kamerinės renginio organizatorių globos. Pasijutome tarsi ramioje, šeimyninėje adventinėje aplinkoje. Akademijos choro dirigavimo katedros kolektyvas parengė gražią šiam tikslui skirtą programą. Koncertinėje šio renginio dalyje pasirodė akademijos Merginų choras (vadovai: lekt. Andrius Gylys ir prof. Tadas Šumskas) ir Mišrus choras (vadovai: doc. Dainius Puišys, doc. Gintautas Venislovas, prof. Jurijus Kalcas). Per trumpą laiką Jubiliato paminėjimui choro dirigavimo katedros kolektyvas parengė dešimt A.Budriūno originalios kūrybos bei harmonizuotų lietuvių liaudies dainų. Štai renginį vedusio doc. Rolando Aiduko gerai „sustyguota“ programa:

MERGINŲ CHORAS padainavo penkis A. Budriūno kūrinius: „Nemunas“ (V. Reimerio ž,), „Rudenėlis“ (J. Lapašinsko ž.) dirig. prof. Tadas Šumskas; harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Saulelė raudona“, „Koks ten lengvas poilsėlis“ ir „Trepute, martela“ dirigavo lekt. Andrius Gylys. Merginų choras skambėjo skaidriai, nuotaikingai, atliepdamas A. Budriūno sukurtiems muzikiniams paveikslams.

MIŠRAUS CHORO vyrų grupė padainavo harmonizuotą liaudies dainą „Tu, sakalėli“ ir „Žvejai“ (V. Giedros ž.). Šiuos kūrinius ekspresyviai padirigavo doc. Dainius Puišys. Negalima nepastebėti jaunų vyrukų taisyklingai suformuoto vokalo bei raiškios prasminės dikcijos.

MIŠRUS CHORAS šalia A. Budriūno kūrybos pasirodė ir su savo programa. Dirigavo neblogai šiam koncertui parengti studentai. Studentų diriguojami kūriniai buvo ganėtinai sudėtingi, atitinkantys muzikos akademijos profesinį lygį. Mišrus choras padainavo: Pėterio Vasko

„Madrigalas“  ( C. de Pontoux ž.), dirig. Daniel Monteagudo (prof. V. Miškinio kl. ); Einojuhani Rautavaara „Lorkos siuita“ (F.G. Lorca ž.) dvi dalys – „Kordoba“ ir „Šauksmas“, dirig. Dalia Krapavickaitė (doc. G. Venislovo kl.); Ugur Bayar „ Rytų šaltinis“ (Q. Yang aran ž.) dirig. Qianxiang Yang (doc. G. Venislovo kl.); Algimanto Bražinsko „Kukutis pasakoja apie savo trobą“ iš ciklo Kukučio baladės (M.Martinaičio ž.), dirig. Tomas Vavilovas (doc. D. Puišio kl.); Jono Tamulionio „Skaičiuotės“, dirig. Gintarė Barisaitė (doc. K. Bariso kl.).

Koncerto pabaigai Mišrus choras, diriguojamas katedros vedėjo doc. D. Puišio, nuotaikingai padainavo A. Budriūno harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Vai auga, auga žalia liepelė“, „Ant kalno malūnėlis“ ir „Šienapjūtės daina“. Chorui dainuojant pastarąją, aktyviai įsijungė ir publika.

Keletas žodžių apie Mišraus choro dainavimo kultūrą. Nors sykiais girdėjosi kai kurių aukštųjų balsų vokalinis „jaunumas“, tai neardė bendro sodraus, tembriškai turtingo choro skambėjimo. Mišrus choras išties gerose profesionaliose rankose.

Bendrą renginio nuotaiką labai sušildė scenoje pasirodę Maestro A. Budriūno proanūkės Budriūnaitės. Ievos aranžuotą A. Budriūno Dainą „Ant aukšto kalno“ jautriai fleitomis pagrojo Jorūnė ir Vaiva, taip pagerbdamos savo žymųjį Prosenelį.

Šioje popietėje prisiminimais apie Mokytoją pasidalijo dalyvavę Jo mokiniai: Rimtautas Kašponis, Lionginas Abarius, Povilas Gylys, Petras Bingelis ir Lina Dumbliauskaitė Jukonienė. Prisiminimus apie Tėvą ir Senelį papildė sūnus Ramunis ir anūkas Antanas. „Kalbėti apie A. Budriūno įvairialypę asmenybę galima ne vieną parą,“ – taip savo prisiminimus pradėjo Lionginas Abarius. Bet renginio laikas ribotas, tad visiems teko pasitenkinti prisiminimų apie Mokytoją ir Tėvą nuotrupomis. Šiuose prisiminimuose vėl kaip gyvas iškilo A. Budriūno paveikslas: Žmogaus, Menininko, Mokytojo ir Tėvo. Visas A. Budriūno gyvenimas buvo sąžiningas tarnavimas savo kraštui. Pareiga Jam buvo auščiau visko. A. Budriūnas mums, nuolatos kovojantiems už savo „teises“, paliko pavyzdį, jog pareigos jausmas taip pat žmogų puošia.

Pedagoginis darbas Profesoriui buvo viena iš Jo kūrybos sričių. Štai vienas vaizdelis: ateinu į specialybės pamoką ir randu tuščią klasę. Keista – niekada to nebūdavo. Galvoju sau – palauksiu, kol ateis Maestro. Sėdžiu ir groju savo programą. Laukiu penkias minutes, laukiu dešimt, o Profesoriaus kaip nėra, taip nėra. Na, galvoju – pasigrosiu ir eisiu namo. Maža, kas galėjo nutikti… Pagaliau, po gero pusvalandžio, į klasę įskuba sužvarbęs Profesorius (buvo spalio mėnuo). „Dabar tik iš Kauno, – sako profesorius. – Vis tos komisijos. Be manęs jau neranda kito žmogaus“. Ir kaip niekur nieko pradedame darbą. Dabar, kai pagalvoju, Maestro po kelionės galėjo važiuoti tiesiai į namus pailsėti. Kas čia blogo, jeigu vieną užsiėmimą ir praleis. Bet ne. Juk Jo laukia studentė. Štai kur gyvas sąžiningo darbo ir požiūrio į meninę kūrybą pavyzdys. Jis mus ugdė ir auklėjo ne žodžiais, o savo gyvu pavyzdžiu. Teisingai pastebėjo Maestro mokinys Petras Bingelis, savaip perfrazavęs M.K. Čiurlionį: „ Muzika yra kaip tyras šaltinio vanduo. Iš jo gerti reikia atsiklaupus.“ Šie žodžiai – tarsi A. Budriūno gyvenimo ir kūrybos credo.

Kai išvažiuodavo su šeima į mišką grybauti, Tėtukas grybų nerasdavo. Jam smagiau buvo žiūrėti į dangų, į medžių viršūnes, į gamtos grožį. Iš čia Jis sėmėsi peno savo kūrybai.

Mūsų Mokytojo A. Budriūno paminėjimui skirtas renginys buvo turiningas bei informatyvus doc. Rolando Aiduko dėka. Surinkęs daug svarbios archyvinės medžiagos, jaunasis kolega jautė pareigą atsakingai atgaivinti mūsų tautos kultūros istorijos puslapį. Šalia akademijos Didžiosios salės parengta parodėlė iš A. Budriūno gyvenimo ir kūrybos epizodų praturtino ir taip prasmingą renginį. Galėjome iš naujo atgaivinti prisiminimus iš kartu praleistų metų su savo Mokytoju. O tie, kurie Maestro nepažinojo, turėjo progos susipažinti su vienu iš Lietuvos kultūros istorijos epizodų.

Metams bėgant, dažnai nepajuntame, kai nūdiena pamažu tampa istorija. Mūsų kultūros istorijos puslapį iš naujo atvertė jaunieji pedagogai docentai Dainius Puišys ir Rolandas Aidukas. Džiugu, kai meninių tėvų darbus perima ir toliau tęsia jaunoji karta. Tik tuo ir galime mes būti stiprūs šiame audringame pasaulyje. Tautinės kultūros vystymas yra galingiausias mūsų nedidelės tautos ginklas.

Maestro Antano Budriūno mokiniai ir Jo šeimos nariai nuoširdžiai dėkoja jauniesiems pedagogams Dainiui Puišiui ir Rolandui Aidukui už puikiai organizuotą renginį, skirtą profesoriaus Antano Budriūno atminimui.

 

 

Lina Dumbliauskaitė Jukonienė

 

Parašykite komentarą