Šventės fenomenas

Prof. Viktoras Masevičius

Sukurti šventę – nelengva užduotis kiekvienam darančiam. Nuotakos žino, kiek tai kainuoja. Sukurti valstybinės svarbos šventę iš dainų, šokių, dūdų, kitų instrumentų, apsirėdžiusių eilinių žmonių ir aktorių (nors… kiekvienas iš mūsų – daugiau-mažiau pavykęs artistas, dainininkas ar kalbininkas, mėgstantis daug kalbėti, kartais ir gražiai) – nėra paprasta. Apjungti visų dainų šventės dalyvių – atlikėjų ir klausytojų, suaugusių ir vaikų – interesus ir lūkesčius į vieną plačią bendros būties, gyvenimo kartu idėją – sudėtinga. Dainuojančių žmonių skaičius Lietuvoje, kaip bebūtų gaila, mažta, siaurėja chorai, sensta. Miestai tokiomis aplinkybėmis, norėdami surengti kokybišką ir gražią šventę, tiesiog priversti kviestis pastiprinimus iš kitų miestų. Tam LNKC ar kitos institucijos net pinigus skiria. Fasadinės kultūros bruožas – parodyti, pasipuikuoti prieš nieko nenutuokiantį klausytoją – žiūrėkit, kokie skambūs mūsų vyrų chorai, o kad už juos didele dalimi dainuoja mišrių chorų vyrų grupės, o dainų šventėse jau daug metų negirdėjom naujo kūrinio vyrams – nesvarbu! Moterų chorai akivaizdžiai diskriminuojami kaip žanras – vienas žymus Kauno chorvedys net neįvardija tai choru – jam tai tik merginos. Tačiau moterų chorai  rodo didesnę gyvastį nei vyrai – kasmet Zinaidos Gerasinos iniciatyva rengiami festivaliai ,,Ave Maria“, o ir dainų šventėse pamalonina klausytoją vis naujais, giliais ir prasmingais kūriniais.


Daugeliui Lietuvos chorų dainų švenčių maratonas prasidėjo Klaipėdoje, kur į Vakarų Lietuvos krašto dainų šventę (06.10.) sugužėjo daugiau mažiau pajėgūs chorai, vokaliniai ansambliai iš miestų ir rajonų. Nors tai buvo pirma platesnė apimtimi ir dalyvių skaičiumi šventė, ji leido chorams ir dirigentams pasitikrinti tradicinių ir naujai sukurtų kūrinių skambesį, jų interpretacijas, poveikio klausytojui galimybes, vieno ar kito kūrinio stipriąsias ir silpnąsias puses. Klaipėdoje gerai suskambo vaikų atliekamos dainos; T.Leiburo ,,Laisvės daina“ (dirigentė R.Viskantaitė), G.Abariaus ,,Dieve, laimink Lietuvą“ (dirigentas A. Šumskis, solistai – P.Skrabytė ir M. Gilys), L.Adomaičio ,,Kol kartu” (dirigentas R.Adomaitis), eilė kitų dainų. Sinchrono trūko dainoms Č.Sasnausko ,,Kur bėga Šešupė“, D.Zakaro ,,O kai sauliūtė tekėjo“, pučiamųjų orkestro ritminės grupės ,,agresyvumas“ trukdė atskleisti ,,moteriškų“ kūrinių – L.Vilkončiaus ,,Tokia esu“ ir G.Savinienės ,,Lietuva“ kantileną. Šiems kūriniams daugiau matyčiau styginių, o ne pučiamųjų ir mušamųjų ,,palydą“. Vakarų Lietuvos krašto dainų šventėje dalyvavo apie 4000 dainininkų iš visos Lietuvos. Gaila, kad žiūrovų buvo keletą kartu mažiau nei atlikėjų. Žinom Klaipėdos miesto gyventojų sudėtį, tad gal ir pasiteisino Editos Mildažytės surengta priesaika…?

Studentų chorai, šokių kolektyvai, tautiniai ansambliai birželio 22-24 dienomis turėjo laimę dalyvauti 18-oje „Gaudeamus“, kuris vyko Tartu (Estija). Birželio 23 d. Tamme stadione įspūdingai, Joninių dvasia, lydima gero oro, praėjo šokių šventė, kur lietuviai išsiskyrė precizika, sinchronu, techniniu lankstumu, latviai – joninių akcentais ir ryškiai apibrėžta scenarijaus koncepcija, o estai – modernumu, filosofija, globaliniu žvilgsniu ir šviesos efektais. Jų tautinis aspektas šokiuose buvo gal kiek ir mažiau pastebimas. Tą pačią dieną anksčiau (17.30 val.) moderniame Estijos Nacionaliniame muziejuje labai sėkmingai vyko lietuvių liaudies muzikos koncertas, kurį stebėjo pilna klausytojų salė.


Birželio 24-tą, Dainų dieną, po Estijos, Latvijos, Lietuvos Himnų (dirigavo Kuno Kerge, Juris Klavinš, Dainius Puišys) Estijos švietimo ministro Mailis Reps sveikinimo kalbos bei visų dalyvių atlikto su orkestru gana sudėtingo kūrinio – Andres Lemba „Kutse jaanitulele“ („Kvietimas prie Joninių laužo“ iš estų, latvių, lietuvių liaudies dainų – dirigavo Kuno Kerge), kiekviena šalis parodė savo programą (lietuvių programos meno vadovas – LMTA prof. Dainius Puišys). Įtikinamai suskambo Tomo Lapinsko diriguojamas kūrinys – V.Augustino ,,Anoj pusėj Dunojėlio“, tiksliai ir aiškiai Arvydo Adomonio diriguojama D.Zakaro ,,O kai sauliūtė tekėjo“, Mindaugo Radzevičiaus padiriguota A. Martinaičio ,,Aušros žvaigždė“, Ramunės Navickienės diriguota G.Savinienės ,,Lietuva“, Danguolės Beinarytės išvesta – L.Adomaičio ,,Kol kartu“. Sunkesnė užduotis atiteko jungtinio Latvijos, Estijos, Lietuvos moterų, jungtinio vyrų, jungtinio mišraus chorų dirigentams – V.Masevičiui, A.Šumskiui, K.Barisui – jiems teko ne tik susidurti su problematišku estams ir latviams lietuvių kalbos lietuviškuose kūriniuose įvaldymu, bet ir kiek atsainiu estų pučiamųjų orkestro pasiruošimu šiems kūriniams. Pagelbėjo Artūro Anusausko vadovaujama instrumentinė grupė, dubliavusi estų orkestrą, o vienu atveju – J.Tallat Kelpšos ,,Kur lygūs laukai“ vyrams – tiesiog grojusi vietoj orkestro. V. Masevičiui pavyko įtikinamai pravesti L. Vilkončiaus moterims parašytą „Tokia esu“, o K. Barisui – S. Petreikio ,,Vaka, vakulėle“. Pavydėtini estų ir latvių studentų vyrų chorai – jie atlieka skambiai, ritmiškai ir vokaliai sudėtingus, keturbalsius kūrinius – mūsų vyrams kol kas tik slėptis.


Likome sužavėti estų dėmesiu kultūrai, švarai ir tvarkai (po Tartu dainų slėnio kalva įrengti puikūs, patogūs stacionarūs tualetai visiems, prausyklos ir veidrodžiai, visada yra pakankamai popierius). Estai orūs, pagarba žmogui čia – normalu, tad maitinimu ar gyvenimo sąlygomis besiskundžiančių per „Gaudeamus“ šventę sutikti neteko.


Yra vienas likęs kartėlis iš „Gaudeamus“ – tai šventinė eisena. Didžiąją finalo dainų dieną (birželio 24-tą) Tartu mieste lijo, ir organizatoriai generalinę repeticiją atšaukė. Posėdyje, kuriame dalyvavo ir Lietuvos delegacijos vadovas S.Liausa, nutarta, kad estai, kaip šeimininkai, eisenoje eis, latviai – ne, o lietuviams palikta apsispręsti, kaip kas nori, gali eiti, gali – ne, ir nebūtini koncertiniai drabužiai. Žinot, koks rezultatas? Ogi toks: estai ir latviai su vėliavomis ir apsirėdę tautiniais drabužiais demonstracijoje dalyvavo visi. Iš lietuvių chorų eisenoje buvo: „Gabija“ (VGTU), „Gaudeamus“ ir „Virgo“ ( VU) ir jų vadovės R.Viskantaitė ir R.Gelgotienė, VDU kamerinis merginų choras ir vadovas V. Masevičius, keli „Cantus vivere“ dalyviai be vadovo, keletas „Dainos“ choristų, VU Kauno humanitarinio fakulteto merginų choras su vėliava. Vėliavą nešė ir ansamblio ,,Žilvitis“ vyrai. Viskas! Lietuvių eisenoje dalyvavo dešimt kartų (!) mažiau, negu latvių. Atrodėme nykiai – liūdnas vaizdelis. Latviai mus ,,išdūrė“. Žymus chorvedys, „Ave Vita“ vadovas, K.Barisas pasakė: ,,Man dėl to labai gėda“ (iš pokalbio). Ir man gėda dėl tokio kitų kolegų poelgio. Vien iš pagarbos šeimininkams, pačiai „Gaudeamus“ eisenos tradicijai…


Kitas „Gaudeamus“ po ketverių metų vyks Lietuvoje. Lietuvos švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, atvykęs į Tartu, perėmė organizavimo estafetę. Tik kažin ar bus kam organizuoti, žinant dabartinį mūsų rektorių požiūrį į studentų meną?

Birželio 30 d. Kauno Dainų slėnyje prasidėjo Šimtmečio Lietuvos dainų šventė. Ji vyko Kauno ir Kauno rajono kolektyvų pagrindu, bet į ją suplaukė, suvilnijo geriausi chorai iš visos Lietuvos. Ilgametes, tarpukariu pradėtas, dainų švenčių organizavimo tradicijas puoselėjantys Kaune dirbę ir dirbantys Lietuvos chorvedžiai per daugelį metų nugludino dainų švenčių rengimo formas, metodus ir taip sukūrė savitą jų stilių. Čia 1924 m. įvyko Pirmoji dainų šventė, čia, dvidešimt metų, neturint Vilniaus, buvo Laikinoji šalies sostinė, čia gyveno ir kūrė iškiliausi žmonės – menininkai, architektai, inžinieriai, gydytojai, kunigai, mokslininkai. Čia, Petrašiūnų kapinėse ilsisi J.Naujalis, S. Šimkus, S. Neris, A.Žmuidzinavičius, J.Zikaras, J. Dambrauskas, K.Griauzdė, kunigas ir poetas J.Mikutavičius ir daug kitų žymių asmenybių, dėjusių kultūros pamatus Lietuvos valstybei. Jų dėka Kaunas ir tapo lietuvybės simboliu.


Jau daug metų Kaune prieš dainų šventes chorų vadovai aplanko jų kapus. Ir šį sykį Kauno ir Vilniaus chorvedžių bendruomenės atstovai, dieną prieš šventę, vedini Petro Bingelio, uždegė žvakutes ir padėjo gėlių ant Kūrėjų kapų, taip pagerbdami juos, kaskart išgyvendami ryšį tarp istorijos ir dabarties.


Kitas labai svarbus dainų šventės atributas – ugnies įžiebimas. Jei visai neseniai, prieš keletą metų, kai dar vyko dainų šventės dalyvių eisena nuo Karo muziejaus per Parodos kalną iki Dainų slėnio, ugnis buvo ,,paimama“ nuo Laisvės paminklo aukuro Vienybės aikštėje ir nešama link Dainų slėnio aukuro, šį kartą vietoje buvo patikėta uždegti šventą ugnį žymiems Lietuvos chorų dirigentams – Lionginui Abariui, Leokadijai Januškienei ir Petrui Bingeliui.

Lietuvos Himną diriguoti šventės meno vadovė Danguolė Beinarytė patikėjo vienam seniausių ir garbingiausių Kauno chorvedžių – Algimantui Mišeikiui. Daugiatūkstantinis choras a cappella labai pakiliai sugiedojo šią Tautinę giesmę, po kurios milžiniška energija, Petro Bingelio sugeneruota, suskambo S.Šimkaus patriotinė giesmė ,,Lietuviais esame mes gimę“. Dainingai ir labai įprasmintai, su meile Ramunė Navickienė interpretavo Č. Sasnausko ,,Kur bėga Šešupė“. To nepavyko pasiekti dirigentams Klaipėdos ir Vilniaus dainų šventėse. Labai iškilmingai, išlaikytai, su skoniu atlikta A.Kačanausko ,,Malda už Tėvynę“ (dirig. Kastytis Barisas). Chorų programą (į tarpus) paįvairino įvairaus amžiaus tautinių šokių kolektyvai ir ansambliai.


Moksleivių chorai, dabar vadinami jauniais, užtikrintai ir stabiliai padainavo L. Abario ,,Vyturį“, L. Vilkončiaus kaip programoje parašyta ,,Senos mašinos“ (ankstesnėse šventėse – „Senos mašinėlės“ – V.M.), V.Augustino ,,Ąžuolėli šimtašaki“ (dirigavo Beata Kijauskienė, Ksaveras Plančiūnas, Remigijus Adomaitis).


Moterų, merginų ir mišrių chorų moterys, apsijungusios, įtaigiai, dainingai, su kantilena atliko labai prasmingą ir gilų L. Vilkončiaus kūrinį ,,Tokia esu“ (dirigavo Viktoras Masevičius). Dainos grožis ir jos interpretacija paliko gilų įspūdį Vytautui Miškiniui, Dariui Polikaičiui, Petrui Bingeliui, kitiems klausytojams. Vyrų chorai apsijungę su mišrių chorų vyrais, skambiai padainavo V.Banaičio ,,Valio pjovėjėliai“ (dirigavo Romaldas Misiukevičius).


Suaugusiųjų ir studentų mišrūs, moterų ir vyrų chorai sėkmingai atliko V.Augustino ,,Anoj pusėj Dunojėlio“, nors dėl šio kūrinio galimo atlikimo dainų šventės sąlygomis būta abejonių. Dirigentas Kęstutis Jakeliūnas tiksliais judesiais gerai apvaldė skambesį, gal tik kulminacija prašėsi ilgesnio auginimo.


Pasisekė ir T.Leiburo ,,Laisvės dainai“.  Savo esme plakatinis kūrinys Rasos Viskantaitės gilių išieškojimų dėka, prigijo, tapo savu. Kaip gerą meninį rezultatą vertinu A.Martinaičio ,,Aušros žvaigždė“ (dirigentas Mindaugas Radzevičius), D.Polikaičio ,,Dainų dainelės“ (dirigentas Darius Polikaitis), S. Petreikio ,,Vaka vakulele“ (dirigentas Tomas Lapinskas), A. Lembos ,,Kvietimą prie Joninių laužo“ (dirigavo estų dirigentė Kiulike Joosing, Tartu universiteto choro vadovė – kūrinys buvo atliktas ir „Gaudeamus“ šventėje studentiškų chorų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos – V.M.), V.Augustino ,,Tėvynei giedu naują giesmę“ (dirigavo Artūras Dambrauskas) atlikimą. Šventės finalinėje dalyje choristai su dideliu jausmu atliko J.Naujalio ,,Lietuva brangi“ (dirigavo Lionginas Abarius), J.Gudavičiaus ,,Kur giria žaliuoja“ (dirigavo Vytautas Miškinis), G. Abariaus „Dieve, laimink Lietuvą“ (dirigavo Leokadija Januškienė), L. Adomaičio ir G.Paškevičiaus ,,Kol kartu“ (dirigavo Danguolė Beinarytė) bei A.Bražinsko ,,Ąžuolais vainikuotas“ (dirigavo Giedrius Vaznys – pučiamųjų orkestro ,,Ąžuolynas“ dirigentas).

Kaune birželio 30 d. vykusi dainų šventė visais atžvilgiais buvo sėkminga, pradedant apgalvota programa, parinktais dirigentais – interpretatoriais, pakviestais į šventę neeiliniais atlikėjais ir solistais. Dainų šventėje dalyvavo svečiai: Kanados Toronto vaikų choras ,,Gintarėliai“, vadovaujamas mano buvusios studentės Deimantės Grigutienės, Čikagos lietuvių meno ansamblis „Dainava“, vadovaujamas Dariaus Polikaičio, Los Andželo choras ,,Los Angelai“ (vad. Kęstutis Daugirdas), Monrealio lietuvių choras ,,Balsas“ (vad. A. Stankevičius), Tartu universiteto studentų choras (vad. Kiulike Joosing). Dainų šventė neprailgo nei klausytojams, nei patiems atlikėjams, o organizacine prasme buvo tvarkinga ir pavyzdinga. Danguolės Beinarytės meninis vadovavimas šventei, miesto mero Visvaldo Matijošaičio dalyvavimas ir dėmesys jai, begalinis choristų darbas, ruošiant repertuarą ,,Vardan tos…“, vadovų ir dirigentų gebėjimas įsijausti į kūrinio esmę, mintį, ją deramai, įtikinamai perteikti choristams, nulėmė šios šventės sėkmę.


Ir Klaipėdoje, ir Kaune, ir Vilniuje (liepos 6-tą) buvo kūrinių (tiesa, labai nedaug), atliktų be reikalingos jiems padainuoti emocijos. Kartais dirigentės ar dirigentai daugiau žavėjosi savimi, o ne muzika ir tiesiog netransliavo savo kūrinio pajautos rankomis. O gal ir nebuvo tos pajautos, ar užvaldžiusi kūną baimė atėmė muzikines emocijas?

Dainų švenčių fenomenas būdingas Baltijos valstybėms. Dainos kultūra – geriausia, ką dar turim Lietuvoje. Visi visi puoselėkim ją!

Parašykite komentarą