Susitikimai: jaunystę dainavome „Ventoje“

 

Gražina Rozancevaitė

sopranas

 

„Venta“ – tai labai graži sena melodinga daina: „Norėčiau žilvyčiu žaliuoti/ Pakrantėj srauniosios Ventos,/ Mergaitei praeinančiai moti/ Ir laukti sugrįžtančios jos. Priedainis: Ten, kur Venta,/ skrisk ir mano daina./ Ji tik viena, tarsi Venta,/ Iš mano širdies išsilies…“


Venta – tai šiaurės vakarų Lietuvos ir Latvijos vakarų upė, įtekanti į Baltijos jūrą ties Ventspiliu. Ilgis – 343 kilometrų. Kuldygoje (Latvija), ant Ventos upės, yra plačiausias Europoje krioklys (aukštis 2 m.), jo plotis kinta priklausomai nuo upės vandeningumo: vidutiniškai jis yra 100-120 m, tačiau potvynio metu gali siekti 279 metrų.

Venta – tai ir miestelis Akmenės rajone tarp Viekšnių bei Papilės, dešiniajame Ventos krante, vingiuotame upės ruože.

„Venta“, apie kurią iš tikrųjų susiruošiau papasakoti – tai mišrus choras, sėkmingai gyvavęs ir daugiau nei 15 metų dainavęs prie Vilniaus mokslinio gamybinio susivienijimo „Venta“, įkurtas 1978 metais, t.y. prieš 40 metų. Jam vadovavo chorvedžiai Augustinas Kepenis ir Stasys Gudaitis, o koncertinę veiklą baigėme su jaunuoju vadovu Dainiumi Gudaičiu. Dainiaus vadovaujami dainavome ir Pirmojoje pasaulio lietuvių Dainų šventėje 1994 m.

Lapkričio 16-tosios, penktadienio, vakarą susitikome, kad prisimintume jaunystę, repeticijas, koncertus, keliones, išėjusius Anapilin vadovus ir kolegas choristus. Į susitikimą atėjo 36 !!! Maniau, kad į jaunystę nebesugrįžtama, bet mes tikrai buvome sugrįžę – jaučiausi kaip senais gerais laikais Trijų karalių baliuje, nes šįkart buvo surengtas tradicinis didelis choro balius su šokiais, dainomis ir žaidimais kaip kadaise būdavo per Tris Karalius.


Kaip bibliotekininkė atėjau į šį susitikimą nešina didele knyga. Mylimi mūsų ”Ventos” choro vadovai žiūri į mus iš reprezentacinio leidinio puslapių. Boleslovo Zubricko „Pasaulio lietuvių chorvedžių“ enciklopediniame žinyne (Vilnius, 1999) p. 315-316 skaitome: „Kepenis Augustinas (1930 12 18 Rokiškyje – 1993 09 15 Vilniuje), choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.<…> 1978 m. kartu su L.Furmanavičiūte subūrė Vilniaus mokslinio tyrimo instituto „Venta“ mišrųjį chorą ir jam vadovavo iki mirties. 1990 m. choras koncertavo Jugoslavijoje, dalyvavo dainų šventėse, prizinių vietų pelnė chorų apžiūrose ir konkursuose. <….> Sukūrė dainų chorams, vokaliniams ansambliams ir solistams.“ Tame pačiame enciklopediniame žodyne p. 209-210 toliau skaitome: “Gudaitis Stasys (1928 04 29 Jankų k., Šakių r. – 2010 01 17 Vilniuje), choro dirigentas, dainininkas, pedagogas.<…> nuo 1988 Vilniaus mokslinio tyrimo instituto „Venta“ mišriojo choro chormeisteris, daugelio chorų dainininkas (tenoras) ir giesmininkas. Sūnus Dainius Gudaitis irgi kvalifikuotas choro dirigentas.“


Dainius Gudaitis (nuotraukoje viršuje, pirmas iš kairės) atėjo į šį susitikimą su mažuoju sūneliu Jokūbu. Dainiaus, kaip choro vadovo, labiausiai laukėme, nes labai norėjome dainuoti (trečdalis dainininkų vis dar dalyvauja chorinėje veikloje, dainuoja Vilniaus „Dobile“, Arkikatedros jaunimo, bernardinų „Lange“, Lietuvos mokslų akademijos, Tremtinių, liuteronų bažnyčios ir kituose  choruose). Pradėjome nuo gražiausios giesmės – „Kur giria žaliuoja“, baigėme „Lietuva brangi“.

Mus linksmino mūsų tenorai – puikūs muzikantai: Jonas Klebonas griežė armonika,  o Vytautas Dunderis skambino gitara. Dalijomės linksmiausiais prisiminimais… ir labai nenorėjome atsisveikinti. 

Nuoširdžiai dėkojame už susitikimą tenorui Antanui Naujokaičiui (jis suskaičiavo metus), Birutei ir Jonui Klebonams už susitikimo iniciatyvą, Danutei Vedlugienei ir Rimai Šatienei už choristų ieškojimą, dviems altų Zitoms – Paukštytei ir Sadauskienei, labai sėkmingai pasirūpinusiomis susitikimo vieta ir stalu, visiems atėjusiems ar tik norėjusiems būti kartu. Didžiausia padėka choristui ir šokėjui Danieliui Leilionui už galybę nuotraukų!

Parašykite komentarą