Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: 8. Liuteroniškos muzikinės tradicijos įtaka

Prof. Regimantas Gudelis

Liuteroniškos muzikinės tradicijos

įtaka

Dainų švenčių tradicijos susiformavimui

Dainų šventės iš esmės yra vokiškos liuteroniškos kultūros fenomenas, kuris, susidarius palankioms sąlygoms, prigijo ir Baltijos šalių kultūroje. Ši kultūrinė komunikacija, pasak Ingės Lukšaitės, iš dalies rodo‎ liuteroniškos idelogijos ir muzikinės tradicijos atvirumą ir toleranciją vietinėms kultūroms.

Šveicarija ir Vokietija iš kitų Vakarų Europos šalių nuo pat baroko epochos išsiskyrė iškiliais muzikos genijais, chorinės muzikos žanrų gausa, novatoriškomis muzikinio lavinimo metodikomis, bendruomeniniu giedojimu liuteronų bažnyčiose. Akivaizdu, jog tokį aukštą choro prestižą šiose šalyse inspiravo liuteronybė, kuri per giedojimo jungtį mokykla ir bažnyčia  suformavo stabiliai veikiančią chorinio meno ugdymo sistemą.

Liuteronybė muziką ir giedojimą kėlė į aukštumas ir kartu su teologija laikė svarbiausia dvasinės veiklos sritimi. Išskirtiniu liuteronybės nuopelnu choriniam menui laikytina giedojimo bendruomeniškumo-masiškumo inspiracija. Bendruomeninis giedojimas religinėje praktikoje (bažnyčioje, namuose) ir kitose viešose erdvėse skatina chorinio meno demokratizmą ir plėtrą, ugdo visuomenės dvasines galias, skleidžia santarvę.

Liuteronizmo pradininkas Martynas Liuteris – muzikalus žmogus, sukūręs 35-37 giesmes, diegdamas giedojimą ir choralą¹ religinėje praktikoje, apie sistemingą muzikinio ugdymo koncepciją ir chorų plėtrą negalvojo, nes jam ir jo bendražygiams labiausiai rūpėjo bendresni dalykai – per giedojimą skleisti savo idėjas, į parapijas nešti dvasinę darną, vienyti žmones. Vis dėlto nuolatinis dėmesys, įdiegtas ryšys tarp giedojimo mokykloje ir parapijos bažnyčioje laikui bėgant išaugo į sisteminę muzikinio ugdymo pedagoginę koncepciją. Įsitvirtino kelios pamatinės muzikinio veiklumo nuostatos: bažnyčių kongregacijose privalomas bendruomenės liuteroniškų giesmių giedojimas (himnai, psalmės, giesmės) gimtąja kalba, rūpinimasis visuotiniu vaikų muzikos mokymu mokyklose, nepertraukiama giedojimo praktika bažnyčioje ir mokykloje, siekis, kad muzikos prestižas parapijų mokyklose būtų kuo didesnis.

Dėl šių nuostatų ir praktinių pastangų liuteroniškuose kraštuose buvo išugdytas stiprus chorinis potencialas, kartu ir konfesinis, kultūrinis, moralinis ir pilietinis tinklas, aprėpęs visas vokiečių apgyvendintas geografines erdves. Humanitarinės kultūros kontekste – tai ir masinė chorinė sąmonė, masinė choro pajauta

 Liuteronybė, per choralą sujungusi bažnytinio giedojimo ir pasaulietinio dainavimo sritis, sušvelnino pirmykštę muzikos sacra ir vulgare priešpriešą. Žinoma, kad religiniams tekstams M. Liuteris ir jo pasekėjas Johanas Valteris pritaikė vos ne visą skambančią aplinką: grigališką giedojimą, pasaulietines originalios kūrybos ir liaudies melodijas, dvarų ir net geresnes smuklių melodijas. Taip buvo suformuotas intonacinis choralo kodas, prieinamas visiems, ir dėl šios savybės išsilaikęs per ištisus šimtmečius ir nepraradęs aktualumo iki šiol. Liuteroniška choralo kultūra yra rašytinė kultūra – visose vokiečių ir šveicarų bažnyčiose yra knygos su choralų melodijomis, kurias, tenka pripažinti, vietos maldininkai įveikia tiksliais, nesivargindami.

Tikslinga akcentuoti dar ir tokią liuteronų choralo žymę – jo optimistinį, raminantį toną. Jeigu liuteronų giesmes palyginsime su senąja lotyniška katalikų himnodija ir jos eschatologiniu archetipu „Dies Irae“, bus aišku, jog pirmosios skiriasi savo optimistiniuvaizdu ir pakylėtu intonaciniu jausminiu tonu. Liuteroniška himnodija – gyriaus himnas Aukščiausiajam, o žmogui – suraminimas, susitaikymas lemties akivaizdoje. Pagal M. Liuterį, ir pati Evangelija reiškia Gerąją Naujieną, kuri turi būti skelbiama linksmai giedant ir pasakojant. Tad džiaukitės visi kartu, mieli krikščionys. 

—————

¹Liuteronų giesmynai buvo leidžiami nuo pat reformacijos įsitvirtinimo. Vienuose jų buvo giesmės tik su melodijomis, kituose ir daugiabalsės choralo išdailos. Johano Valterio (1496-1570) giesmių rinkinys buvo keturių-penkių balsų, o pagrindinė melodija cantus firmus pagal senąją tradiciją – tenorui. Suprantama, tokių išdailų melodiją giedoti bendruomenei buvo sunku, todėl Lukas Osianderis (1534-1604) melodiją perkėlė į pirmąjį balsą. Nuo to laiko likę trys balsai sudaro melodijai akordinį foną. Šis choralo išdailinimas vadinosi paprastuoju choralu arba kancionalu. Dabar muzikai kasdienėje aplinkoje terminą choralas vartoja rečiau. Jį dažniausiai keičia giesme (sinonimas himnas). Giesmė yra ta, kurią bendruomenė bažnyčioje gieda unisonu, o choralas – tai jau chorui harmonizuota giesmė (dažniausiai keturiems mišriems balsams). 

 

 

Parašykite komentarą