Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų Dienos iki Tautos šventės“

Šią vasarą dainuosime Lietuvos 100-mečio Dainų šventėje.  Būtent tokiu būdu išreikšime savo pagarbą ir meilę savo šaliai, pasiryžimą joje gyventi, kurti, dirbti ir mylėti. Suvažiuosime iš visos Lietuvos ir dainuosime dainas, skambėjusias pirmosiose Dainų šventėse ir visai naujus, būtent šiai Dainų šventei parašytus kūrinius. Dainuosime iš širdies, didžiuodamiesi savo šalimi ir prisimindami visą jos nueitą kelią. Šiai ypatingai šventei jau pradėjome ruoštis.

‎Choras.lt nori prisidėti prie šios ruošos sekmadieniniais  skaitiniais – tekstais iš profesoriaus Regimanto Gudelio monografijos „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“ (autoriaus leidimas gautas), kurioje nagrinėjama Lietuvos dainų švenčių prasmių vizija, istorinis jos formavimosi ir plėtros procesas. Tikimės, kad šie tekstai prisidės prie visų mūsų susitelkimo, prie siekio sukurti ypatingą šventės dvasią ir atrasti jos tikrąją prasmę.

 

 

Prof. Regimantas Gudelis. Muzikologas.

 

 

 

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas

 

 

 

Dainų švenčių pradmenys Vakarų Europos chorinėje tradicijoje

Pamatinės choro prasmės ir sampratos

 

Choro užuomazgas‎ galima atsekti senosiose religijose, Šventojo Rašto puslapiuose, antikinėje poezijoje, liaudies ir religinėse apeigose. Ir ankstyvojoje sinkretinėje kultūroje, ir po Kristaus choras yra ypatingas vaidybos, poezijos, šokio ir dainavimo sintezės fenomenas – tai leidžia jo pirmines reikšmes kildinti ne iš muzikinės žanrinės prigimties, o iš platesnės sociumo dvasinės, net kosmologinės, terpės. Pavyzdžiui, Senajame Testamente choras nusako įvairias dangaus bei žemės esybių hierarchijas, jų grupes: chorus angelicus, psalmėse – „Te gloriosus Apostolorum chorus“ (liet. „tave Apaštalų choras garbingas“), „Te Martyrum candidatus laudat exercitus“ (liet. „Tave spindinčios kankinių gretos šlovina“) ir kitose. Greičiausiai dėl to žodžio choras  reikšmės išsiskleidė ne tik muzikoje, bet ir publicistinėje, grožinėje ir socialinių mokslų literatūroje – choras čia simbolizuoja susitelkusią žmonių grupę, homogeniškumo laipsnį, vienybę.

Šiuolaikinėse choro mokslų knygose ši ankstyvoji termino prasmė pamirštama, jo prigimtis siejama su antikinėje graikų tragedijoje dalyvavusia veikėjų grupe, vadinama choru. Į klasikinę lotynų kalbą žodis choras pateko iš graikų kalbos su Horacijaus poezija. Lotyniškasis žodis chorus turi tris reikšmes: 1.  šokis su dainomis, ratelis; 2. minia, susirinkimas; 3. poetinėje kalboje – žvaigždžių grupė.

Muzikoje choro sąvoka galutinai susiformavo tik apytiksliai XVIII a. Dabar choras – žmonių grupė, dainuojanti kartu vienu ar keliais balsais. Kai kuriose muzikinėse enciklopedijose šiam terminui yra priskiriama ir daugiau reikšmių. […] 

Choro organizuotumo lygmenys

[…] Mėgėjų menas yra tarpinė grandis tarp neorganizuoto meno lygmens – buitinio dainavimo choru, folkloro sistemoje daugiabalsio liaudies dainavimo, – ir profesionalų meno. Tačiau mėgėjų chorai, riboti laisvalaikio veiklos ir kolektyvo sudėties nevienalytiškumo pagal muzikinį pasiruošimą bei dėl kitų specifinių aplinkybių, yra amžinai pasmerkti tenkintis diletantiškos pozicijos mene statusu, nors ir dirba pagal vieningą profesinę chorinę metodiką, dainuoja kompozitorių profesionalų muziką. Kita vertus, manyčiau, mėgėjų meno trūkumus kompensuoja jo socialinės funkcijos.

Skirtis tarp profesionalios ir mėgėjiškos veiklos gali būti aiškinama ir remiantis veiklos psichologija. Šiuo atveju atskirties kriterijumi tampa vienoje ir toje pačioje veikloje susipynusių elementų – muzikinio ir socialinio – santykis. Psichologijos mokslas leidžia daryti prielaidą,  kad chorinės veiklos subjektų motyvacijoje koreliuoja dalykiniai (muzikinė veikla, meniniai tikslai) ir ekspresiniai (psichologiniai – saviraiškos, bendravimo) siekiniai. Dėl to, Igorio Semionovičiaus Kono teigimu, veiklos subjektas gali kreipti dėmesį į veiklos objektą, bet ir lygiai taip pat gali kreipti dėmesį į veiklos subjektus. Orientacija į objektą – darbą, veiklos dalyką – bus instrumentinė orientacija, o į jausminę sferą, į intymiai emocinius santykius su veiklos subjektais, bus ekspresinė. Pagal tai, į ką subjektas orientuojasi veikloje, gali būti nustatomas jo veiklos polinkis į profesionalumą arba mėgėjiškumą (diletantizmą). Kita tvarka tuos terminus vartojant sakysime: orientacija į instrumentinę veiklą charakterizuoja individo orientaciją į profesionalizmą (dirbti su muzika, žavėtis ja), ekspresinė – į visa tai, kas vyksta šalia dainavimo (hedonistinius potyrius, siekinius tarpasmeninio bendravimo sferoje). Profesionaliuose meno kolektyvuose dainininkų tarpusavio santykiai – antraeilis dalykas (nors ir čia jie atsiliepia darbo rezultatams), o mėgėjų mene – kartais būna kone pirminiais.

‎‎

Tęsinys: http://www.choras.lt/index.php/sekmadienio-skaitiniai-nuo-dainu-dienos-iki-tautos-sventes-2/