Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: tarpukario chorai – bažnytiniai ir pasaulietiniai

Prof. Regimantas Gudelis

Ryšio tarp mėgėjų chorų ir profesionalaus meno problemų Vakarų Europos senosiose muzikinėse kultūrose niekada nebuvo, pakako gerų chorų, o silpnesni mėgėjai buvo nurašyti į paribį. Kitaip buvo jaunose nacionalinėse kultūrose, ypač ką tik išsivadavusiose iš ilgametės priespaudos (daugiausia XX a. pradžioje) – nacionalinės profesionaliosios kultūros pradėjo formuotis vien savo jėgomis, tarsi iš nieko. Taip atsitiko ir nepriklausomoje Lietuvoje, kur chorinę profesionalią kultūrą teko kurti tik su mėgėjų kolektyvais. Atotrūkis tarp vidutinio pajėgumo chorų, jų tariamo bendro lygio, ir savųjų kompozitorių, kurių daugelis buvo įgiję išsilavinimą žymiausiose Europos konservatorijose, kūrybos pasirodė pernelyg didelis. Be profesionalaus choro šalies chorinė kultūra produktyviai plėtotis negalėjo, bet pakeisti šią padėtį neleido valstybės ekonominis pajėgumas. Taip atsitiko ne vien Lietuvoje, bet ir daugelyje jaunų, XX a. pradžioje atsiradusių, valstybių.

Esant tokiai situacijai, meninių reikalavimų primetimas mėgėjų chorams, viena vertus, lyg ir suprantamas dalykas, tačiau, kai reikalavimai būna per aukšti, mėgėjams neįveikiami, kyla abipusis psichologinis diskomfortas, nusivylimas, o rezultatų iš to – menkesni nei tikėtasi.

Taigi pasigirsdavo kaltinimų chorams: Lyginant Lietuvos chorų kultūrą su kitų tautų atsiektais toj srity laimėjimais, tenka nusiskųsti labai silpnu mūsų chorų meno būviu. V. Jakubėnas provokavo Kodėl gi taip yra, kad „dainos šalies“ piliečiai blogai dainuoja, o sprendžiant pagal dabartinę mūsų valdininkiją – dainuoti, ypač chore, nemėgsta? Tik priekaištai – visą tarpukarį nebuvo nė vienos rimtesnės publikacijos ar nors diskusinio pasisakymo profesionalaus ir mėgėjų meno klausimu, nebuvo bandyta apginti mėgėjų meno judėjimą natūraliu estetinės savireguliacijos principu. Būtent ši pragaištis – per aukštos muzikų aspiracijos – krito ir ant Dainų švenčių. Ne paslaptis, Lietuvos muzikų draugiją (LMD) aitrino noras kuo greičiau pasivyti latvius, deja, ji tarsi nenorėjo susivokti, kad kiekvienos tautos kultūra yra pati sau kriterijus, o lyginimasis su kitais – vien blausi ir klaidinanti migla.

Dirbtinai greitais tempais formuotas chorinis profesionalumas vargu ar galėjo išvengti perlenkimo. Naivu būtų manyti, kad Vakarų Europos šedevrai, kuriuos visuomenei pristatė Šiaulių, „Jaunosios Lietuvos“ ir Įgulos bažnyčios chorai, galėjo būti atlikti profesionaliai mėgėjų jėgoms. Bet tai buvo ypatingai svarbu jaunos muzikinės kultūros kontekste! Visuomenė buvo supažindinta su pasaulio meno šedevrais! Tokie meniniai žygdarbiai yra išimtys, stipriųjų impulsų blyksniai! Įtraukti dainininkų mases į tokį žygį, peršokti laiptus į chorų meniškumą, kuriais muzikaliosios šalys kilo ilgus metus didelėmis pastangomis, buvo nerealu, net pavojinga dėl atsirandančio diletantiško požiūrio į aukštąjį meną apskritai, artistinio išpuikimo, nekritiško savo choro galimybių vertinimo. Tokių reiškinių pasitaikydavo ir provincijoje, ir laikinojoje Lietuvos sostinėje.

‎ 

LMD nuostata dirbtinai skatinti mėgėjų chorų meninį vystymąsi (vytis latvių ir estų chorus) ketvirtajame dešimtmetyje virto pražūtingu ketvirtosios visuotinės šventės tikslu.

Žinybinis chorų pasidalinimas į bažnytinius ir pasaulietiškus

Skaudi tarpukario chorų problema – didelis, išsiplėtęs chorų tinklas be valstybinės jų veiklą koordinuojančios institucijos – juk kai nėra centro, kultūriniai procesai tampa stichiški, nevaldomi.

Prisiminkime, dar tik atšaukus spaudos draudimą, L. Gira tikino, jog šalies chorų pažanga ir aukšti siekimai bus įmanomi tik įkūrus veiklų koordinacinį centrą ir planuojant ateitį sistemingai. Prieš karą tokio centro negalėjo būti, tačiau vėliau tuo užsiėmė LMD. Tiesą sakant, draugija nebuvo labai įtakinga – veikianti visuomeniniais pagrindais, be didesnių įgaliojimų, galinti tik kviesti, siūlyti, rekomenduoti… Draugijos atlikti darbai nuo jos įsisteigimo (1935) iki sovietinės okupacijos buvo išties dideli, tačiau ji nepajėgė atlikti visų pageidautinų chorų koordinavimo darbų, diegti naujus darbo metodus, organizuoti bendrus projektus.

Iš tikrųjų šalies chorų veiklai įtaką darė jų instituciniai mecenatai – visuomeninės organizacijos ir Bažnyčia. 

Lietuva – Romos katalikų kraštas, tarpukariu jie sudarė per 85% visų gyventojų. Dauguma katalikų bažnyčių turėjo chorus, jie spietėsi po „Pavasario“ draugijos sparnu, likusi dalis – visuomeninių organizacijų ir mokyklų chorai – pasaulietiškieji. Bažnytinių ir pasaulietinių chorų santykis Lietuvos visuotinėse Dainų šventėse (1924, 1928 ir 1930) – apylygis. Šis santykis sąlyginai stabilus, beveik nekito per visą tarpukarį. […]

Bažnytinių chorų pirminis tikslas, suprantama, yra liturgijos giedojimas. Šie chorai buvo pavaldūs klebonams, kurių dauguma –  dar iš prieškarinio Seinų kunigų seminarijos choro kiti – iš Kauno seminarijos, kurioje giedojimą vedė J. Naujalis. Tokių dvasininkų pagarba chorui, meilė muzikai buvo itin svarbus moralinis veiksnys, nuolatinis impulsas chorų plėtrai.

Esminių ideologinių priešpriešų LMD strategijai, valstybės ideologijai ir jos kultūros politikai bažnytinių chorų sparne, aišku, nebuvo ir negalėjo būti – visi tautinės orientacijos. Tačiau bažnytiniai chorai sidarė savo autonomišką darinį, lyg ir subkultūrą bendroje chorinėje kultūroje, jie turėjo ir savo koordinacinį centrą – „Pavasario“ ir dar Šv. Cecilijos draugijas.

Bažnytiniai chorai ne tik aktyviai dalyvaudavo visuotinėse šventėse ar rengė savąsias, bet ir į chorinę tradiciją įnešė nemažai ritualinio sakralumo, kuris katalikiškame krašte gali būti priimtas kaip svarbi kultūros žymė. Paminėsiu svarbiausius faktus ir momentus:

  • mišiomis Katedroje prasidėdavo visuotinės Dainų šventės;
  • mišiomis lauke prasidėdavo pavasarininkų dainų šventės (1924, 1927, 1938);
  • 1927 m. „Pavasario“ draugijos dainų šventės pradžioje jungtinis choras spontaniškai užgiedojo įžanginę mišių giesmę „Pulkim ant kelių“ ir maloniai nustebino visus ventės dalyvius;
  • jubiliejinė, 1938 m., „Pavasario“ šventė prasidėjo Kauno rotušės aikštėje mišiomis, kuriose dalyvavo beveik 100 000 žmonių. 
  • 1938 m. Ukmergėje prieš dainų šventę Pulko aikštėje buvo laikytos mišios, kuriose keli chorai giedojo L.Zanglio Mišias (dirigavo K. Kaveckas). 

Pavasarininkų dainų šventėse jungtinio choro repertuaras buvo tautinis – nesudėtingos liaudies ir originalios kūrybos dainos. Liturginio repertuaro švenčių metu negiedojo.

Vietos religiniam sakralumui atsiverti buvo ir kitose dainų šventėse:

  • 1927 m. Klaipėdos šventėje Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, Vydūnui pasiūlius, buvo padainuota publikai stovint – kaip malda už Tėvynę; 
  • antrojoje visos Lietuvos šventėje (1928) Klaipėdos krašto jungtinis choras prisistatė su grafo Biulovo fon Denevico harmonizuota protestantiška giesme-himnu „Pranašai didis“;
  • trečiojoje visuotinėje šventėje (1930) po „tautiškos giesmės“ jungtinis choras pagiedojo J. Naujalio harmonizuotą tradicinę katalikų giesmę „Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė“;
  • Klaipėdoje 1938 m. buvo pirmą kartą atlikta J. Gruodžio „Tėve mūsų“ („Pater noster“).

Minėtąjį J. Gruodžio kūrinį buvo numatyta atlikti ir ketvirtojoje Dainų šventėje. Galima teigti, kad bent vienas sakralinis kūrinys buvo giedamas visose tarpukario Dainų šventėse. 

Taigi faktai kalba: pirma, Lietuvos chorai, kaip savo laiku protestantiškųjų vokiškųjų kraštų, buvo stipriai susirišę su religine praktika, persisunkę religinio dvasingumo ir mistiškumo dvasia – tai yra labai svarbus tautinės chorinės tradicijos žymuo ir sangrąžos prie Dainų švenčių kaip šventybės interpretavimo vėlesnėje istorinėje erdvėje prielaida: antra, šventimo aktuose susijungdavo visų žinybų chorai, gludinosi konkurencija, nesutarimai. 

Kultūros plotmėje Bažnyčios ir pasaulietiškų visuomeninių organizacijų išlaikomi chorai vis dėlto funkcionavo kaip sąlyginai savarankiški dariniai, siekę plėstis, įsitvirtinti visuomeninėje erdvėje, o tai trukdė bendriems chorų projektams. Pavyzdžiui, dėl to kilo didelė sumaištis ruošiant trečiąją šventę. Neveikli Muzikos ir dainos draugija apkaltino katalikiškojo sparno chorus netvarka, nors jiems atskirai pasirodyti šventėje nedavė. Ne viską nuveikusi santarvei gerinti, draugija šaukėsi valdžios pagalbos: Surinktoji Vytauto Didžiojo metais dainos šventė ypač paliko blogą atmintį. Ir dainos negeresnės, kaip buvo pirmiau, ir patys chorai nesusigiedoję, ir tvarkos kiek trūko. Visi šie trūkumai daugiausia įvyko dėl to, kad nė muzikieriai, nė chorai tarsi nebuvo tinkamai užinteresuoti, kad tos dainos nusisektų. Nebuvo jokio entuziazmo, nebuvo noro tinkamai pasireikšti. Atvykę į dainos šventę kai kurie dainininkai pareiškė, kad jie visai nedalyvaus bendrame chore, jeigu visiems nebus išduoti nemokamai į buvusią parodą bilietai. […] Berengiant ventę, kad kai kurie užsispyrėliai net siuntinėjo į provinciją laiškus ir aplinkraščius, kad nevažiuotų chorai į tą dainos šventę, nes nepatinkanti jiems rengianti tą ventę mzuikos ir dainos draugija arba dėl tos priežasties, kad neleidžiama atskirai padainuoti Šv.Cecilijos ir kitiems bažnytiniams chorams. […] Tarp dirigentų irgi nebuvo sutarties. […] Apsvarsčius susidėjusią padėtį Lietuvos muzikos ir dainos draugijos valdyba yra nutarusi, kad vien privačia iniciatyva nėra galimumo toksai darbas atlikti, kad jis reikia tvarkyti valstybiniu maštabu. Reikia sudaryti prie švietimo ministerijos speciali „Dainos dienoms“ rengti referantūrą. […] Vargu ar pakenčiami chorai, kurie vedami išimtinai partiniais sumetimais arba yra išimtinai tikybiniai chorai (paryškinta – R.G.). „Dainos šventės“ vadovybė privalėtų turėti priešakyje, kaip visos tautos darbe, aukščiausius valstybėje asmenis ir muzikos vadovus, kurių autoritetas būtų neginčijamas.

Ketvirtoji visuotinės Dainų šventė buvo planuojama surengti 1933 m., po to tarsi nukelta į 1935 m., į 1938 m., dar po to į 1943 m. 1939 m. rudenį Sovietų Sąjungai grąžinus Vilnių Lietuvai, LMD pasišovė skubiai ta proga kitų metų vasarą surengti Dainų šventę Vilniuje. Pavėlavo! Ji buvo ruošiama dešimt metų, bet neįvyko! Buvo sukrautas didelis laužas, tik neatsirado, kas jį įkurtų.

Kuo tai paaiškinti? – klausė chorų meno istorijos tyrinėtojas A. Arminas, bandė ir atsakyti: Vis labiau įtempti darėsi  įvairių organizacijų santykiai. Kiekviena rengė savo dainų šventę. Galop kaupėsi Antrojo pasaulinio karo debesys. Oficialiai Lietuvos muzikų ir chorvedžių draugija skelbė, kad viena pagrindinių kliūčių 1938 metų dainų šventei – nepakankamai pasirengę chorai, sunki vargonininkų buitis ir darbo sąlygos, o nuo to priklausė meninis chorų tobulėjimas. Tai, suprantama, buvo rimta priežastis, bet, toli gražu, ne svarbiausia.

 pat siųsti į giluminį ar objektyvų lygmenį; ja galėjo būti paprasti dalykai – iškreiptas tikslo suvokimas, pirminių ir antrinių siekinių painiojimas siekiant to tikslo, šventės projektuotojų neveiklumas ar neryžtingumas ir galybė kitų pasiteisinimų. Juk dažnai didingi sumanymai griūna dėl nereikšmingų apmaudžių pasirinkimų! Taigi reikia išsiaiškinti, kaip pirmosios Dainų dienos tikslą, nors ir nesuformuluotą raštu, intuityviu pavidalu, pajautė jos rengėjai – J. Žilevičius ir jo pagalbininkai, kaip šventę pajautė tauta ir kaip tą tikslą modifikavo jos tęsėjai – LMD. Tardamas tikslą, omenyje turiu platesnę jo sampratą, prilygstančią vizijai. 

 

‎ 

Parašykite komentarą