Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Pirmųjų Dainų švenčių kultūrinis kontekstas

‎‎

Prof. Regimantas Gudelis

Susikūrus Lietuvos tautinei valstybei, buvo tikėtasi, jog chorų menui dėl jo didelių nuopelnų lietuvybės sklaidai bus sudarytos optimalios sąlygos ir ji žengs pirmyn, puoš valstybės muzikinį ir visuomeninį gyvenimą. Tokie lūkesčiai pasiteisino tik iš dalies. Nepriklausomybės pradžioje išsiskyrė dvi muzikos meno plėtros perspektyvinės linijos, du konceptualūs pasirinkimai – opera ir chorai.  V. Jakubėnas tokią situaciją anuomet komentavo gan pesimistiškai chorų atžvilgiu: Visų pirma įsikūrė opera. Ateities istorikai tegalės išspręsti, ar lietuvių tauta tikrai turi ypatingą palinkimą prie operos, kaip kad italai, ar čia veikė ir atsitiktinės priežastys. Svarbu, kad tuo laiku, kai viskas aplinkui Lietuvoje buvo pilka, negražu, varginga – opera išsyk susikūrė gera. Ir čia net nėra ypatingo mūsų nuopelno: lietuviai – balsinga tauta, buvo jėgų […] opera virto savotiška tautine meno šventove, ją mylėjo visa visuomenė, jai plaukė lėšos. Kam tada rūpėjo chorai!  Laisvę atgavus jie pasidarė „nebereikalingi“. Galima drąsiai pasakyti, kad per pirmus kelerius nepriklausomybės metus mūsų chorų kultūra ne kilo, o puolė. Geriausias jėgas sučiulpė opera; chorams muzikai nebeturėjo laiko, pagaliau trūko lėšų. 

S. Šimkus irgi neatsiliko: Stovėjau už tai, kad būtų tuoj įkurta aukšto muzikos lygio konservatorija, iš kurios per keletą metų susiformuos opera, simfonija ir visam kitam muzikos darbui reikalingi darbininkai. Operos įkūrimas, tikinau, tiktai susivėlintų keleriais metais, užtat ji išaugtų iš tautos šaknų, o paskui visur turėtume savąsias muzikos jėgas. Nusvėrė opera…

Chorai, nesulaukę tvirtos paramos iš valstybės, išsisklaidė po įvairias naujai atsirandančias ir jiems išlaikymą suteikiančias visuomenines organizacijas. Dauguma jų, ypač provincijoje, kaip ir prieš karą steigėsi arba jau pradėtą veiklą tęsė prie bažnyčių.

 

Tuometinėje situacijoje chorų skaidymasis buvo realybė, neišvengiamybė. Chorams teko priimti mecenatų diktuojamas sąlygas, apsikrauti įsipareigojimais sistemai. Be to, visuomeninės organizacijos per visą tarpukarį konkuravo dėl įtakos valdžioje ir visuomenėje, todėl jos ir ypač katalikiškas sparnas į politinį šurmulį įtraukdavo chorus. Kartu išryškėjo ir nauja silpnybė, kurios nežinojo tautinio atgimimo lietuviški chorai – dainininkų socialinis ir kultūrinis susisluoksniavimas. Spaudoje nemažai skųstasi, kad paprasti kaimo ar miestelio žmonės yra mažiau muzikalūs už inteligentus, dėl to antrieji nelabai nori dainuoti šalia pirmųjų…

Meninis išprusimas jau reiškė socialinį prestižą, aristokratiškumą ir privilegiją priklausyti geresniam chorui. Centriniai organizacijų (Šaulių, tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“, katalikiško jaunimo federacijos „Pavasaris“, ateitininkų) chorai galėjo į savo gretas kviesti tik gerus, išsilavinusius dainininkus, be to, per organizaciją buvo lengviau susirasti ir gerai apmokamą tarnybą. Tokios ir kitos prieštaros formavo ir šlifavo meno kolektyvo sampratą, telkė chorinį elitą, kuris turėjo reprezentuoti tautos chorinę kultūrą, užtat, deja, dainininkus mėgėjus stūmė į paribį. Tarpukario publicistikoje nuolat būdavo pabrėžiama šių kontrastų problematika. S. Šimkus, V. Jakubėnas, J. Kučinskas, J. Karosas, V. Paulauskas ir kiti  iškilieji tą socialinę atskirtį matė kaip vieną didžiausių blogių tarpukario choruose.

Visgi didžioji chorų dainininkų dalis dar ilgai buvo paprasti darbo žmonės, kadangi inteligentų tarpukario Lietuvoje buvo nedaug. Tai reiškė, kad staigaus bendro chorų lygio ir visuotinės Dainų šventės meninio ūgtelėjimo tikėtis nebuvo galima. Vientisa dainininkų grupė buvo tik akademinis jaunimas – aukštųjų mokyklų ir gimnazijų chorų dainininkai, nors susisluoksniavimo neišvengta ir ten. Neturtingi studentai, blogų sąlygų priversti, po paskaitų eidavo uždarbiauti. Lankyti chorą reiškė ir už savo lėšas įsigyti koncertinę aprangą. Iš tiesų – pabandęs paklausti ne vieno senosios kartos inteligento, ar šis dainavęs universiteto chore, susilaukdavau tokio atsakymo: Nebuvo kada, po paskaitų reikėjo dirbti. Chore dainavo ūkininkaičiai, kunigų remiamos mergaitės…

Tarpukario Lietuvoje, net ir atmetus lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, chorų vis dėlto buvo daug – pirmosios Dainų šventės (1924) išvakarėse net per 100.

Apie 1936 m. S. Šimkus chorų situaciją vertino  taip: Turime, mano manymu, visoje Lietuvoje apie 60-70 geresnių chorų, tai ir viskas. Tie tūkstančiai įsiregistravusių chorų galėtų sudainuoti tik mažas daineles, kokias praeitose dainų dienose jau girdėjome. Be to, žymi dalis tų tūkstančių chorų yra sudaryta dirbtinai[…]. Tų chorų meninė reikšmė visai menka. 

‎1939 m. LMD (Lietuvos muzikos draugija) duomenimis, šalyje veikė 400 chorų, juose dainavo apie 17000 dainininkų, tačiau daug iš jų nerodo gyvybės žymių. Būtina priminti, jog tais metais LMD dar neturėjo galutinio chorų sąrašo, nes ne visi bažnytiniai chorai, kviesti registruotis, užsiregistravo, be to, chorai su mažiau kaip 24 dainininkais, nebuvo regi‎struojami. 

Lietuvoje tais metais buvo apie 600 vargonininkų. Jie sudarė pagrindinę chorų vadovų dalį (80-90%). Bažnytinių chorų apskritai, įskaitant ir nedideles giedotojų grupes, spėjama, buvo per 500, jie telkėsi prie „Pavasario“ draugijos. Centrinės bažnyčios – Kauno Įgulos ir Katedra, Panevėžio katedra – turėjo samdomus arba iš dalies mokamus chorų dainininkus, kolektyvai aktyviai dalyvavo koncertiniame gyvenime, atliko daug senosios sakralinės muzikos. Kuklesnių aspiracijų buvo Universiteto studentų ateitininkų choras, giedodavęs Mokinių bažnyčioje (vadovavo Antanas Makačinas, nuo 1938 m. – A. Budriūnas).

Stambiausi pasaulietinių chorų mecenatai buvo Šaulių ir „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos. Abi tos organizacijos telkė apytikriai po 3000 dainininkų, jų centriniai chorai, vadovauti atitinkamai N. Martinonio ir K. Griauzdės – ketvirtajame dešimtmetyje buvo reprezentaciniai šalies chorai.

Dideles viltis taeičiai teikė gimnazijų chorai (kai kurie turėjo net iki 200 dainininkų!), vykdavo jų varžybos.

Dainingas buvo ir Vytauto Didžiojo universitetas – jam priklausė centrinis (vadovavo K. Kaveckas), jau minėtasis ateitininkų ir vyrų neolituanų chorai. 

Pavieniai chorai telkėsi Darbo rūmuose, įmonėse ir įstaigose. 

‎    

 

Parašykite komentarą