Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Pirmosios Dainų šventės tikslo problematika

Prof. Regimantas Gudelis

Šventė 1924 metais – epochinis įvykis, stebuklas tautos gyvenime, jos dainos galios proveržis, Dainų švenčių tradicijos virsmo pradžia. Šiuo klausimu tuo metu prirašyta nemažai, alternatyvių nuomonių nebuvo, o nuosekliausiai, atrodo, apie šventę pasisakė kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, kuriam, kaip muzikui, rūpi daugiau muzikalinė, estetinė Dainų dienos pusė: Pirmoji dalis (rugpjūčio 23 d.). Dainų dieną pradeda bendrasis visos Lietuvos jungtinis choras Tautos himnu, dūdų orkestrui pritariant. Chorą veda seniausias mūsų muzikas J. Naujalis. Himnas, giedamas unisonu trijų tūkstančių dainininkų, betgi neskambėjo reikiamai galingai; tam, berods, kliudė truputį perlėtas tempas.

Toliau, kaip rašoma, J. Naujalis dirigavo savo tris dainas. Geriau pavyko „Oi žiba žiburėlis“. Dainoje „Močiutė mano“ tenorai neteisingai pradėjo ir iki pat galo nepasitaisė. Čia, žinoma, pakenkė tono padavimo netobulumai. Tokiam masiniam chorui dainuojant tonas reiktų paduoti aiškiai visiems girdimu būdu, pav. užgrojant dainos pradžią arba garsiai duodant pradžios akordą. […] „Ant kalno karklai siūbavo“ išėjo gana gerai, tik sopranuose viena kita nemuzikali dainininkė iškrypo iš vėžės.

Pagiriamas ir papeikiamas S. Šimkus: Galingai ir smagiai sudainuota populiarioji liaudies daina „Ant tėvelio dvaro“. Kitose penkiose dainose, Šimkui diriguojant, jaučiama buvo ne visai gryna intonacija ir per mažai atspalvių, niuansų.

Tenka ir Panevėžio jungtinio choro pasirodymui: Šis choras gražiai išlavintas, turi gražių balsų. Iš atskirų chorų (tą dieną dainavusių) jam tenka pirmoji vieta. Daug blogiau tenka atsiliepti dėl to choro atliktos programos. […] Ypač metasi į akis harmonijos primitingumas, melodijos pigumas ir neoriginalumas. V. Paulausko „Žalgirio mūšis“ yra hiperdiletantinis, iš kąsnelių sulipdytas mišinys […]. Tokiems kūriniams Dainų dienos programoje ne vieta, nes tuo būdu dainų šventė lengva paversti dainuškų kermošium. 

Didysis jungtinis choras Juliaus Štarkos diriguojamas sudainuoja šešias liaudies dainas. Pastebėtina, kad šį kartą bendras choras daug sutartiniau ir muzikaliau dainavo negu pradžioje. Geriausiai pavyko „Už jūrelių, už marelių“ (J. Bendoriaus harm.), „Tris dienas, tris naktis“ (j. Tallat-Kelpšos harm.) ir komiška „Arielkėle tu pilkoji“.

Antrąją dieną pradėjo jungtinis klaipėdiečių choras, vadovautas A. Vaičiūno. Su malonumu teko klausytis šio gražiai susidainavusio choro. Geri balsai, muzikalingas pasiimtų kūrinių atlikimas duoda teisės jį pastatyti mažne į pirmą vietą.

Jungtinis Šaulių choras pasirodė diriguojant S. Šimkui. Choras žymaus tobulumo laipsnio nėra pasiekęs; sudainavo tris liaudies dainas.

Antrąją dieną, nors dali dainininkų išvažiavo namo, bendrasis jungtinis choras sudainavo geriau

K.V. Banaitis apibendrina ir visą tos šventės programą: Menkai parodyta originalioji lietuvių kompozitorių muzika. […] Silpnai pasireiškia asmeninė kūrybos potencija, o lietuviško savitumo žymių beveik jokių nėra. […] Daugumoje vis tie patys stereotipiniai konvencionalų būdai, bijojimas sudėtingesnių, disonuojančių kombinacijų, kurios pakaitomis su konsonuojančiais akordais suteiktų daugiau įvairumo sudarydamos būtiną kiekvienoje meno šakoje kontrastų sąlygą.

Išliko ir gana įdomus Vaižganto atsiliepimas, beje, nepatekęs į muzikologinę literatūrą. Vaižgantas, priešingai nei muzikai profesionalai, jungtinio choro dainavimą pajautė ir aprašė folklorinės pajautos apimtas. 

Į kroniką tačiau gauname geriau įsirašyti, negu tikėjomės: pirmoji lietuvių Dainų diena, per kurią neliję iškentė, paliko gilaus įspūdžio ir stiprios vilties, jog muzikalinti Lietuvą galima. Kitiems diena net per daug patiko. Entuziastai statė kuo aukščiausius bokštus. […]

  1. Pirmoji lietuvių Dainos diena aiškiai išrodė, jog mes turime pakenčiamų choro vedėjų; jų mokoma klausyti bendros direkcijos ir jos direktyvas įteikti choro dalyviams. Trys tūkstančiai Lietuvos giesmininkų trumpu laiku „susigiedojo“ ir neatsitiko to, ko net sopamai bijota: iškrikimo iš pat pradžios, kuris giesmininkų kolektyve tiek pat reiškia, kiek panika reguliarioje armijoje. Ne tik iš pradžios – nė per kitas dainas nebuvo pajusta iškrikimo; tik Panevėžio chorams dainuojant skyrium, kai kada buvo jaučiamas per plauką atsilikimas dešinėje.
  2. Pirmoji lietuvių Dainos diena parodė mums, kokios puikios dainai medžiagos mūsų turima. Sopranai, altai galybe ir sveikumu net per labai paveikė klausytojus. Balsai ne per tiršti, užtat kartais rinktinio tembro malonumo. 
  3. Na, gm. Savo gražumu mūsų jaunuomenė nukonkuravo visą pabaltįjį. Ir tai garbė, nors ne dainos dalykai. 
  4. Aš nesitikėjau, kad mažai muzikalintas Lietuvos jaunimas būtų toksai jautrus, toksai minkštas dirigavimui. Iš tų pačių trijų tūkstančių visai ką kita padarė lėtas, ramus melancholingas J. Naujalis ir griežtai ką kitą audringas, pilnas šviesaus džiaugsmo St. Šimkus ir vėl ką kitą rafinuotas, neapsakomai atsakomingas chorvedis J. Štarka.
  5. […] Kaip gyvas esu, o esu labai senai gyvas, nesu girdėjęs taip puikiai giedant Lietuvių Tautos Himną, kaip giedojo J. Naujalio diriguojamas tūkstantinis choras. Be nepaprasto sutartinumo, Naujalis sugebėjo duoti tam chorui labai gilios dvasios ir mistiškumo. […] Pasakysiu, ką pajutęs:

[…]Su kai kuriomis kompozicijomis šią dieną naujau, bene geriau būtų buvę nepasirodžius. Jos labai komplikuotos, joms, kad ir šiaip jau įdomioms, reikia inteligentų giedojimo. Šios fabrikacijos mūsų chorai nepilnai pajėgė pagiedoti. […]

Šimkus savo energija pasiekė augščiausį sutartinumo laipsnį, bet pradžia būdavo kaip ir borago papliauška: tiek garsi, kad net skaudi ausiai. O visos Šimkaus diriguojamos gražių gražiausios, linksmų linksmiausios dainelės vertė pasiilgti tikrai lietuviškosios melancholijos ir to pratisaus švelnumo, kuriuo Palangoje, andai, negalėjome atsigėrėti, giedant šiaulytėm inteligentėms Urnėžaitėm. Jis gerai jaučiamas ir T. Brazio harmonizacijose. Jį seka Bendorius. Jiedu man daugiausia davė lietuviškojo „sodietiškumo“. Ach, tas lietuviškas ilgesys: kad aš jį mokėčiau atpasakoti svetimtaučiams, o pats nuolat jo klausyti!

 

Manau, kad derėtų pridurti dar truputį: pirmoji Dainų diena įprasmino lietuvių chorinės mokyklos virsmą, tapo jos esaties vieša išraiška, juk net 3000 asmenų jungtinis choras padainavo per dvidešimt dainų akademiniu stiliumi, daugiausia a cappella. Savieji ir iš Latvijos atsilankę muzikai galėjo įsitikinti, kad bendras šalies chorų masyvas išmoko repertuaro dainas be klaidų, atliko jas nustatytais tempais, bendras ansamblis ir atskiros partijos buvo išlygintos pakankamai gerai, girdėjosi vertikalūs akordai, dainininkai gebėjo sekti dirigentus, suprato dirigavimo ženklų sistemą. Nors iki karo buvo ir neblogų pavienių chorų, toks jų muzikinis-vokalinis ir psichologinis sinchroniškumas, kurį chorai pademonstravo šioje šventėje, dar nebuvo įmanomas. Be to, tautinė chorinė mokykla gimė ne iš įkvėpimo ar entuziazmo, o gerai ir sistemingai padirbėjus prieššventiniu laikotarpiu ir chorų vadovams įdiegus vieningus bendrinės chorvedybos metodikos principus, dar vasaros seminaruose perdainavus visą repertuarą. Su chorais repetavo S. Šimkus, metodinį darbą atliko J. Žilevičius – parašė visą ciklą puikių straipsnių su nurodymais dainininkams ir išspausdino žurnale „Muzikos barai“ (iš tikrųjų J. Žilevičius yra tikrasis lietuviško darbo su choru metodikos vadovėlio, nors ir nesuklijuoto į vieną knygą, autorius). Be to, muzikui po šventės pavyko įsteigti profesionalių bendriją – Lietuvos chorvedžių sąjungą.

Lietuvių chorinės mokyklos, susiformavusios istoriškai daug vėliau už vokiečių, latvių ir estų, pagrindas – mišrūs chorai. Vokiškuose liuteroniškuose kraštuose mėgėjų chorų sąjūdis prasidėjo prasidėjo ne nuo mišrių, o nuo vyrų chorų, jie šventes pradėjo ir Estijoje bei Latvijoje. Mišrūs chorai vokiškuose kraštuose atėjo su antrąja sąjūdžio banga. Tai, kad pirmoje lietuvių Dainų šventėje nebuvo nė vieno lygių balsų – moterų ar vyrų – chorų, o tik mišrūs, simbolizuoja baltų socialinę sanklodą ir moters vaidmenį joje. 

 

Nors pirmosios šventės simbolizmas daugiaprasmis daugybe aspektų, […] Dainų šventės rengėjas J. Žilevičius vizijos nesuformulavo ir nepaskelbė, tačiau tikslus įvardijo aiškiai: vienas jų – muzikinis, antras – tautinis. […] Užtat artėjančios didelės šventės įvykis ir jo išskirtinė prasmė visų jau buvo intuityviai jaučiama: susikūrė sava valstybė, reikia didelės šventės, chorai dainuos tautos dainas ir jų niekas niekada nebedraus! Artėjo Tautos šventė, ‎nes Lietuva, kaip ir daugelis ano laikotarpio šalių, buvo susikūrusi tautiniu pagrindu. 

Dainų dienos išaukštintą jausminę atmosferą įkvėpė nematytai didžiulis choras, kuris dainavo galingai, sutartinai, jam dirigavo žinomiausi muzikai, susirinko ori, aristokratiška publika: pirmuosiuose suoluose – visa šalies vyriausybė, valdininkai, už jų – miestiečiai. Buvo pastatyta speciali estrada su Gedimino stulpų imitacija, kruopščiai paruoštos ceremonijos. Visa tai buvo ypatinga naujovė, tautinių jausmų simbolizavimas ir manifestacija. […]

Tautinis pirmosios šventės efektas buvo vienu balsu pripažintas to meto spaudoje:  Tūkstančiams klausytojų ir dainininkų darnus galingas trijų tūkstančių iš visos šalies suvažiavusių dainininkų milžino choro dainavimas sužadino patrijotinius ir vienybės jausmus, parodė lietuvių dainos grožį. Išvargę, bet patenkinti dainininkai skirstėsi po šventės, pasiryžę dalyvauti ir kitoj dainų šventėj. 

Dainų šventę tauta priėmė ir pajautė nuoširdžiai, savo širdimi, be išankstinio nusistatymo, ir tai buvo natūraliausias tautos suartėjimo su savo daina šventybinis aktas. 

 

‎ 

  

 

Parašykite komentarą