Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Lietuviškų chorų sąjūdis

Prof. Regimantas Gudelis

Lietuviškų chorų sąjūdis,

šventinės psichologijos elementai lietuviškuose vakaruose

Pirmieji vieši lietuviško dainavimo ir giedojimo faktai siejasi su vyskupo M. Valančiaus ir poeto A. Baranausko vardais. 1957 m. Varnių seminarijoje A. Baranauskas parašė „Dainų dainelę“, po metų – jau Peterburgo dvasinėje seminarijoje – 14 giesmių ciklą „Kelionė Peterburgan“, tarp kurių buvo ir „Nu Lietuva, nu Dauguva“. Eilės tuoj buvo pradėtos dainuoti Varnių, po kelių metų – Seinų kunigų seminarijose.  „Nu Lietuva, nu Dauguva“ sparčiai plito per visą kraštą ir virto tautine giesme, atspindėjusia ano laikmečio tautos būseną, dvasią ir laisvės troškimą.

Ankstyviausiu organizuoto lietuviško giedojimo faktu yra laikomi 1860 m., kai vyskupui M. Valančiui leidus, buvo lietuviškai užgiedota Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, nuo 1863 m. lietuviškai pradėta giedoti Gudelių ir Liškiavos bažnyčiose. 

 

Lietuviškų chorų sąjūdis vyko dviem etapais: pirmasis – du paskutinieji XIX a. dešimtmečiai iki  1904 m., antrasis – nuo 1904 m. iki Pirmojo pasaulinio karo. 

Pirmuoju laikotarpiu dominavo maži chorai – liaudiškos giedo‎tojų grupės ir silpnai metodiškai organizuoti, vargonininko suburti, dažnai trumpalaikiai chorai, antruoju – metodiškai organizuoti chorai, giedoję lietuvių kalba. 

Atšaukus spaudos draudimą 1904 m. ir atgavus elementarią kultūrinės veiklos laisvę, visuose Lietuvos miestuose ėmė steigtis pasaulietiškos visuomeninės kultūros draugijos, įsisiūbavo lietuviškų chorų ir lietuviškų vakarų sąjūdis.  Lietuviškas vakaras – renginys su spektakliu ir keliomis vietinio choro dainomis sodžiuje ar miestelyje, stambesnio ūkininko klojime. Choras tapo vienu didžiausių lietuvybės raiškos simbolių, lietuviškas vakaras be choro – nevisavertis.

Literatūrologas Jonas Lankutis tokį išskirtinį dėmesį chorui aiškina paties žanro įtaigumu ir demokratiškumu: Viena svarbiausių mūsų ankstyvojo teatro ypatybių bene bus ta, kad jo emocinis pagrindas buvo daugiau muzikinis nei draminis. Pirmuosiuose lietuviškuose vakaruose pagrindinę meninės programos dalį sudarė dainos ir melodeklamacijos. […] Šis „muzikinis akcentas“ daugiausia susijęs su to meto mūsų  plačiosios publikos pomėgiais, jos estetiniu pasirengimu ir netgi lėmė ankstyvojo lietuvių mėgėjų teatro  kūrybinį pobūdį. Emocinis jautrumas dainai, galima sakyti, įgimtas. Dainomis lengviausiai sužadinami patriotiniai jausmai, brandinama kolektyvinės jėgos nuojauta. Čia lengviausiai pasiekiamas ir estetinis pasigėrėjimas. Tuo tarpu dramatiniam išgyvenimui ir ypač sudėtingesnių psichologinių, etinių, socialinių ar filosofinių kolizijų apmąstymui anuometinis žiūrovas dar nebuvo pribrendęs ir pasirengęs. 

Įvairiais duomenimis lietuviškieji vakarai vyko apie 200-uose vietų: Užnemunėje – 24 vietose, Dzūkijoje – 21, Rytų Lietuvoje – 65, Vidurio Lietuvoje – 55, Žemaitijoje – 40. Manoma, jog 1905-1914 m. laikotarpiu galėjo įvykti net apie 4-5 tūkstančius vakarų. Apie juos laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Šaltinis“ rašė vietiniai korespondentai, taip pat poetas L. Gira, kompozitorius S. Šimkus, menotyrininkė S. Kymantaitė Čiurlionienė ir daugelis kitų.

Aktyvus buvo Vilniaus lietuvių kultūrinis gyvenimas. Jie leido laikraščius „Vilniaus žinios“, „Viltis“, įsteigė Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos draugiją, „Vilniaus kankles“, „Rūtą“ ir kitas draugijas. 1906 m. „Vilniaus kanklės“ pastatė pirmąją lietuvišką operą – M. Petrausko „Birutę“, 1908 m. atliko M.K.Čiurlionio kantatą „De profundis“ ir kitus reikšmingesnius lietuviškos chorinės muzikos kūrinius. Chorai pasirodydavo ne tik mieste, bet ir lankydavosi visame Vilniaus krašte. Tačiau, kaip rodo kai kurių autorių prisiminimai, čia dažnai neapsieidavo be lenkų dainininkų talkos, kas išprovokuodavo nesusipratimų.

Kaune nacionalinės muzikos baruose darbavosi J. Naujalis, išugdęs garsų Katedros chorą, ir „Dainos“ draugija, Marijampolėje aktyviai veikė „Šviesos“, „Žiburio“, „Gabijos“ draugijos. Virė darbas Šiauliuose, Panevėžyje, Biržuose, Gruzdžiuose bei kituose miestuose. Su chorais dirbo ir jiems kūrė kompozitoriai J. Naujalis, M.K.Čiurlionis, J. Tallat-Kelpša, S. Šimkus, J. Gudavičius, M. Petrauskas, J. Neimontas, J. Bendorius, chorvedžiai A. Kazėnas, L. Vainikonis, J. Kučinskas, V. Lopata, K. Diržys, P. Adomavičius ir kiti. 

Lietuviškuose vakaruose skambėjo įvairios dainos, sukurtos pirmųjų profesionalių kompozitorių ir pačių chorvedžių. Ištyrinėjus ano laiko publicistiką, matoma, kad visuose lietuviškuose vakaruose chorai savo šventa priederme laikė giedoti V. Kudirkos „Tautišką giesmę“. Tai buvo legendinė daina, publikai prašant kartojama du, tris ar net keturis kartus. Išpopuliarėjo ir J.Naujalio „Kur banguoja Nemunėlis“, „Miškas ūžia“, „Grožybė Lietuvos“ („Lietuva brangi“), „Raseiniečių daina“ (Už Raseinių“), Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“, tarp populiarių liaudies dainų buvo J. Tallat-Kelpšos „Tris dienas, tris naktis“, J. Neimonto „Pasisėjau žalią rūtą“, S. Šimkaus „Bijūnėli žalias“, „Važiavau dieną“, „Ant tėvelio dvaro“ ir kitos. 

XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuviškų chorų sąjūdis neturėjo koordinacinio centro, darbas vyko pavienių menininkų iniciatyva. Tačiau ir tuo sunkiu laikotarpiubūta bandymų į chorų veiklą žiūrėti tarsi iš aukščiau, žvalgyti ne tik kasdienybę, bet ir perspektyviu žvilgsniu formuoti vieningos chorinės veiklos viziją.

Vos atšaukus spaudos draudimą, „Vilniaus žiniose“ pasirodė itin reikšmingas aktyviausio ano laikotarpio chorų kritiko – jauno poeto L.Giros – straipsnis, kurį galėtume pavadinti chorinės kultūros koncepcijos pradžia. L. Gira rašė: Norint ištobulinti, kaip reikiant, tą dailės šaką, kad iš jos būtų tautai ir nauda ir garbė, reikštų sutraukti vienon didžion kuopon visus tuos jaunus diegus – draugijas, sujungti išblaškytas pavienias jėgas ir norus. Iki šiol skyrium veikiančias mūsų dainininkų ir dainininkių draugijas sekas (galima) padalinti į tris skyrius. Vienos – iteligentų savanorių kuopos, vedamos išsilavynusių tame dalyke vyrų – randasi didesniuose Lietuvos ir kitų kraštų miestuose ir kitur, kaip Tilžėje, Kaune, Vilniuje, Rygoje, Petrapilėje. Šios draugijos nemažą jau ir dabar duoda tautai naudą. Yra dar Lietuvoje kitos rūšies mažai naudos visuomenei teduodančių, bet gerai suorganizavus, galinčių taip-pat su kločia visuotinai naudai darbuotis. Tai yra parapijinės dainininkų ir dainininkių kuopos, vedamos daugiaus išmanančių  vargonininkų. Jų Lietuvoje yra nemaža. Svarbiausios jų kiek žinau yra Panevėžyje, Švenčionise, Žąsliuose, Čiobiškyje ir d.k. Jas būtinai reikėtų suvienyti vienon organizacijon. Negalima užmiršti ar aplenkti, tveriant visuotiną Lietuvos dainavimo mylėtojų kuopą, dar trečios rūšies draugijų sodiečių-dainininkių, kurios yra kai kuriuose miesteliuose bei sodžiuose. Tveriasi jos iš vadinamų, pas mus „kantarkų“, mergaičių giedančių bažnyčiose. Tos dainininkės nemoka gaidų bet tankiai turi labai gerus, gražius balsus ir prigimtą harmonijos (sutarimo) dvasią. Tokius savanorių būrelius žinau Trakų paviete – Marcinkonyse, Nemunaty, Perlojuj. Ypač atsižymi savo artistišku dainavimu Marcinkonių sodžiaus mergaitės. […] Mano nuomone, visų trijų rūšių draugijas reikia suvienyti, kaip sakiau, į vieną plačią organizaciją, savais valstybės patvirtintais įstatymais. […] Būtų viena valdyba, kuri susižinotų su atskiromis miestuose ir sodžiuje dainininkų ir dainininkių draugijomis ir rūpintųsi jų reikalais. Tokios draugijos tikslas – ištobulinti lietuviškai-tautišką dainavimo dailą, pažadinti meilę ir užsiėmimą tautiškomis dainomis, prikelti turtingą senovėje dainų dvasią Lietuvoje, išlavinimas atskirų draugijų ir talentuotų ypatų ir davimas Lietuvos scenoms ir auditorijoms gerų, galingų tautiškų chorų […] Įkurtas visuotinas draugijos fondas […] galėtų leisti konservatorijon geruosius balsus, samdyti mokytojus-konservatoristus į atskirus provincijalinius chorus, kurie tokiu būdu galėtų priaugti iki sostapilės chorų.

Tautinio atgimimo chorų sąjūdžio funkcionalumas tradiciškai yra išreiškiamas paradigma lietuviški chorai – lietuvybės skleidėjai.  Tokia paradigma racionali bus tik iš dalies, kadangi chorai, kaip ir bet kokia kita meno forma, visuomet atlieka integralias  socialines ir menines funkcijas. Dėl to taikliausiai ir racionaliausiai ano laikotarpio chorų funkcionalumą apibūdina chrestomatinis S. Šimkaus teiginys: Dainos pamėgimas buvo visuotinis. Choruose dainavo visi, kas gali; kaimiečiai, moksleiviai, advokatai, daktarai, ponios ir tarnaitės, dainos akordan dėjosi visi, lyg kad trokšdami paskelbtą naują, dar nesuterštą idėją įgyvendinti. […] Sunku šiandien išanalizuoti, ar tame dainuojančių pasiryžime ir klausančiųjų džiūgavime būta daugiau estetinio gėrėjimosi, ar patriotinio jausmo, ar noro savąja kultūra džiaugtis, ar manifestavimo pasiryžimo tautą prikelti. Greičiausiai viskas kartu, nes muzika, o ypač graži daina, teikianti grynai estetinio džiaugsmo, kartu paliečia, sužadina ir sielos kilniuosius troškimus. 

 

Parašykite komentarą