Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Liaudiškas choras

Prof. Regimantas Gudelis

Liaudies dainos tradicija – chorų iškilimo prielaida 

Lietuviškų chorų sąjūdis neturėjo choro ir chorvedybos metodikos pavyzdžio, kokį anuo laikotarpiu prieš akis turėjo latviai ir estai – vokiškus chorus. Lietuviai dainavimo patirties galėjo pasisemti vien iš savo dainavimo tradicijos, padedami dar visai jaunų savo muzikų studentų. Dėsninga buvo tai, kad pirmieji lietuviški chorai atsirado tuose regionuose, kuriuose dar buvo gyva gimtoji kalba ir daina – ne didžiuosiuose miestuose, bet periferijoje. Liaudies dainavimo tradicija provincijos dainininkams buvo vienintelis pirminis chorinis patyrimas, kuris, įdėjus nemažai pastangų, atvėrė kelią į metodiškai organizuoto choro kultūrą, juo labiau kad lietuvių liaudiška (folklorinė) chorinė tradicija pasižymėjo raiškiu daugiabalsumu, o dainininkai buvo įpratę dainuoti kartu ir turėjo savąją organizavimosi patirtį. 

Liaudiškas arba bendruomeninis giedojimas bažnyčiose

 

Liaudiška giedojimo arba bendruomeninio giedojimo tradicija susiformavo ir išsiplėtojo kaip pasipriešinimas lenkiškajam giedojimui, kurį lietuviams nuo pat Liublino unijos (1569) bruko lenkiškoji bažnyčios hierarchija, padedama vietinių sulenkėjusių dvasininkų. Uždrausti vietinės kalbos katalikų dvasininkija negalėjo, nes čia pat buvo galingas konkurentas – iš Vokietijos plintantis ir vietinei kalbai tolerantiškas protestantizmas (liuteronizmas). Be to, į savąsias stačiatikių bažnyčias viliojo ir carizmo vietininkai, siekę tautą surusinti. Tokioms intervencijoms į tautos sąmonę paaštrėjus, telkėsi lietuviškos giedotojų grupės, kurios pačios prisiimdavo atsakomybę ir rodė iniciatyvą per pamaldas, procesijose, laidotuvėse giedoti gimtąja kalba. Giedojimą gimtąja kalba parėmė visa nelegalioji, po spaudos atšaukimo (1904) ir legalioji lietuviška spauda. Įdomių įžvalgų apstu „Aušroje“, „Tėvynės sarge“, „Varpe“, „Vilniaus žiniose“ ir „Viltyje“. Bendruomeninio giedojimo vaizdai puošia ir ano laikotarpio grožinę literatūrą. Ypač vaizdžiai liaudiško giedojimo veiksmas buvo aprašytas Povilo Abelkio romane „Atlaidų pavėsy“: eidami į atlaidus  giesmę užtraukia stiprių balsų susigiedojusi giedotojų grupė, muzikalesni pašaliečiai prisideda, kas neturi balso – klauso. Giedojimo padėtį XIX-XX a. su puikia esteto ir sociologo kvalifikacija apibendrino Adomas Jakštas straipsnyje „Naujas giedojimas lietuvių bažnyčiose“. Teigiamai vertindamas esamą giedojimo bažnyčiose padėtį, A. Jakštas gina daugiabalsio (dvibalsio) giedojimo būdą, pasisako prieš kai kurių kunigų spartuolišką bandymą įvesti vienbalsį giedojimą. Dvibalsis giedojimas yra ne tik estetinė vertybė, bet ir galimybė į giedojimą įsitraukti visiems maldininkams – aukštų ir žemų balsų, suaugusiems ir vaikams. 

Būtina pastebėti, kad dabar, greičiausiai dėl politinių spekuliacijų, lietuviškų ir prolenkiškų giedotojų susikirtimai bažnyčiose apeinami muzikos istorijoje, net profiliniuose lietuviškam choriniam menui ir Dainų švenčių istorijai skirtuose darbuose, jie visai nutylimi ir akademiniuose leidiniuose, nors be šio reiškinio tos giedotojų grupės praranda savo socialinį kontekstą, iškrinta iš tautinio atgimimo turinio. Giedotojų grupių susikirtimai ir tautiškumo manifestavimas – tai ne pavieniai faktai, o tipiška giedojimo istorinė situacija ir tautiškumo proveržio forma. Reikia atiduoti garbę vienam iš mūsų chorinio meno autoritetų profesoriui Anicetui Arminui, kuris pirmasis principingai ir objektyviai iškėlė šį klausimą savo mokslo darbe. […]

Liaudiško choro organizavimosi principai

Choro suspietimą folklorinėje kultūroje lemia du veiksniai: 1. gyvenimiška situacija ir su ja susiję žmonių veiksmai, bendravimo įpročiai ir kita, 2. dainavedžio buvimas ir jo vaidmuo. Tipiškos dainavimo situacijos pasaulietiškoje aplinkoje yra kolektyvinis darbas, talkos, pabaigtuvės, vestuvės, šventiniai vakarai ir kiti užsiėmimai, giedojimo praktika – apeiginis giedojimas, giedojimas pamaldose, procesijose ir kita. Tokiose situacijose dainavedžio figūra telkdavo vienas kitą pažįstančius ir daugiau ar mažiau susidainavusius dainininkus.

Dainavedys – žmogus su stipriu balsu, gera klausa, gebantis įtraukti į dainavimą kitus ir pats gerai suvokiantis šią savo galią. Įgudęs dainavedys, užvesdamas dainą ir pasikliaudamas savo įgūdžiais, parenka tinkamą garso aukščio zoną (tonaciją), tempą ir ritmo artikuliaciją, dainos nuotaiką. Tonacija yra intuityviai sumodeliuota tenoro ir boso balsų santykio ribose ir per dainavimo praktiką įsirėžusi dainininkų atmintyje. Kiekvienas liaudiško choro tipas – moterų, vyrų, mišrus – turi griežtai nusistovėjusią diapazono apibrėžtį. Dainavedžio etalonas vyrams yra aukštasis balsas – tenoras. Dainavedys dainai vadovauja užvesdamas ir vesdamas melodiją, taip pat savo energija įkvėpdamas kitus. 

Liaudiško choro daugiabalsumo ypatybes analizuoja folkloristika. Atkreipsime tik į šiai temai svarbius daugiabalsumo momentus.

Lietuvių liaudies daugiabalsumas – ypatingas reiškinys. Iškilaus rusų muzikologo Jurijaus Tiūlino teigimu, ištobulintą liaudies harmoniją turi rusai, ukrainiečiai, gruzinai ir Baltijos tautos. Lietuvą jis išskiria kaip ypač aukštos liaudiškos chorinės kultūros šalį, turinčią polifoninį ir homofoninį daugiabalsiškumą. Jam buvo įdomios lietuvių dainų kadencijos, kuriose balsai subėga į terciją, o kai kada net į trigarsį. Žvelgiant iš folklorinės kultūros pozicijų, tai yra aukščiausias harmoninio mąstymo lygmuo, nebūdingas rusams, ukrainiečiams ir kitoms tautoms. Mat slavų liaudiškasis daugiabalsiškumas kadencijose grįžta į unisoną, o tai jau paprastesnis balsų savarankiškumo ir harmonijos pojūtis. 

Yra išlikę išties unikalių liaudiško ansamblio-choro pavyzdžių. 

Berlyno etnografijos muziejus turi 1909 m. vokiečių Perlojoje ir Subartonyse įrašytos jaunų mergaičių liaudiško choro dainas „Atjojo bernelis“, „Užuolas su liepele abudu žali gražu“, „Augo liepelė vienoj šalelėj“. Mergaičių choro darna tiesiog stebina: jauni balsai šviesūs, skaidrūs, melodija ir pritarimas dainuojami keliais balsais, pusiausvyra tarp balsų optimali. Mergaitės dainuoja neforsuodamos, aiškiai artikuliuodamos žodžius. 

Moterys ir vyrai dažniausiai dainuoja atskirai, kartu tik tam palankiose situacijose (pabaigtuvėse, vestuvėse ir kitomis progomis). Savitas yra vyrų (tarp jų – ir kareivių) dainavimo būdas: melodiją dažniausiai veda vienas dainininkas – dainavedys, jam tercija pritaria būrys. Balsai vienas kito neužgožia, melodija ir pritarimas aiškiai girdimi. 

 

Parašykite komentarą