Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Diskusijos dėl pirmosios Dainų šventės datos

 

Prof. Regimantas Gudelis

 

 

1909 m. įvyko S. Šimkaus organizuotas vakaras su spektakliu „Amerika pirtyje“ ir dideliu choru, kurį, kaip buvo teigta, sudarė 160 žmonių. Vakaras su 160 žmonių choru Jurbarke carizmo laikais kai kam galėtų atrodyti lyg ir maža Dainų šventė, bet tekstuose įsivėlė klaida: vietoj žadėtų 160 dainininkų tebuvo 96. Duodu žodį liudininkams: 

Pirmasis aktas pasibaigė, scena užsidarė. Vieni rankomis ploja, kiti švilpia. P. St. Šimkus iš estrados skelbia:Kadangi publika nenori ramiai laiktis, mes vaidinimą pertraukiame“. Salė ūžia vis smarkiau: vieni švilpia, kiti rėkia: „Atiduokite pinigus atgal“, ir taip toliau. Ir kažin kas būtų buvę, jeigu nebūtų permainę savo nutarimo, jeigu skubinai nebūtų vėl pradėję vaidinti. Antrasis ir trečiasis aktas jau išėjo žmoniškai: bent girdėti buvo visiems. Ale vis tiek publika buvo labai-labai nepakakinta: ir tie, kurie mokėjo 30 kap., ir tie, kurie brangiau mokėjo, nes ir pastarieji ne visi rado sau vietas. Mat, p. Šimkus buvo išdalijęs daug kontramarkių su vietų numeriais savo draugams ir pažįstamiems. […]

Nerimtas pasirodė p. St. Šimkus įrengdamas vakarą, nerimtas, – ir organizuodamas tokį didelį chorą. (Skelbė: bus 160 žmonių). Susitaręs su šešių chorų vargonininkais, p. Šimkus neįdavė jiems nei dainų programos, ne tik ką pats nenuvažiavo pas kiekvieną. Užtai dainos neskambėjo tuo žavėjančiu galingu tonu, ir nedarė tokio įspūdžio, kokį galėjo padaryti didelis choras. Chore dalyvavo 96 žmonės, daugiausia Jurbarko, Veliuonos ir Čekiškės, o skelbė, būsią 160 žmonių. Dar sykį pasakysiu: publika buvo labai nepatenkinta. Pasibaigus vakarui, girdėjau vieną žmogų rusiškai taip kalbant: „Pasiliko tik gailėtis, kad aplankiau tą vakarą.“ Ir aš pats galiu pritarti tam ponui, nors save skaitau nemažu patriotu: juk ir patriotizmą išnaudoti nėra gera ir išmintinga. Viena šeimyna, paėmusi tris bilietus po rublį ir neradusi vietos, apsisuko ir išėjo. Tokius nerimtus įrengėjus, dirbančius viską sauvališkai, turime peikti, idant nekompromituotų visuomenės darbo, kaip galima vadinti mūsų vakarus sodžiuose. Ir draugijoms nepridera pavesti tokiems ponams rengti vakarus. Šį vakarą parengė p. Š. „Vargonininkų draugijos“ vardu. 

‎‎

Redakcija pateikė prierašą:

P.S. Dėl to vakaro gavome keletą korespondencijų, kurių autoriai beveik taip-pat peikia to vakaro tvarką, kaip p. Svečias. Kitas prideda, kad pats vaidinimas buvęs neblogas. Dar vienas peikia choro vedėją už tai, kad neišmokęs jokių naujų dainų. Be to dar vietomis buvę ir iškraipyti dainų žodžiai: pavyzdžiui, dainoje „Saulelė raudona“, vietoje žodžių „juodą čigonėlę“ choras dainavęs: „nedorą lenkelę“. Iš tikrųjų keistas žodžių iškraipymas. Lietuvių tautai toksai tautinių jausmų kurstymas nėra reikalingas: mat ir korespondentai piktinasi. Reikia linkėti, kad vakarai nebūtų rengiami taip, kaip šis. Ir šokiai buvę ligi 8 val. rytą. Išrodo perdaug. Red.

Atrodo, kad šiame vakare ieškoti Dainų šventės metodikos nėra prasmės. Pro akis praleidžiamas dar vienas faktas: S. Šimkus į tokius vakarus būdavo kviečiamas diriguoti kaip samdomas menininkas, o ne metodiškai paruošti jį.

‎Kitais metais, 1910 m., J. Neimontas surengė koncertą Simne, Liegaus kluone, dainininkai atvyko iš Ūdrijos, Miroslavo ir Balbieriškio. 

Dažna Dainų švenčių tyrinėtojų daroma išvada yra labai paprasta: St. Šimkus ir J. Neimontas, rengdami jungtinių chorų koncertus pagal vieningą repertuarą, metodiniu požiūriu visiškai priartėjo prie mums dabar įprastos dainų švenčių formų. Aš manau, kad niekas niekur rimčiau prie jungtinio choro nepriartėjo! J. Neimonto koncertas Simne iš tikrųjų buvo vienas pačių geriausių choro koncertų iki pat Pirmojo pasaulinio karo, tai buvo tikra chorinio meno šventė. Tik viena smulkmena – koncertas buvo vieno nedidelio – 40 žmonių – choro. Jį švente pavadinti galima tik dėl iškilumo. J. Neimontas buvo kuklus žmogus ir masiniais reginiais nesižavėjo.

Sąmoningai ir tikslingai sutelkti chorus į vieną vietą buvo užsimota Marijampolėje 1914 m. rugpjūčio 15 ir 16 d. Buvo skelbiamas chorų konkursas, pavadintas Liaudies dainos švente.  Konkurso nuostatus ir sąlygas paskelbė „Lietuvos žinios“. Komitetas žadėjo apmokėti dainininkams kelionės ir apsigyvenimo išlaidas, todėl kvietė tik geriausius Suvalkijos chorus. Jeigu ne staiga prasidėję karas, konkursas, tikėtina, būtų įvykęs, o po varžybų chorai būtų padainavę ir dvi bendras dainas: Č. Sasnausko „Lėk, sakalėli“ bei paties Albino Iešmanto „Į darbą“. Deja, karas prasidėjo – ano meto spaudoje daugiau jokių žinių apie konkursą nėra…

Būta ir daugiau siūlymų sukviesti į vieną vietą kelis chorus. Antai Tauragės vargonininkas kompozitorius J. Gudavičius kažkada siūlė aplinkinių parapijų chorams susirinkti į vieną bažnyčią per atlaidus ir visiems kartu pagiedoti: Norint įvykdyti kelių chorų giedojimą kartu per atlaidus, reikia p. vargonininkams iš visų apylinkių susitarus paprašyti p. Naujelio nurodymo vienų (daugiausia dviejų) panašių į J. Singerbergero šv. Aliozo tribalsių mišių, pradėjus susivienijus vienaip ir visur veikti.  Padarytas silpnesniųjų klaidas vargonininkas pataisytų laike tam tyčia sutartų visuotinojo choro repeticijų per atlaidus. Vargonininkai, deja, kvietimo nepriėmė. 

Nėra prasmės ankstinti pirmųjų lietuvių Dainų švenčių pradžią ir tiesiogiai sieti su minėtais faktais.

Parašykite komentarą