Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Dainų šventės idėją iškėlė literatai

Prof. Regimantas Gudelis

‎Lietuvių chorinėje publicistikoje dažnai ir pernelyg atsainiai keliamas klausimas Ar galėjo Lietuvoje pirmoji Dainų šventė įvykti dar iki Pirmojo pasaulinio karo?  Nors ji – ta šventė – ir būtų buvus kukli – kaip pirmavaizdis, tai leistų pirmosios Dainų šventės datą paankstinti bent dešimčia metų.

Akivaizdu, kad tokia klausimo formuluotė suvirpina tautinės savigarbos stygą ir savaime provokuoja nors ir aptakų, bet teigiamą atsakymą. Išeitų, formuluotė nevykusi, kadangi klausime jau slypi atsakymas arba bent pageidautino atsakymo provokavimas, suformuojamas naratyvas: lyg tautinio atgimimo chorų sąjūdis Lietuvoje prasidėjo ir plėtėsi iš tų pačių šaltinių kaip ir pas kaimynus, ridenosi tų pačių dėsningumų veikiamas ir, jeigu ne caro priespauda, viskas būtų buvę kaip ir pas latvius. Tiesa, pradedama suvokti, kad tarp lietuvių ir latvių kultūrų yra daugiau skirtumų nei panašumų ir kad savosios chorų istorijos rašymas pagal latviškus puslapius pradeda atsiduoti silpna saviverte.

Problemos laukas pradėtų plėstis, jei klausimą Ar galėjo Lietuvoje pirmoji Dainų šventė  įvykti dar iki Pirmojo pasaulinio karo? formuluotume tokia kryptimi: buvo ar nebuvo tam prielaidos? jeigu buvo, tai kokio pobūdžio? Ir taip toliau. Svarbiausia – nesukti kalbos apie galimą rezultatą, o gerai išžvalgyti tai, kas buvo, ką galėtume laikyti prielaidomis.

Bet lygiai taip pat neracionalu, klaidinga būtų teigti, neva iki karo lietuviai nenorėjo švenčių ir jų neturėjo. Turėjo! Turėjo daug ir jas net pavadindavo Dainų šventėmis. Tokias šventes turėjo ir Mažojoje Lietuvoje lietuvininkai, paskatinti Vydūno, ir lietuviški chorai Didžiojoje Lietuvoje. Tik jiems mažiausiai rūpėjo, ką kiti žmonės net po šimto metų įvardys terminu Dainų šventė. Jie savo renginius vadindavo tokiais vardais, kurie jiems rodėsi tinkamiausi. Jautė esmę – kai choras ir jo klausantys dvasia pakildavo virš kasdienybės, visų širdys suartėdavo jausminiame ir estetiniame lauke, vieni kitiems darydavosi artimi, o savos dainos juk labai gražios – tai tikrai yra Dainų šventė, arba sakysime kitaip – šventė su choru ir daina. 

Prieškariniuose „Vilniaus žinių“ ir „Vilties“ puslapiuose – daugybė aprašymų ir pranešimų apie lietuviškuosius vakarus provincijoje. Didžioji jų dalis parašyti su įkvėpimu, šventinės euforijos tonu. Vakaro išskirtinumą anuomet reiškė ne tik programa, bet ir publikos iškilumas – suvažiavę kunigai iš kitų parapijų, visa vietinė inteligentija, stambesni ūkininkai ir kiti garbingi svečiai. Balys Sruoga be perdėjimo liudijo: Rengiama kur sodžiuje „lietuviškas vakaras“ – tai didžiausias įvykis visoje apylinkėje. Plaukia į jį valstiečių minios, važiuoja vežimais – su vaikais, su šeimyna, ir spektaklį nuoširdžiausiu būdu priima. Ar tai ne šventės pajauta?

Vadinasi, dainos šventės ir šventimo kultūra Lietuvoje užgimė ir išsikerojo po visą šalį dar iki karo. Tai buvo savitas, lokalinis tautinis šventės modelis – spektaklis su choru. Tokią šventę tapatinti ar bent lyginti su švente, kurioje pasirodo jungtinis choras, negalima, nėra prasmės ir anuose vakaruose ieškoti jungtinio choro organizavimo metodikos.

Turint omenyje šias aplinkybes, galima teigti, jog nuo spaudos draudimo atšaukimo iki Pirmojo pasaulinio karo susiformavo savitas šventės modelis, kuriame didžiausias dėmesys teko choro dainoms. Taigi išplitusi šventimo su choru ir dainomis praktika suformavo realias psichologinio pobūdžio prielaidas, iš dalies – ir motyvaciją, surengti chorų suvažiavimus. (S.Šimkaus terminas). Prielaidos ne materialios, metodinės, o idealios – dvasinės, psichologinės.

Dar kartą peržvelkime iškilesnius chorinius faktus, kurie galėtų liudyti pastangas iki Pirmojo pasaulinio karo surengti Dainų šventę su jungtiniu choru. Tiesa, tų faktų rasis vos keletas.

1906 m. Vilniuje, laikraštyje „Vilniaus žinios“ autorė, pasirašiusi kriptonimu M.U., iškėlė mintį surengti Tautos šventę (pabrėžiu –  ne Dainų, o Tautos šventę!): Lietuva skaitosi dainų kraštu, ir turi nemažai labai gražių dainų, o užvis senoviškų; neužilgo jos visai išnyks, jeigu mes jų nepaturėsime ir neatnaujinsime. Vaistas pakelti senoviškas mūsų dainas galėtų būti įsteigimas ateinančią vasarą tautiškos dainų šventės. Kaip aš manau kiekviename maždaug didesniame Lietuvos miestelyje mes atrasime lietuvišką chorą iš 15-20 ypatų. Tokių vietų, kaip rodos, bus apie 20-25, o dar lietuvių kolonijos: Ryga, Mintauja, Liepojus, Petrapilis, Odessa… Taigi susidėtų nemažas choras iš kokių 300-500 ypatų. Labai būtų geistina idant visi dainininkai ir dainininkės butų tautiškuose rūbuose. Šitą tautišką šventę visu patogiausia butų atlikti m. Vilniuje, vasaros laiką, per Žolines (21 Gegužės men.) Ta šentė galėtų tęstis nors ir per visą atlaidų laiką (5-7 dienos). Tomis pačiomis dienomis galėtų įvykti mitingai, susirinkimai, suvažiavimai – ūkininkų, amatininkų, vargonininkų inteligentijos, mokinančiosios jaunuomenės, ūkės proletarijų (vaikių, batrak) ir gal net antras Lietuvių tautos atstovų suvažiavimas, […]reikia kaip galima greičiau, įsteigti Vilniuje komitetą, kursai paskirtų dainas dėl šventės ir išdirbtų plačią programą „Tautiškos šventės“. Kame tik yra nors mažutis choras iš 5-12 žmonių lai praneša savo norą dalyvauti toje šventėje nors per „V. Žinias“, o „Tautiškos šventės“ Komitetas tuoj turi išsiųsti gaidas (natas) teip, suprantama, ir žodžius, tų dainų, kurios bus dainuojamos per tą iškilmingą šventę. Chorą vesti ant provincijos gali ar vargonininkas ar parapijos kunigas, ar nors ir paprasta ypata, žinoma gerai muziką ir dainavimą suprantanti ir pažinstanti gaidas.

M.U. parėmė rašytojas Kazimieras Didžpinigis, o šį – rašytoja O. Pleirytė-Puidienė-Vaidėlutė. Pokalbį užaštrino įsiterpęs kunigas ir publicistas A. Civinskis – šventė būtų ne laiku, jos nereikia. Kadangi anos šventės organizuoti jokia lietuvių kultūros draugija nesiėmė, diskusijai tašką (prieraše prie A. Civinskio pasisakymo) padėjo laikraščio redaktorius, iškilus kultūros veikėjas Jonas Vileišis: A. Civinskis karščiuojasi savo straipsnyje. Jeigu jau tai butų buvęs galutinas to klausimo išrišimas, tuomet gal ir galima butų pripažinti tiesą tiems karščiavimams, bet kuomet tai yra tik, sumanymas, ir kaip visi žinome, kad kiekvienas sumanymas turi savyje tik apskritą to dalyko supratimą, tai nėra reikalo karščiuotis. Tas pats užmetimas, dagi ne p.M.U. bet jau pernai p. Pr. Mš. Pakeltam sumanymui, kad tos šventės tikslas yra vien tik „pakelti mūsų senoviškas dainas“ ir „sužadinti visus mūsų tautos sluoksnius nuo vargšo sodiečio lig „šviesiam inteligentui“ visiškai ne prilimpantis. Ne toks tos šventės tikslas, ne tas jos uždavinys. Čia slepiasi daug gilesnė mintis ir gana svarbus faktas mūsų atgyjančios tautiškos dailės istorijoje. Ne dainoms atgaivinti steigiamos tos šventės, bet kultūros pareikalavus, pareikalavus mūsų viešo apsireiškimo šioje srityje civilizacijos keliu žengti norintiems. O ką ta šventė šalia tikrojo tikslo padarys, tai tas rekomenduojamas dar ir neprijungiamas prie tos šventės pirmojo tikslo. Kad šie metai tam tikslui neatsako ir kad tai ne vienų metų darbas, apie tai nieks ir nesiginčija.

Noriu atkreipti dėmesį: Dainų šventės idėją iškėlė ne muzikai, o literatai, neturėję tiesioginių ryšių su chorais. Tarp muzikų kvietimas atgarsio nesusilaukė. 

Parašykite komentarą