Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Dainų švenčių vizijos steigties problematika

Prof. Regimantas Gudelis

Terminas vizija kartais būna tapatinamas ir su terminu koncepcija, kuriuo apibrėžiama integrali objekto samprata, jo filosofija, pamatinių prasmių ir nuostatų sistema, veiklos gairės, metodai iškeltiems tikslams siekti ir kita. Aš termino koncepcija vengiu, renkuosi viziją, kadangi ji dar nėra galutinė objekto samprata, o labiau tos sampratos regėjimas, vaizdavimas, formavimas. Vizijos tikslinė kryptis yra objekto kūryba ir visuomeninės galios mobilizavimas užsibrėžtam tikslui siekti.

Esminis klausimas apie vizijos steigtį bus orientacija – tai, ko siekia šventės rengėjai. 

Dainų šventės Šveicarijoje ir Vokietijoje, kalbėjome, atsirado kaip chorų ir dainininkų šventė. Tai buvo dainininkų ir žmonių, kalbančių viena kalba, suėjimas, suvažiavimas, kurio tikslas nebuvo ypatingai meniškas koncertas – tenorėta kartu padainuoti ir suartėti. Šveicarai daug rūpinosi chorų meniškumu, tačiau ir jie dainų šventę suvokė kaip meilės savo kraštui ir vienybės simbolį. Vadinasi, jeigu sektume šveicarų ir vokiečių (taip pat latvių ir estų) tradicija, Dainų šventė yra chorų, dainos ir kartu Tautos šventė

Iš to ir kyla probleminis klausimas: kokia Dainų šventės vizija vadovavosi pirmosios Dainų dienos rengėjas J. Žilevičius ir kaip ją tęsė, keitė ar atmetė švenčių rengimą į savo rankas perėmusi Lietuvos muzikų draugija (LMD)?

Ruošdamas Dainų dieną, J. Žilevičius, sakyta, akcentavo du to renginio tikslus: muzikinį- visuomeninį ir tautinį, juos suformulavo 1924 m. savo paties išleistame „Muzikos almanache“. Jo muzikinis-visuomeninis tikslas: Taigi kam rūpi tautos ir savosios šalies sėkmingas vystymasis, jos ateitis – turi rūpintis ne vien Lietuvos valstybinio aparato išlaikymu atitinkamoje aukštumoje, ne vien ekonominio būvio pusiausvyra, ne vien mūsų ūkio ir pramonės kėlimu, bet taip pat ir mūsų tautinio meno ugdymu ir kėlimu. O viena svarbiausiųjų meno šakų, ypač esminiai žymi lietuvių gyvenime ir todėl  tuo svarbesnės mums reikšmės, – yra dainos ir muzika. […] Mūsų dainos ir muzikos veikėjai nesusibūrę, gyvena ir dirba kas sau, o toks darbas toli gražu ne toks produktingas, koks privalėtų būti. […] Pirmoji ir didžiausia priemonė susijungti ir savo darbams suderinti ir sulieti į vieną didelį tautinės muzikos dainos žygį yra pirmosios Tautos Dainų šventės suruošimas Kaune jau šiais 1924 m., kuri šventė turėtų būti pirmoji toliau jau periodiškai ruošiamų vis didesnių ir didesnių dainų švenčių, kurios vaizdžiau, nei kas kitas galėtų ir turėtų parodyti mums patiems ir visam pasauliui mūsų tautos gelmėse glūdinčio didžiojo meno visą galybę ir grožį. 

Tautinį tikslą J. Žilevičius formuluoja ne tiesiogiai, o aiškindamas, ką dainų šventė davė latviams:  Norint arčiau sujungti lyvius su kuršiais ir sudaryti tarp savęs glaudžius ryšius, reikėjo organizuoti tautines šventes plačiu mastu. Tikslas buvo pasiektas organizuojant viešą dainos šventę. Nežiūrint į visus sunkumus ir trukdymus, prisirinko didžiausios minios žmonių, kurių tarpe buvo ir rusų „velmožų“. Po koncerto vakare buvo iškelta puota, dalyvaujant rusų valdžios didžiūnams, kur latviai, naudodamiesi proga, karštai kalbėjo apie savo tautinį susipratimą ir susijungimą. Latviai, suuodę, kad šis pirmas latvių tautos susijungimo eksperimentas buvo pasisekęs, nes visiems susirinkusiems padaręs neišnykstamo įspūdžio, mėgino pradėtą darbą dainų šventės pagalba varyti toliau.

Minčiai antrino J. Žadeika, pasižvalgęs 1923 m. estų šventėje: Tai pirma tokia milžiniška šventė nepriklausomuose Ėstuose, kuri yra kaip ir jų tautos brendimo ir nepriklausomybės idėjos stiprėjimo atvaizdas. Ir tos dainų šventės surištos su laisvės obalsiu jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja tautoje. Ėstų dainų švenčių istorija glaudžiai surišta su Ėstų tautiniu atgimimu, kultūra ir visos tautos pažanga. Dainų švenčių dėka nubudo iš miego ėstų tauta, pažino vienybės ir brolybės jausmo stiprumą, kuris sunkiausiais ėstų tautos gyvenimo laikais išlaikė ėstų tautinę sąmonę. 1869 metais įvyko pirma dainų Šventė¹. Tie metai Ėstų tautai yra labai atmintini, nes kaip tik tais metais čia buvo panaikinta sunkioji baudžiava. Nuo to laiko dainų šventės patapo nelyginant švyturiu visai tautai josios kelionėje į visišką laisvę.

Kaip parodė tolimesni įvykiai, abu vizijos tikslai buvo įgyvendinti su kaupu: pirmoji Dainų šventė iš tikrųjų tapo efektinga muzikų vienijimosi priemone, ji suformavo lietuvių tautinę chorinę mokyklą, suvedė chorus. Įgyvendintas ir antrasis – tautinis tikslas: šventė buvo grandiozinė, ji įkvėpė visą Lietuvą – nuo aukštuomenės iki periferijos dainininkų, nuo valdininkų iki paprastų žmonių.

Po jau įvykusios šventės jos tautinę reikšmę labiausiai gyrė Vydūnas: Tautiniu žvilgsniu ta dainos diena buvo labai svarbi. Neabejotinai aiškėjo, kiek Lietuvių kalbos skambėjimas Lietuvoj yra įsigalėjęs. Lietuvių kalba, kuri penkis metus atgal dar tik lėtai tebuvo tariama, dabar lig jūrų ir vėtrų bangų buvo nešama. O kalba yra tautos gyvybės reiškinys. Dainos Diena buvo tokiu būdu jos patikrinimas. 

[…] štai antrosios Dainų šventės leidinyje šventės komiteto pirmininkas Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis apie tautinį tikslą jau kalba pilietišku tonu: Vienybėje nesunku nujausti esamoji galybė. Vienaip mananti, vienaip jaučianti tauta yra nenugalima, nenuveikiama tauta. […] Mūsų tautos daina – tai neišsemiamas tos stiprybės šaltinis. Tad mokėkime tuo šaltiniu naudotis, pripratinkime ko plačiausias mases gėrėtis jos garsais ir sukurkime naujas lytis tai dainai plačiai pasireikšti dainos šventėse, masiniuose žaidimuose ir masiniuose kūno judesiuose, pritariant mūsų dainai. […] Taip gimsta nauja forma mūsų šiandien kai kur užmirštai dainai pasireikšti, nauja forma sudainavimui, kuriuo gali gėrėtis ne vieno kurio kaimo žmonės, bet tūkstančiai mūsų piliečių, visa mūsų tauta. Ir tos vieningos tautos daina pasidarys tiek tvirta ir galinga, jog pranyks bet koksai pavojus tai tautai išnykti; ji sergės per amžius savo tautos paveldėtą turtą – tautos dainą. Mūsų ruošiamoji dainų šventė skiria kelią tai gražiai ateičiai. Ir mes džiaugsimės, jeigu ji praskins platesnį jai ruožą.

Bet kaip buvo įvardyti Dainų šventės meniniai-muzikiniai tikslai ir jų santykis su mėgėjų chorų galimybėmis, ar tie sudėtingi priežastiniai ir pasekminiai ryšiai buvo sąmoningai įsisavinti ir suvokti tarpukario muzikinės ir humanitarinės inteligentijos?

Kai po trečiosios šventės buvo pradėta šaukti apie krizę, kaip iš dangaus nukrito žinomo rašytojo, folkloristo kunigo A. Sabaliausko pareiškimas: Man […] norėtųsi paklausti: kam dainų šventė iš viso reikalinga? Ką ji duoda? […] …žadinti tautinį susipratimą nebėra reikalo, nes savo tautinį tikslą esame pasiekę: jau turime tautinę nepriklausomybę. Belieka vienas argumentas, tai duoti akstiną chorams kurtis ir tobulėti. […]

Tiesioginio atsako A. Sabaliauskui iš visuomenės nebuvo, tačiau Dainų šventės reflektyvinė mintis pamažu plėtėsi.

‎‎

J. Bendorius – apybraižos „Lietuvos dainų švenčių apžvalga“ autorius, vienas pirmųjų nors trumpai, tačiau įžvalgiai čiuopia švenčių reikšmę tautos pakilimo situacijoje, užsimena apie jų galią sužadinti masių jausmus: Kiekvienos tautos gyvenime būva ypatingų ūpo pakilimo momentų. Tais momentais galingajai dainai tenka ypatingai svarbus vaidmuo. Tik čia jau neužtenka pavienių dainininkų: organizuojami didžiuliai chorai, rengiamos momentams pritaikytos dainų šventės su tūkstančiais dainininkų. Tūkstantinė minia galingai apdainuoja garbingą tautos praeitį, apdainuoja didingus praeities karžygių darbus, galinga savo daina skatina mus prie ištvermės, pasišventimo, prie didžiųjų darbų. Dainininkų tūkstantinės minios mestos idėjos ar obalsiai klausytojo širdy atkartoja galingu neišdildomu aidu. 

Savąją Dainų šventės koncepciją brandino ir vienas pirmųjų profesionalių muzikos kritikų Lietuvoje kompozitorius, pianistas, pedagogas Vladas Jakubėnas². Savo požiūrį į šventę kaip kultūros fenomeną jau gyvenimo saulėlydyje Amerikoje jis išklojo taip: Kas yra dainų šventė? Plataus masto susibūrimas, sakytume, piknikas su jungtiniu choru, atliekančiu visiems žinomas dainas, kurių galima klausyti ir neklausyti – tautinė pareiga vis vien bus atlikta? Ar tai yra tautos chorinės kultūros ir kūrybos išraiška, kurioje jungiasi liaudiški ir aukštesniojo meno elementai? Tada tai yra rimtas muzikinis įvykis, kurio klauso susikaupę tiek rimti muzikai, tiek plačiosios masės.  

 

¹Pirmojoje Estų Dainų šventėje buvo atliktos tik trys dainos estų kalba, likusios – vokiškai. Mums, lietuviams, galėtų atrodyti keista tokią šventę vadinti Estų dainų švente, bet štai ką rašo Prahos Karlo universiteto prof. Miroslavas Hrochas savo knygoje „Mažosios Europos tautos“: Estų tautinė savimonė ėmė formuotis šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai Dorpato (Tartu) universitete susikūrė estų kilmės studentų bendrija ir buvo sumanyta leisti tautinį estišką laikraštį. Nedrąsiai prasidėjęs tautinis judėjimas iškovojo pirmąjį laimėjimą, kai septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo sušaukta visos Estijos dainų šventė, ir ten pirmą kartą viešumoje skambėjo estų kalba. (paryškinimas – red.)

²V. Jakubėnas (1904 – 1976) – vienas 1956 metų JAV ir Kanados lietuvių Dainų šventės organizatorių. 

 

 

Parašykite komentarą