Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Dainos idėja tautinio atgimimo ideologijoje

Prof. Regimantas Gudelis

‎Lietuvių tautinis atgimimas savo turiniu ir kryptimi buvo konfliktiškas, daugiasluoksnis ir plėtėsi keliomis kryptimis. Anot Stasio Šalkauskio, jis visa prigimtimi buvo trejopas protestas: ir prieš nutautinamąją rusų politiką, ir prieš lenkiškąsias pretenzijas į Lietuvą, ir prieš tradicinį Lietuvos aristokratijos nusistatymą. 

1831 ir 1863 m. sukilimuose lietuviškos dvasios nedaug, nes jų tikslas buvo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę su lenkų kalba ir lenkiška kultūra. Kadangi sukilimai, ypač 1863 metų, negalėjo išsiversti be liaudies masių, jų vadai visais būdais siekė suartėjimo su valstiečiais, rengė bendras vakarones, lenkiškas patriotines dainas vertė į lietuvių kalbą. Pralaimėjus sukilimą, skaudžiausias pasekmes patyrė ne lenkiškas, o lietuviškas sparnas: prasidėjo sukilėlių ir lietuviškos inteligentijos inteligentijos persekiojimas, įvestas spaudos draudimas (1864-1904), užgintos visos viešos nacionalinės kultūros reiškimosi formos.

Tautos atgimimui reikiamos konsoliduojančios ir įkvepiančios idėjos sukilimų metais dar nebuvo. XIX a. ir vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais vienybės idėjai atstovavo katalikų Bažnyčia ir jos autoritetas. Katalikas asocijavosi su vietiniu gyventoju, nes lietuvio savivokos dar apskritai nebuvo. Masiniai Blaivybės ir Sutvirtinimo sakramento sąjūdžiai, jungę katalikų Bažnyčią su vietiniu etnosu, atrodytų, potencialiai galėję peraugti į kultūrinio  atgimimo sąjūdį, liko tik religiniai, doriniai. Žemaitijoje kilę anie sąjūdžiai net nebuvo vietinės kilmės, o 1844 m. pradžioje atėję iš Vakarų – Aukštutinės Silezijos ir Galicijos. Kaip teigia Ieva Šenavičienė, blaivybės sąjūdį paskatino katalikų dvasininkijos religinės švietėjiškos veiklos liaudies kalba sukeltas religingumo, tautinio kultūrinio potencialo, socialinių ekonominių permainų poreikio stiprėjimas. Antra vertus, savo esme blaivybės sąjūdis buvo dorinis, o ne religinis sąjūdis, kuris prasidėjo liaudies iniciatyva ir kurio akstinas buvo baudžiavos panaikinimo paskelbimas.  Šie sąjūdžiai liko bendresniu visuomeniniu pasipriešinimu prieš tikybos varžymą, visuomenės degradaciją ir su tautos atgimimo idėja nesusisiejo.

XVIII-XIX a. sandūroje jau minėtasis vokiečių humanistas filosofas J.G.Herderis iškėlė ir propagavo tautinės dainos idėją  tautos gyvenime: jeigu tauta yra politiškai ir kultūriškai pavergta, tai patikimas kelias atgauti jai savo tapatumą yra folkloro generavimas. J.G. Herderis Rygoje paruošė ir išleido du pasaulio tautų liaudies dainų rinkinius. Į antrąjį – „Tautų balsai dainoje“ (1807 m.) – įdėjo ir 8 lietuvių dainas. Filosofas savo idėją skyrė vokiečiams ir jų tautiniam sąjūdžiui, tačiau ji buvo universalaus pobūdžio, aktuali ir daugeliui kitų Vidurio ir Rytų Europos, net Kaukazo, tautų, kentusių svetimšalių priespaudą. Ypač priimtina tokia idėja buvo lietuviams, kadangi Lietuva nuo seno buvo vadinama dainų šalimi ir už tai giriama vokiečių mokslo ir kultūros vyrų – J.A. Branto, E. Vagnerio, T. Lepnerio, G.Lesingo, J.V.Gėtės ir kitų. Jų pažadintas, 1829 m. Simonas Stanevičius išleido rinkinį „Dainos žemaičių“, broliai Antanas ir Jonas Juškos užrašė apie 7000 dainų, iš jų publikavo 2772, liaudies dainose įkvėpimo sėmėsi Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Juozas Tumas-Vaižgantas, Maironis, Antanas Vienažindys ir kiti. 

XIX a. antrojoje pusėje keitėsi tautinė padėtis ir bažnyčiose. Į lietuvybės darbą įsitraukė iš žemesniųjų sluoksnių kilusi jauna, intelektuali ir tautiškai nusiteikusi dvasininkų karta: aušrininkas Simonas Norkus, Užnemunės knygų platintojas Martynas Sederavičius, vyskupas ir mokslininkas Pranciškus Būčys, istorikas, švietėjas Jonas Totoraitis, mokytojas Motiejus Gustaitis, literatas Antanas Šmulkštys-Paparonis, politikas Jonas Vailokaitis, kalbininkas ir visuomenės veikėjas Petras Kriaučiūnas, prelatas, visuomenės ir valstybės veikėjas Mykolas Krupavičius ir daugelis kitų.

‎Ypatingų propagandinių darbų dainų ir chorų idėjos aukštinimui bei dirvos lietuviškų chorų sąjūdžiui paruošimui nuveikė nelegali lietuviška spauda. […]

Chorinio dainavimo ir giedojimo klausimais rašė visa nelegalioji tautinio atgimimo spauda: žurnalai „Aušra“, „Tėvynės Sargas“ ir „Varpas“.

„Aušra“ – pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis žurnalas, leistas 1883-1886 m. Ragainėje ir Tilžėje, o iš ten gabentas ir platintas Lietuvoje. Išėjo 40 numerių, kurie buvo sujungti į 29 sąsiuvinius. „Aušra“, liaudiškomis pastabomis ir paprastais žodžiais kalbėdama apie gimtosios dainos grožį, jos vietą žmogaus ir tautos gyvenime, atmerkė pirmąsias lietuvių intelektualiosios chorinės publicistikos kritikos akis. Publicistikai augti dirva buvo kuo geriausia, kadangi poezijos ir dainos idėją aukštino visi tautinio atgimimo šviesuoliai – pradedant jaunais poetais ir baigiant iškiliais dvasininkais. „Aušra“ daugiau rašė apie dainas, nes lietuviškų chorų dar buvo tik vienoje kitoje bažnyčioje. Taigi žurnale buvo pradėtos publikuoti ir gaidos: „Daina apie strazdą“, Petro Armino Trupinėlio „Kariška daina senovės lietuvių“, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „Daina apie lakštingalą“ ir kitos. 

„Aušroje“ galima rasti daug mažų straipsnelių apie giedojimus bažnyčiose, aštrios kritikos sulenkėjusiai bažnyčios hierarchijai, pasiraginimų atkurti lietuviško giedojimo teisę bažnyčiose. Reikšmingas buvo ir dainų melodijų, ypač su palydinčiais dviem ar net trimis balsais, skirtų chorams, spausdinimas. Tai buvo lyg ir būsimų pasaulietiškų chorų provaizdis.

‎ Simboliška ir dėsninga buvo patriarcho J.Basanavičiaus „Prakalba“ pirmame „Aušros“ numeryje, kurioje jis visus paragino rinkti ir skelbti liaudies dainas bei kitas tautos dvasines vertybes ir saugoti jas nuo išnykimo. Kitame puslapyje buvo įdėta ir viena populiariausių pirmųjų tautinių giesmių – 18 posmų A. Baranausko „Giedu dainelę – savo giesmelę./Apie rūpesnius vargelius“. Praėjus keleriems metams, J. Basanavičius dainą susiejo su mitologizuota lietuvių praeitimi, kurioje daina buvo gyvenimo įkvėpėja, žmonių santykių ir dvasingumo reguliuotoja. Straipsnyje „Kas tai yra daina?“ J. Basanavičius pasakoja apie lietuvių gyvenimo būdą ir kilmę, siedamas juos su Egėjo jūros baseine esančia Kretos sala: Mokslas apie tikybą, Dievą ir dievus buvo eilėmis išguldomas, ir jaunuomenė mokinosi, giesmes giedoti turėdama. […] Taigi jaunuomenė provų ir įstatymų mokinosi, dainas dainuodama, kuriose tos provos buvo išguldomos. Romatiškas mitas kėlė dainos lietuvių gyvenime idėją, kvietė į darbą, o tai buvo ypač aktualu tautinio atgimimo pradžioje, kol lietuviškų chorų dar nebuvo. „Aušra“ taip pat principingai pasisakė prieš lenkinimą bažnyčiose, reikalavo pripažinti vienodas teises melstis gimtąja kalba.

„Tėvynės sargas“ – katalikiškas mėnesinis žurnalas, leistas Tilžėje 1896-1904 m. ir nelegaliai platintas Lietuvoje. Jame, kaip ir „Aušroje“, rašyta apie lietuvišką giedojimą bažnyčiose, skelbtos nedidelės žinutės apie dainavimą kaimuose, išspausdintos dainos „Sudiev, kvietkeli“ […] ir „Op! Op! Kas ten, Nemunėli?“ (vyrų chorui, m. Juozo Dryjos-Visockio […]). Apie antrąją dainą jau nemažai sako tai, kad jos balsų partijas pertvarkė J.Naujalis. Tarpukario chorai, o vėliau ir išeivija Amerikoje, mėgo dainuoti pagal tą melodiją sukurtą didelės apimties Juozo Gruodžio kompoziciją.

„Tėvynės sarge“ galima rasti chrestomatinį, dabar nuolat cituojamą Jono Karbauckio-Karbonarijaus, straipsnį apie prieš ketverius metus mirusį vargonininką Mykolą Račą-Racevičių, jame apibūdinama vargana muzikos bažnyčiose ir vargonininkų socialinė padėtis, tikinama, kad vienintelis būdas jaunimui lavintis muzikoje lieka giedojimas ir choras – būrelis giedotojų.

„Žinyčia“ – katalikiškas žurnalas, leistas „Tėvynės sargo“ redakcijos 1900-1902 m. Tilžėje. Laikraštis apie chorinį meną išspausdino tik kelis straipsnius, bet jie savo intelektualumu iškilo virš visų kitų. „Žinyčia“ išspausdino vieną geriausių lietuvių tautinių dainų, tuo laiku atstojusią himną – Česlovo Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Buvo paskelbti du variantai su paties Č. Sasnausko komentarais: pirmasis – paprastesnis, neprigijęs, o antrasis jau netoli iki tobulojo D-dur varianto.

„Varpas“ – liberalus visuomeninis politikos, literatūros ir mokslo mėnesinis žurnalas, leistas 1889-1905 m. Tilžėje ir Ragainėje, platintas Lietuvoje nelegaliai. Jo pirmasis redaktorius, kaip žinome, buvo V.Kudirka.

Svarbiausias „Varpo“ nuopelnas yra dainos meno iškėlimas į filosofinį-kultūrologinį lygmenį, tačiau įtrauktas ir giedojimas bažnyčiose, dainavimas buityje ir kitos temos. Giedojimas bažnyčiose buvo siejamas su etninės būties ir kylančios modernios tautinės kultūros saviraiška, o principinė kova už giedojimo bažnyčioje gimtąja kalba sugrąžinimą buvo suvokiama kaip natūralus, teisėtas tautos siekis. „Varpe“ skelbdavo apie tokias giedotojų grupes ir giedojimo formas, kurios realiai tuo metu egzistavo. „Varpas“ iš viso išspausdino 15 dainų; vienos jų – vyrų chorui harmonizuotos paties V. Kudirkos, kitos – Stanislavo Niedzelskio ir Aleksandro Polinskio. Tos dainos vėliau buvo įtrauktos į „Kanklų“ rinkinius (1895,1899).

Reiktų atkreipti dėmesį į Rainio (tikrasis vardas ir pavardė nenustatyti) atsišaukimą, kuriuo kvietė organizuoti lietuvišką chorą. Rainio idėja ypač didelių užmojų: įsteigti lietuvišką chorą, kuris koncertuotų ir užsidirbtų sau išlaikymą, leistųsi net iki Prancūzijos, nes prancūzai priimtų labai meilingai, ir tokiu būdu pasisekimas tokio choro būtų užtikrintas ne vien Prancūzijoje, bet ir kitose šalyse ir taip toliau. Tokie ir panašūs paraginimai ano laikotarpio spaudoje tiesioginio atsako, aišku, sukelti negalėjo, tačiau formavo choro idėją ir ruošė dirvą lietuviškų chorų sąjūdžiui. 

Prie choro idėjos kėlimo daug prisidėjo ir žinutės spaudoje apie lietuviškus chorus Rygoje ir Peterburge. Vieną tokių choro pasirodymų dar 1899 m. aprašė „Varpas“: Peterburgas. 13 lapkričio buvo įsteigtas koncertas ant naudos studentų lietuvių. Koncertas pritraukė daug žmonių, kaip mūsiškių, teip ir svetimšalių, nes vakaro programas buvo įvairus ir interesingas. Koncertas tapo pradėtas kuopos dainininkų, surinktos p. Sosnovskio. Aiškus ir suprantamas buvo nudžiuginimas susirinkusiųjų, kada tie išvydo ant estrados būrį mergaičių, studentų ir jaunuomenės, kurie meiliai ir jausmingai padainavo: „Lietuva, tėvyne mūsų…“ Kudirkos, „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“, „Už jūrų marių“ ir kitas. Tokios žinutės spaudoje kurstė lietuviško choro čia, tėvynėje, steigimą. 

 

Parašykite komentarą