Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Chorų profesionalumo pradžia

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

Prof. Regimantas Gudelis

Liaudiškos chorinės patirties susiejimo su profesionaliu daugiabalsiu choru klausimas

Atkreipsime dėmesį į tai, kad mūsų lietuviškoje chorinėje publicistikoje nėra užfiksuota, kaip ir kokiu būdu liaudies dainininkai artinosi prie akademinio daugiabalsumo. Kaip dainininkai mokėsi keturbalsio dainavimo ir su kokiais sunkumais jie susidūrė?

Tikėtina, kad Vilniaus ir Kauno choruose su iškiliais muzikais profesionalais (M.Petrausku, J.Tallat-Kelpša, M.K.Čiurlioniu, P.Adomavičiumi, J.Naujaliu ir kitais) ir labiau prasilavinusiais muzikoje dainininkais darbo metodika buvo profesionalesnė, provincijoje – labiau diletantiška. O pagrindinis tautinio atgimimo chorų kontingentas juk glaudėsi provincijos bažnyčiose!

Pirmosios lietuviškos mišios, kaip žinia, buvo Juozo Kalvaičio „Miszios ant pamenklo  sukaktuvių penkių šimtų metų nuo apsikriksztyjimo Lietuvos paskirtos Strazdeliui nabasznikui sudėtojui „Pulkim ant kelių“ (1886). Meninė, ypač chorvedybinė-metodinė šių mišių vertė menka, nėra žinių, kad jas būtų kas nors giedoję keturiais balsais – J. Kalvaičio harmonija, nesklandus balsų vedimas chorinei intonacijai ir vokalui yra labai nepatogūs. A. Arminas pagrįstai abejoja jų taikomąja verte, nors anuomet jos buvo giedamos kelių giedotojų ir net vieno vargonininko.

Remdamasis tiesioginėmis ir netiesioginėmis prielaidomis, manau, kad didžiausios įtakos giedotojams įsisavinti keturbalsumą turėjo Michaelio Hallerio (1840-1915) mišios „Missa tertia“ (op.7), kurios XIX ir XX a. sankirtoje buvo paplitusios visoje Lietuvoje.

„Missa tertia“, išplitusios iki Pirmojo pasaulinio karo, kai kur buvo giedamos dar gerokai ir po Antrojo. Šios mišios, kaip galima teigti pasirėmus Vargonininkų draugijos duomenimis, tapo kone visų lietuviškų bažnytinių chorų profesionalumo pradžių pradžia: jos yra dvibalsės, balsai vedami kanonu, kitur – paralelėmis tercijomis arba kitų gerai derančių intervalų santykiu, tad giedotojams, įpratusiems buitinėje aplinkoje dainuoti dviem balsais, žymesnių sunkumų neturėjo kilti – manykime, kad nuo šios pirminės pakopos chorai jau su šiokia tokia patirtimi galėjo siekti ir aukštesnės. 

Kartu su M. Hallerio Mišiomis plito J. Naujalio „Lietuviškas bažnytinis giesmynas“ (1906).  Šis giesmynas įteisino giedojimą lietuvių kalba specialiu nurodymu įvadiniame puslapyje: Nr. 1382. APROBATUR Caunae 1906 a. Maji 2 die. Miescislaus Episcopus mp. Turint  omenyje, jog didžioji dalis jo giesmių buvo lenkiškos kilmės, bet per ilgą laiką įsitvirtinusių giedojimo praktikoje, J. Naujalio giesmynas apibendrino ir sunormino istoriškai sąlygotą lietuvių ir lenkų giedojimo tradiciją Lietuvos bažnyčiose. Tuo pačiu giesmynas skatino chorus giedoti keturiais mišriais balsais. Bažnyčiose, kurios neturėjo choro ir sumanesnio vargonininko ir giedodavo liaudiškai,  giesmynas sukėlė nemažą sumaištį.

J. Naujalis žinojo, kad akademiškai harmonizuotas giesmes liaudiškai giedoti netinka, todėl jas siūlė keturiems, trims ir vienam balsui, o dviems – ne. Iš tikrųjų giesmės nelabai tiko ir vienam balsui, nes melodija, partitūroje parašyta sopranui, bendram giedojimui yra per aukšta.

Bažnyčiose pradėjus giedoti iš „Giesmyno“, kilo sąmyšis – giesmės atstūmė bendruomenę. Kompozitorius Stasy Šimkus aiškino: Paskutiniais metais kaip lietuvoje, taip ir Amerikos lietuviškose bažnyčiose pradėjo lyg nykti, lyg krypti gražiausios lietuvių giesmės. Vienam kitam kunigui ar vargonininkui pasirodė reikalinga vieną kitą giesmę iš bažnyčios išmesti arba ją iškraipyti savaip. „pulkim ant kelių“ per ilgus laikus buvo skaitoma kaip būtinai prie apeigų reikalinga giesmė, ir kas šventadienis visose lietuvių bažnyčiose gaudė ji. Paskiaus bažnytiniai chorai pradėjo giedoti tąją giesmę „keturiais balsais“, žmonės, negalėdami „pritarti“, nutilo, ir giesmė visos savo galybės, viso gražumo nustojo. Dabar toji giesmė daugelyje bažnyčių ir visai negiedama. Taip atsitiko ir su daug kitokių giesmių. S. Šimkus pasiūlė savo „Pulkim ant kelių“ variantą – a cappella, posmus vesti pakaitomis (antifona) vyrų ir moterų trijų balsų chorais. Kompozitoriaus harmonizuotė paprasta, bet tonacija ir vėl per aukšta… Neprigijo. Suplikacija „Šventas Dieve“ (tribalsis a cappella variantas), atrodytų, yra idealus pavyzdys, bet ir jis neprigijo. 

Sumaištis kai kuriose bažnyčiose užsitęsė per visą nepriklausomybės laikotarpį, bet tose, kuriose buvo raštingesni vargonininkai, gebėję improvizuoti ir anas giesmes priartinti prie bendruomeninio giedojimo, nesusipratimų išvengta. Vėlesnieji giesmynai išeivijoje Amerikoje ir Australijoje J. Naujalio giesmes nukėlė į patogesnes bendruomenei giedoti tonacijas, kai kurias – net visa tercija žemiau.

Lieka dar vienas įdomus choro metodikos klausimas – kaip chorai, bažnyčiose giedoję su vargonų pritarimu, lietuviškuose vakaruose gebėjo persiorientuoti į dainavimą a cappella? Dalykiškos informacijos ar metodinių aprašymų iš to laikotarpio neišliko! O kaip rodo išlikę kai kurie garso įrašai, S. Šimkus Amerikoje, lietuvių chorus mokydamas savo dainų, net ir tokių paprastų kaip „Bijūnėli žalias“, neapsėjo be fortepijono. Dainuodavo taip: fortepijonas prieš kiekvieną naują posmą grodavo įžangą – tos pačios dainos frazę keturiais balsais, o įstojus chorui, jam pritardavo. Susidaro įspūdis, kad S. Šimkus net su neblogais tenykščiais chorais a cappella dainuoti nesiryžo. 

‎‎

Grįžkime atgal. Atrodo, kad ankstyvuoju chorų laikotarpiu didelių sunkumų chorvedžiams dėl ansamblio ar intonacijos lyg ir nebuvo. J. Gudavičiaus, S. Šimkaus, A. Vaičiūno straipsniuose apie chorų dainavimą labiau akcentuojama balso formavimo – vokalo – kokybės problematika. Bet gali būti, kad nekokybiškas vokalas (šaukimas!) asocijavosi ir su choro darnos defektais.

Vis dėlto chorų vokalo peikimą, ypač A. Vaičiūno (jis pats buvo geras vokalistas) straipsniuose, derėtų gvildenti ne vien dalykiškos ar techniškos, o platesnės estetikos kontekste, konkrečiai – liaudiškos dainavimo ekspresijos, liaudies tradicijos susidūrime su lygių balsų estetika. Kaip žinome, liaudiška vokalo maniera – stiprus, į tolį siunčiamas garsas, grubus, primenantis šaukimą ar rėkimą balsas. Bet liaudyje toks šaukimas – savita dvasinės ekspresijos raiška, susišaukimas su kitais, net su kitu, mistiniu pasauliu. Ar ši tradicija galėjo be specialių pratybų ir metodiškai pagrįstų pastangų persimainyti į lygių balsų manierą?

Yra išlikęs Vilniaus „Rūtos“ choro (vadovas V. Lopata) garso įrašas, darytas 1910 m. Tais metais, sprendžiant iš spaudos, choras buvo geros formos, dažnai koncertuodavo, buvo vilniečių mėgstamas. Choras į gramofono plokštelę įrašė „Tris dienas, tris naktis“, „Kur bėga Šešupė“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir „Saulelė raudona“, dainų autoriai, deja, nenurodyti, bet galima atpažinti, jog pirmoji yra J. Tallat-Kelpšos, antroji – atrodo, pirmasis Č. Sasnausko tos dainos variantas, kiti autoriai neatpažinti, nes įrašas yra apskritai blogos techninės kokybės. Kokią vokalo kultūrą girdime šiame istoriniame relikte? Dainininkai šaukia! Šaukia su mums neįprasta energija! Laukų, ne salės dainavimas! Mūsų laikų klausytojui toks dainavimas atgrasus, sukelia juoką. Bet juk tokiu dainavimu žavėjosi ano laiko miestų klausytojai, kuriems ausyse dar skambėjo sodžiaus balsai. Nors, ties, minėjau ir kitą pavyzdį – puikų Perlojos mergaičių dainavimą. 

Įvardytos prieštaros ir dainavimo manieros susikirtimai anaiptol nepaneigia liaudies dainavimo ir giedojimo tradicijos pozityvios įtakos lietuviškų chorų sąjūdžiui, tačiau įspėja, kad perėjimo proceso nuo folklorinės kultūros prie keturbalsio choro kultūros supaprastinti negalima. Įveikti minėtą atskirtį galėjo padėti tik energingi ir chorui vadovauti mokantys muzikai ir profesionalai.

Pirmoji dainų šventė (1924 m.), kurioje net 3000 dainininkų sugebėjo priimtinai darniai atlikti nemažą keturbalsį repertuarą, vis dėlto pareikalavo daug pastangų. Buvo rengiami seminarai chorų vadovams, kuriuose jie patys choru perdainavo visą repertuarą, J. Žilevičius „Muzikos baruose“ paskelbė visą šūsnį metodinių straipsnių. Apskritai, perėjimas nuo liaudiško choro lygio prie metodiškai organizuoto Lietuvoje buvo įveiktas stebėtinai greitai – per 25-30 metų!

 

Pasak A. Armino, Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu veikė 25 chorai, kuriuos sudarė 13-20 žmonių grupės (be Vilniaus ir Kauno katedrų). Iš jų pasaulietinis buvo tik J. Naujalio vadovautas choras „Daina“ ir dar kelios sueinančios padainuoti grupės. S. Šimkus 1912 m. straispnyje „Muzika Lietuvoje“ teigė: Šiandien mes Lietuvoje turime 100 chorų, skaitant po 20 kiekviename, turime porą tūkstančių dainininkų. Beveik tuo pat metu išėjęs Lietuvos šv. Grigaliaus vargonininkų draugijos leidinys „Vargonininko kalendorius 1914“ pateikė komisijos, kuriai vadovavo Veliuonos vargonininkas Jonas Kumetis, atsakaitą: nustatyta, jog bažnyčiose mišias gieda 88 chorai. Taigi, pridėjus keletą pasaulietiškų chorų susidarys S. Šimkaus pateiktas skaičius. Nors ši statistika istoriografijos požiūriu yra ypč svarbi, tačiau ji nebuvo galutinė ir išsami, kadangi  ‎Šv. Grigaliaus vargonininkų draugija, išsiuntinėjusi į parapijas 171 laišką, ne iš visų gavo atsakymus.

Ištyrinėjus svarbiausius istorinius šaltinius paaiškėjo, kad A. Armino, dalinai ir S. Šimkaus, pateiktas chorų skaičius nėra galutinis. Jis per mažas. Pagal spaudos duomenis sudariau tikslesnį, […] spaudoje paminėtų periferijos chorų sąrašą. Į jį neįtraukti Vilniaus ir Kauno chorai. Tačiau ir šis chorų sąrašas nėra galutinis, nes anuo metu buvo nemažai ir tokių chorų, kurie nepateko į spaudos akiratį. […] Be to, […] chorai veikė nepastoviai – susikurdavo, iširdavo, vėl atsikurdavo, nes vargonininkai vienoje parapijoje ilgai neužsibūdavo.

[…]

Sudarius bendrą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje  veikusių lietuviškų bažnytinių chorų sąrašą, matyti, kad jis apima beveik 150 chorų. […] Atšaukus spaudos draudimą ir susidarius atitinkamoms sąlygoms, pradėjo kurtis ir pasaulietiniai chorai, bet jų iki nepriklausomos Lietuvos Respublikos susikūrimo buvo tik apie dvidešimt.

 

 

Parašykite komentarą