Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: Chorinės psichologijos elementai liaudies tradicijoje

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

Prof. Regimantas Gudelis

‎‎

Chorinio dainavimo prigimtyje, sakėme, susijungia du komponentai — muzikinis-vokalinis ir ekspresyvusis. Antrasis komponentas nusidriekia į dvasinę sferą, liaudiškus papročius, šventiškumo pajautą. Justinas Marcinkevičius yra užfiksavęs vieną subtiliausių dvasinės pajautos atsivėrimų: Užsimerkiu ir jaučiu, kaip mane užlieja visa, kas buvo. Tartum jie dainuotų mane, visą mano praeitį, ką atsimenu ir ko neatsimenu. Jaučiu žodžiais nenusakomą vienovę su žeme ir dangum, medžiais ir paukščiais, su žmonėmis ir jų gyvenimais. Su visu šiuo kraštu. Kaip kokie ritualiniai nacionalinio gyvenimo ženklai šviečia tos dainos mūsų dvasios aukštybėse prikelia mumyse tiek vaizdinių, kiek jokia kita muzika. Tauta, sukūrusi tokias dainas, vien tik už jas verta nemirtingumo.  Kiek daug liaudies dainininkai turi papročių dainuoti įšventintoje aplinkoje, virš kasdienybės, šventadienio vakare kur nors paežerėje, prie miško! Juos poetizuotai aprašė Kristijonas Donelaitis, Antanas Strazdas, Maironis […] ir kiti. Dažnai su tokiomis situacijomis savo atsiminimus susieja ir liaudies dainininkai, kurie jaunystėje mėgo dainuoti patrauklioje gamtoje, vakarais pamiškėse, parugėse, paežerėse.

Pacituosiu porą tokių aprašymų.

J.Tumas-Vaižgantas: Lietuvis erdvės, laukų vaikas. Tad visi giedodami išeina iš kiemo ir traukia į laukus, į paruges, į pievas, kurios tebežydi nenupjautos, į rugius, kurie tebeliūliuoja nuo vėjelio. Čia jau gera, bet dar ne visai, nes čia žiema; geriau kur ne tik erdvu, bet ir aukšta, kame kalne. Giedotojai ir klausytojai turi lipti į kalną, jei yra, eiti į girią, į paežerę – visur, iš kur giesmė į visas puses plistų nevaržoma ir stiprinama gero aido, bėgtų toli per visą mylią, visus pasiekdama, ramindama ir graudindama. Nejučiomis giesmei, net tolimiausiai, pasiduoda visi. Kiti nejučiomis slenka į ją artyn, ten, iš kur girdis, nors patys neketina ar net nemoka, giedoti.

Vydūnas:  Sielininkai ne tokie žmonės, kurie dainuoja kitiems. Jie dainuoja tik tada, kai jiems patiems to norisi. Štai jie uždainavo. Giesmiavedys nusigręžė nuo manęs ir užsimerkęs pradėjo. Po keleto garsų įsijungė ir kiti. Jų balsai susiliejo į tribalsį akordą, kuriame stipriausiai skambėjo giesmiavedžio balsas. Žmonės dainavo, pamiršę mane. Pabaigę ilgai ir mąsliai tylėjo. […] Dainininkai nenorėjo prisiminti, kad kažkas jų klausosi. Norėdami visiškai įsigyventi į dainos nuotaiką, jie turėjo užmiršti mane. 

J. Marcinkevičius:  Aš dar užtikau liaudies dainą gyvą. Ne koncertų programose, o tarp žmonių. Po jos sparnais gyvenom, darbus dirbom, sielos pilnatvę reiškėm. Ten, kur buvom du – trečia buvo daina. Už gryčios, ant kalnelio, augo jovaras. Aukštas, toli matomas. Tai prie jo lipdavo visos rugiapjūtės ir linamynio talkos – kad kitoje parapijoje girdėtųsi. Nusileisdavo žmonės nuo to kalnelio šviesesni, tarytum už rankų laikydamiesi. Ne kalnelis, o daina juos pakylėdavo. 

Tokiose išskirtinėse situacijose lauko erdvėje dažniausiai dainuojamos tęstinės – kantileninės – dainos, kadangi kantilena yra ne tik tinkamiausia medžiaga chorinei sinchronizacijai, dar ir balso lakumui erdvėje, bet ir ypatingas, nuo seniausių laikų tobulintas introspektyvus metodas pasaulėjautai, objektyvaus ir subjektyvaus vienybei, gamtos reiškinių suasmeninimui išreikšti. Tokiose situacijose, beje, kaip ir šventėje, dainininkai tarsi persikelia į kitą, nekasdienišką sferą, transcendentinę, šventinę. Vadinasi, tokiose situacijose mes galime fiksuoti šventinės pasaulėjautos atsivėrimą, kuris vėliau netiesiogiai bus atneštas ir į Dainų šventę.

Ne mažiau įdomus su liaudies dainavimo papročiais susijęs yra susišaukimo per dainą fenomenas. Daktaras J. Basanavičius, minėta, šį fenomeną „Aušroje“ susiejo su mitologizuotu lietuvių gyvenimu Kretos saloje, J. Žilevičius sąsajas įžiūrėjo vėlesniuose, katalikiškuose laidotuvių papročiuose: Labai savotiška ir turbūt tik vienoje Lietuvoje buvo seniau ir dar prieš šią okupaciją, kai vežant numirėlį bažnyčion, susėdę į vežimus, rinktinių balsų – vyrų ir moterų – grupės giedodavo „Visų šventų litaniją“. Giedodavo labai ištęstai, aukštu tonu, pilnais balsais, kad kuo toliau būtų girdima. Kai už kelių mylių, esant geram orui išgirsdavo tokį giedojimą, pirmoje eilėje sustodavo dirbę ir kalbėdavo už mirusį maldas ir mintyse jungdavosi prie giedotojų, kuolaik galėdavo girdėti. Toks giedojimo būdas darydavo gilų įspūdį  ir tuo pačiu visai apylinkei pranešdavo apie liūdną įvykį. Tos rūšies giesmių vadovų būdavo ir labai pagarsėjusių, kurie vien tik iš to pragyvenimą darydavo, būdavo tikrai su nepaprastais balsais, savo rūšies menininkai.

‎   

Parašykite komentarą