Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: 6. Chorai ir šventės

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

Prof. Regimantas Gudelis

Chorai ir šventės

‎Choro ir chorų šventė yra aukščiau koncerto. Šventė apskritai yra vienas seniausių žmonijos kultūros fenomenų. Visos šventės – religinės, pasaulietinės, kaimo ir miesto, karnavalai ir oficialiosios (valstybinės) – yra ypač svarbus būdas reguliuoti visuomeninę nuotaiką, vieša visuomenėje susikaupiančios psichologinės potencijos susiliejimo ir išlydžio forma. Sakoma, mes net nežinome, kas atsitiktų su visuomene, kokios nepataisomos destrukcijos prasidėtų jos viduje, jeigu staiga šventės imtų ir nutrūktų…

‎Choras – švenčių palydovas visais amžiais. Įdomiausia tai, kad nuo seniausių laikų iki pat XX a. pabaigos choras tolygiai dalyvavo tiek bažnytinėse (sacra), tiek pasaulietinėse (profanum) šventėse. Abu kultūros srautai be choro ir šiaip negali apsieiti, nes choras reprezentuoja sociumą ir objektyvizuotas prasmes. Tačiau masinės chorinės šventės išplito romantizmo laipotarpiu, kai kultūroje suaktyvėjo demokratiniai visuomenės sluoksniai ir muzika iš didikų rūmų persikėlė į atviras koncertų arenas.

XX a. antroje pusėje švenčių funkcijos Vakarų ir rytų Europoje suskilo į du polius. Vakarų Europoje šventės buvo depolitizuojamos, o Rytų (turiu omenyje buvusį socialistinį lagerį – TSRS) šventės buvo ideologizuojamos. Tačiau galiausiai, kaip teigia Andrėjas Viršingas, masinių informacijos priemonių epochoje šventė praranda savo pirmines komunikatyvias ir politines demonstratyvias funkcijas. Jei ji nevirsta šou, kuriame publika dalyvauja pirmiausia kaip žiūrovas, tai tada šventė kaip nedarbo laikas veikiau leidžia užsidaryti privačioje sferoje ir vartoti laisvalaikį.

Vis dėlto ir globaliame, ir sekuliariame XXI a. pasaulyje šventės, kaip visuomenę jungiančios grandies, poreikis neišnyksta ir negali išnykti, tik jis įgauna naujas, dažnai neįprastas formas, tampa vartotojiškos kultūros dalimi. Pavyzdžiui, LRT projektai „Lietuvos balsai“, „Chorų karai“, kur kultūra jau pretenduoja į naujo tipo televizijos šventę (tiesa, dar ne tradicinę, šiek tiek kintančią). Šventės mechanizmas terpiasi net į sportą –  ne tik į olimpiadas, bet ir atskirus žaidimus. Antai krepšinis pas mus jau afišuojamas kaip nauja lietuvių religija, kitose šalyse jį pakeičia futbolas. Tie žaidimai turi daugybę adoruotojų – sirgalių, susiformavo jų organizavimosi metodai.

‎‎

Sirgalių šventinė kultūra virsta realybe ir mes jau noromis nenoromis pritariame Dominyko Antonovičiaus tokios šventės koncepcijai. Pasak D. Antonovičiaus, sirgalių šventės prasmė – emocinis žmonių susibūrimas dėl abstrakčios ir transcendentinės sporto klubo idėjos. Be kita ko, D. Antonovičius sporto varžyboms taiko tradicinius šventės terminus: liturginis laikas, glaudūs bendruomenės ryšiai, religinė ekstazė ir kitus; įžvelgia tam tikrus struktūros ir formos, jausminio-psichologinio modelio dėsningumus. Sirgaliai ne tik palaiko žaidėjus aikštėje, bet ir vaidina savo spektaklį (nusidažo, pasitelkia įvairiausią atributiką, kurią parodys televizija). Vis dėlto sporto sirgalių šventę traktuosime kaip sąlyginę, nes ji nesuteikia pozityvios įkrovos humanitarinei kultūrai, reiškiasi išoriškai, sirgalių šėlsmas kartais perauga į minios siautėjimą. Tačiau tai akivaizdžiai liudija, kad ir šiuolaikinei visuomenei, ypač jaunimui, reikia savosios šventės.

Tokių naujoviškų, suprastėjusios šventimo kultūros proveržio akivaizdoje, Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų šventės švyturiu šviečia visai Europai, saugo, plėtoja ir siekia tęsti tai, kas gali būti prarasta amžiams.

[…] Šventė yra priešprieša kasdieniam gyvenimui, pasižymi kitoniška veiksmų seka, kitomis nuotaikomis, laisvesne žmonių elgsena. Šventės kultūra – savita, tik jos metu atsirandanti kultūra. Šventę ir jos dvasinę bei psichologinę atmosferą žmonės pajaučia iš ankstyvesnės patirties, tai reiškia, mokėdami švęsti:  į šventę ateina būti ypatingos atmosferos dalimi ir yra nusiteikę ją kurstyti. Švęsti reiškia savanoriškai bendrauti su visuomene, kolektyvu, jausti individualios ir kolektyvinės būties pilnatvę, matyti kitus, parodyti save. Todėl šventė yra bendrumas, tobulos bendrumo formos manifestacija. Šventė yra visuomet visiems – jei kas nedalyvauja šventėje, sakome, jog jis šalinasi.

Pasak Anatolijaus Iljičiaus Mazajevo, tikra, gera šventė turi šventinę situaciją – momentą, kai visuomenės psichologinė būsena yra tinkama šventei ir kai visi nusiteikia švęsti – priimti (internalizuoti) šventės daugiareikšmes vertybes, jų simbolizmą, dalyvauti ritualuose, elgtis kaip tikri dalyviai, o ne pasyvūs stebėtojai.

Valstybinių švenčių akstinu dažniausiai tampa svarbūs istoriniai įvykiai, jubiliejai, kurie per viešuosius ryšius, iškeltų idėjų formavimą ir viešinimą yra iškeliami iki laukiamo įvykio, šventinio laiko. Dainų šventėse šventinę atmosferą didele dalimi įkvepia jungtinis choras, meninė programa, ritualai, tačiau visuotinės šventės inspiracijos be tautinės idėjos nėra.

Ypatingas šventės vaidmuo yra tradicijos ir inovacijos priešpriešos antinomija: šventė supriešina būtojo ir esamojo laiko kultūrinius standartus, stabilizuoja ir atnaujina juos. Ji tai daro savo būdu – istorinio laiko jungimo principu, atspindėdama visuomeninę būtį racionaliai ir per jausmus. Dainų šventėse minėtos antinomijos išraiška yra tradicijos ir inovacijos priešpriešos repertuare, kuriame tradicinės liaudies dainos ir taip vadinama chorinė klasika simbolizuoja tautos išgyventą laiką ir moralines vertybes, naujoji muzika – esamąjį ir būsimąjį laiką. Nebuvo nei vienos Dainų šventės, kurioje skambėtų vien senoji ir atvirkščiai – naujoji – muzika!

Filosofai ko ne vienu balsu priekaištauja – visuomenė nebemoka švęsti! Tame daug tiesos, kadangi globaliame pasaulyje, plintant aptarnavimo kultūrai, vis daugiau žmonių nori, kad juos kas nors linksmintų, pateiktų gatavą šventę. Bet šventes kuria visa bendruomenė, dėl to, norint, kad šventė būtų gera, uždeganti, reikia pačiam to norėti ir prisiimti atitinkamą prievolę. Juk norint būti laimingam – reikia mokėti būti laimingam!

Parašykite komentarą