Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: 5. Chorinės motyvacijos platuma. Chorų santykis su valdžia.

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

Prof. Regimantas Gudelis

Chorinės motyvacijos platuma

Profesionalių chorų esatį sąlygoja profesionalios muzikos poreikiai ir profesionalų meną aptarnaujančių institutų bei mecenatų galimybės. Mėgėjų chorai organizuojami ir veikia savanorišku principu, laisvo laiko sferoje, tačiau taip pat esant palankioms sąlygoms bei materialinei bazei. Chore kaip kolektyve susipina visuomeninė ir individuali motyvacija, susilieja kolektyvinė ir individualistinė psichologija. Kolektyvinė psichologija yra būdinga visuomeniniams politiniams, kultūriniams ir religiniams sąjūdžiams, kurių metu žmonės, įkvėpti aukštųjų idėjų ir tikslų, aktyviau telkiasi į įvairias kultūrines ir visuomenines bendrijas. Tokiais istoriniais momentais choras užsikariauja aukščiausią visuomeninį prestižą. Individualizmo laikotarpiai (epochos) – masinių chorų apmirimo, elitinių iškilimo terpė. XXI a. plintanti liberalistinė individualistinė psichologija chorams, tuo labiau jungtiniams, yra nepalanki. Jungtinis choras kraštutiniam liberalui – totalitarizmo šmėkla. 

Chorų santykis su valdžia 

Chorų buvimu yra suinteresuotos visos santvarkos – autoritariniai režimai ir demokratija, Bažnyčia ir pasaulietiškos institucijos. Savanoriškas priklausymas kolektyvui, pasak Leonardo Brūmo ir jo bendraautorių, sutvirtina visuomeninius ryšius, o tai ypač svarbu tautiniu lygmeniu, nes tauta gali išlikti tik tada, kai tarp valstybės ir individo dar įsiterpia tam tikros šalutinės grupės, kurios, būdamos pakankamai arti individų, sugeba įtraukti juos į savo veikimo sritį ir nukreipti pagrindine socialinio gyvenimo kryptimi. 

Vis dėlto chorai, dalyvaudami meninėje kūryboje ir jausdamiesi šiek tiek pakylėti aukščiau realybės, nenoriai paklūsta reguliavimui ar komandai iš aukščiau, stengiasi išlaikyti tam tikrą autonomiškumą. Sąlyginis autonomiškumas leidžia chorams išvengti paklusnios tarnaitės vaidmens ne tik pasaulietiškų, bet ir religinių institucijų atžvilgiu. Choro atsispyrimas tarnystei priklauso nuo daugelio bendresnių ir situacijos aplinkybių.  Antai Vokietijoje, kai 1933 m. žlugus Veimaro respublikai valdžią paėmė Hitleris ir įsisiautėjo nacionalsocializmas, didysis vokiečių chorų sąjūdis skilo pusiau – vieni chorai įsitraukė į masines akcijas, kiti atsiribojo nuo jų ir susitelkė į rimtą muziką, suartėjo su bažnyčia. Kitais atvejais chorai valdžiai gali priešintis pasąmoniniu ir kitokiais būdais. Tačiau choras, kaip ir menas apskritai, visuomet siekia tam tikro svarankiškumo, nori būti nepriklausomas, išlikti objektyvumo raiška. 

 

 

 

 

Parašykite komentarą