Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“ -3-

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

Prof. Regimantas Gudelis

‎‎

Tradicinė choro samprata

Bendriausioji choro samprata ir bus dainuojančiųjų kolektyvas, dainuojantis unisonu ar keliais balsais, partijomis. Tačiau tokioje plačioje sampratoje neatsispindi viena svarbi psichologinė savybė – dainuojančiųjų nuostata sutarti, susidainuoti. Dainuoti gali ir minia, tačiau tai bus tik masinis dainavimas. Choras gimsta tik tuomet, kai grupė sąmoningai siekia ir susidainuoti, ir dvasiškai (jausmais) susilieti, taigi žmonių dvasinis-jausminis susiliejimas yra ypatingai svarbi bet kokio choro savybė.

Chorvedybos moksle choro samprata pateikiama turint omenyje gerą – daugiabalsį – chorą kaip galutinę jo prasmės išraišką.

Baltijos šalių ir Lietuvos muzikos mokyklose, ruošiančiose chorų vadovus, ilgą laiką gyvavo ruso Pavelo Česnokovo samprata: choras yra toks dainininkų kolektyvas, kuriame kiekvieną partiją turi dainuoti ne mažiau kaip trys dainininkai, tai reiškia keturbalsiame chore – trys sopranai, trys altai, trys tenorai ir trys bosai, kitaip grandininio kvėpavimo momentais (vienam atsikvėpus) partijoje liktų tik solistas. Taigi mažas kamerinis choras dažniausiai susideda iš 20 dainininkų, vidutinis – 40-60, didelis – iš 80. Dar būna jungtiniai chorai – iš kelių ar keliolikos atskirų chorų sudarytas vienas choro masyvas kokiam nors stambiam kūriniui atlikti, šventinei progai manifestuoti. Baltijos Dainų švenčių jungtiniai chorai – dabar vieninteliai tokio dydžio ir tokios susidainavimo kultūros.

Vokiškosios metodinės literatūros pagrindėjas Kurtas Tomas chorų dydį aiškina taip: dydis priklauso nuo jam keliamų uždavinių. Mažiausias choras a cappella susideda iš 16 dainininkų (partijose po keturis), nes esant mažesniam skaičiui, balsai, ypač jeigu jie individualizuoti, blogiau susilieja. Didžiausias choras a cappella turi būti ne didesnis kaip 100 dainininkų, nes kitaip choras gali prarasti skambėjimo lengvumą bei balsų audinio skaidrumą. Dideliems kūriniams su orkestru dainininkų sudėti gali būti išplėsta iki 150-200 žmonių, tačiau dar didesnis choras, užuot padidinęs garso jėgą, ją iš tikrųjų praranda: skambėjimas tampa išblėsęs, drumzlinas. Ypatingais atvejais ar šventėse, kai jungtinis choras atlieka kokį nors kūrinį, dainininkų gali būti sutelkta ir tūkstančiai. Jeigu turima reikalingos tam patirties, tokie chorai gali atlikti tam tikrus masinius kūrinius […]. Tačiau šiuo atveju K.Tomas pabrėžia – atlikti tik visuomenei priimtinu, pakenčiamu, konvencionaliu (visuotinai priimtinu, atitinkančiu tradicijas – red. past.) meniniu lygiu.

Kalbant apie Dainų šventes pradėta neaiškia prasme vartoti terminą masinis dainavimas. Terminą reiktų tikslinti, kadangi jis gali reikšti: pirma, daugybės, didelio žmonių skaičiaus dainavimą ir, antra, tam tikrą dainavimo būdą. Pirmasis termino aspektas aiškios sampratos nepateikia; galime tarti – labai daug žmonių dainuoja, minios dainuoja, nors iš tikrųjų, šiek tiek perlenkiama, – gaivališkai, totaliai niekur nei dainuojama, nei šokama, nei dūduojama… Choro praktikoje masinis dainavimas kaip būdas – vokiškai Offenes Singen (liet. atviras, mažai organizuotas dainavimas), rusiškai massovoje penije – tai metodiškai neorganizuotas dainavimas, be specialaus pasiruošimo, be repeticijų. Religijų sistemose (katalikų, protestantų, ekumeninių bendruomenių) populiarus tarpinis lygmuo – bendruomeninis giedojimas.

A. Arminas savo disertacijoje tokį dainavimo būdą vertina vien tik muzikinio ugdymo požiūriu ir teigia, kad masinis dainavimas konkrečių tikslų neturi. Pasak jo, per pagaulaus pobūdžio dainas, pritariant kuriuo nors instrumentu, galima žadinti meilę garsų menui, diegti kolektyviškumą, ugdyti susiklausymo jausmą. Jei masinis dainavimas paruoš dirvą chorams atsirasti ir turės didelį visuomeninį poveikį, tai jis savo tikslą bus pasiekęs. Toks teiginy yra klaidinantis, nes masiniu būdu žmonės dainuoja nuo seniausių laikų, dėl savęs, nesiekdami tikslo pereiti į geresnį chorą. […]

Šiame tekste masinis dainavimas traktuojamas kaip specialiai nesurepetuotas dainavimo būdas, pasidainavimas sau. Taip Dainų šventėse dainuojama populiarios liaudies dainos pasibaigus oficialiai šventės programai, kada dainininkai ir publika dar nenori skirstytis, linksminasi, dainuoja paveikti šventinės nuotaikos. 

  2 dalis:  http://www.choras.lt/index.php/sekmadienio-skaitiniai-nuo-dainu-dienos-iki-tautos-sventes-2/

Tęsinys – kitą savaitgalį

Parašykite komentarą