Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: 12. Pirmosios Dainų šventės Lietuvoje

Prof. Regimantas Gudelis

‎Lietuva – Latvijos kaimynė, tačiau jos istorija ir kultūra toli gražu nėra tapati Latvijos, juo labiau Estijos. Pirma, Lietuva – vienintelė katalikiška šalis, rengianti Dainų šventes, antra, ji nuo 1864 m. iki 1904 m. kentė carinės Rusijos įvestą spaudos draudimą, pagaliau trečia, nuo pat Liublino unijos, o ypač per visą XIX a. , ji patyrė stiprią polonizaciją iš sulenkėjusios katalikų bažnyčios pusės. Dėl komplikuotos politinės padėties XIX amžiuje – carizmo jungo ir spaudos draudimo, taip pat polonizavimo – Lietuva Dainų šventes pradėjo rengti vėliausiai, 1924 m. 

Taigi Lietuva – vienintelė katalikiška šalis, rengianti Dainų šventes, Lenkija, dariusi didelę įtaką Lietuvos kultūrai, Dainų švenčių visgi neturi.

Kultūriškai ilgus amžius buvus katalikiškos Lenkijos įtakoje, tiesiogiai bendrauti su vokiečių chorais lietuviams teko nedaug. Vokiškoji protestantiškoji kultūra ilgametį stiprų placdarmą turėjo tik Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte. Pirmasis vokiečių choras choras – Vokiečių giedotojų draugija Klaipėdos mieste įsikūrė dar 1811 m. ir veikė iki pat 1914 m. Vokiečiai Klaipėdoje 1869 m. liepos 24-27 d. surengė ir savo Dainų šventę. Ši data sutampa su pirmąja estų nacionaline Dainų švente, kurioje, kaip jau minėjome, tebuvo du estiški kūriniai, visis kiti – vokiški. Vietos vokiečiai, atskirai nuo lietuvių, Dainų šventes surengė 1925, 1927 ir 1930 m. Mažojoje Lietuvoje rašytojo ir filosofo Vydūno iniciatyva veikė lietuvininkų choras, kuris dažnai padainuodavo susijungęs su kitomis Mažosios Lietuvos giedotojų draugijomis: Pagėgių, Šilutės, Rūkų, Panemunės, Klaipėdos ir kitų miestų, buvo leidžiami dainų rinkiniai, ruošiamos vadinamosios Dainų šventės Tilžėje ir ant Rambyno kalno, kasmet nuo 1907 m. iki 1933 m. Buvo išugdyta nemaža šventės su choru organizavimo patirtis, o pats Vydūnas rutuliojo originalią filosofinę šventės sampratą. Tačiau ši lietuvininkų patirtis tiesioginės įtakos įtakos surengti pirmąją Lietuvos dainų šventę (Dainų dieną, 1924 m.) neturėjo. Jai prielaidos subrendo pačioje, taip vadinamoje, Didžiojoje Lietuvoje.

Kitos dainų šventės Baltijos šalyse

Trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija, 1918 m. sukūrusios nepriklausomas respublikas, sistemingai rengia tautines Dainų šventes iki šiol. Be to, jos paeiliui nuo 1956 m. rengia ir studentų šventes „Gaudeamus“. Jose dalyvių skaičius yra siekęs net 7000. Ilgą laiką Lietuvos delegacija šiuose reginiuose būdavo gausiausia. […]

1991 m. vasarą Taline įvyko tarptautinė dainų šventė „Dainų tiltas“ […], kurioje dalyvavo chorai iš Amerikos, Japonijos, Vakarų Europos, Baltijos šalių, Rusijos, Armėnijos ir kitų šalių. 

Po šios šventės Imantas Kokaris (Latvija) ir Olavas Storgardas (Švedija) pasiūlė rengti Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventes. Jose dalyvauja vien mišrūs chorai. Užsimezgė nauja chorinių festivalių tradicija, kuri telkia chorus, puoselėja jungtinio choro dainavimo meną. Tačiau šis tarptautinis festivalis daugeliu atžvilgiu neprilygsta tautinėms Lietuvos, Latvijos ir Estijos Dainų šventėms.

Festivaliuose dalyvauja Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos, Grenlandijos, Farerų salų, Lietuvos, Latvijos ir Estijos chorai. Pirmasis festivalis įvyko 1995 m. Rygoje, dalyvavo apie 7000 dainininkų, antrasis – 1997 m. Švedijoje, Gotlando salos Visbio mieste, dalyvavo per 2500 žmonių, trečiasis -Norvegijoje, Šieno mieste, dalyvavo 3800 žmonių, ir t.t.

XX-XXI a. globaliame pasaulyje tradicinės Dainų šventės vyksta vien Baltijos šalyse: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tačiau chorų potraukis burtis, reprezentuoti savo meną ir bendrauti atsinaujina naujomis, bendrinėmis formomis – tarptautiniai konkursai, Pasaulio chorų žaidynės¹, kurias organizuoja pasaulinė chorų organizacija „Interkultur“. Dalyvių skaičius prilygsta Dainų šventei, tačiau jungtinio choro šiose žaidynėse nebūna.

Dainų šventės ir nacionalinis sąmoningumas

Taigi, galima teigti, kad lemiamu impulsu nacionalinėms Dainų šventėms atsirasti XIX a. buvo liuteronybė ir nacionalinės idėjos. Kaip tai vertinti dabar? Liuteronybės įtakos pozityvumas Baltijos šalių kultūroms abejonių nekelia, tačiau kultūros ir nacionalinės idėjos santykis dabar yra diskutuojamas įvairiai. Intelektualas, filosofas ir muzikologas Albertas Šveiceris nacionalinės idėjos svarbą tik dėl sureikšminimo neigia. Psak jo, XIX a. Vokietijoje nacionalinė idėja buvo pakylėta iki didžiaverčio kultūros idealo, o kai prasidėjo kultūros nuopolis, ėmė žlugti ir kiti kultūros idealai. Tačiau nacionalinė idėja išliko, nes ji jau buvo tapusi realybe. Dėl to, prisiminus tos idėjos sukeltus kataklizmus, patriotizmo kultas iš tikrųjų turi būti laikomas barbariškumu, nes jis priveda prie beprasmiškų karų, kurie neišvengiamai su juo susiję.

Su A. Šveiceriu nesutikti būtų neracionalu: jis intelektualas, be to, vertina savojo krašto patirtį – Vokietijos nacionalizmą, peraugusį į nacionalinį šovinizmą. Užtat Baltijos kraštuose istoriškai susiformavusios vertybės, nacionalinėse Dainų šventėse dominuojanti tautinė idėja yra taiki ir neturi nieko bendro su kokiomis nors etnocentristinėmis ar ekspansionistinėmis aspiracijomis.

 Aš solidarizuojuosi su akademiko  Romualdo Grigo teiginiu, jog lietuvių tautos tęstinumas, jos egzistencijos prasmingumas (tiek Europos Sąjungos, tiek ir pasaulio kontekste), taip pat ir jos valstybiškas (ir visaeuropietiškas) integralumas ir tvarumas tiesiogiai priklauso ir priklausys nuo to, kiek valstybėje yra ir bus gerbiama istorinė-kultūrinė atmintis, kaip ja remiantis yra ir bus ugdomas valstybės piliečių, taip pat valdžios bei privačių institucijų nacionalinis sąmoningumas. Savo ruožtu Dainų šventės Baltijos kraštuose yra vienas iš efektyvių būdų ir priemonių jų tautinės tapatybės raiškai, tautinio savitumo saugai ir savikūrai. 

 

 

— — 

¹Pradžioje šie chorų renginiai buvo pavadinti „Chorų olimpiada“, tačiau tokį pavadinimą užprotestavo Olimpinis komitetas, iškėlęs bylą. Dėl to renginiai buvo pervardinti į žaidynes

Parašykite komentarą