Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: 11. Pirmosios Dainų šventės Baltijos šalyse

Prof. Regimantas Gudelis

Dainų šventės Suomijoje

Suomija – senoji liuteronybės (nuo 1527 m.) šalis – liuteronai save laiko net 91,5% jos gyventojų. Kadangi po 1808-1809 m. Rusijos ir Švedijos karo Suomija buvo prijungta prie Rusijos ir ilgam neteko autonomijos, suomiai savo pirmąją Dainų šventę surengė vėlokai – 1884 m. Be to, ne sostinėje ar kuriame iš didesnių miestų, bet nedideliame vidurio Suomijos Juveskiulės miestelyje. Ją surengė Liaudies Švietimo draugija, dalyvavo 6 chorai (314 dainininkų) ir 6 orkestrai (76 muzikantai). Iki Pirmojo pasaulinio karo krašte įvyko šešiolika nedidelių Dainų švenčių, tarpukary – dar šešios, po Antrojo pasaulinio karo – dar keturios, paskutinioji – 1967 m. Tamperėje. 

‎‎

Pirmosios Dainų šventės Estijoje

Liuteronizmas į dabartinę Estijos ir Latvijos teritoriją pateko XVI a. pabaigoje per gausias vokiečių diasporas. Latvių Baltijos studijų centro atliktame tyrime „Kintantis Dainų švenčių socialinis veidas“ (mokslinis vad. – prof. T.Tisenkopfas) buvo apibrėžti tokie Dainų švenčių prielaidos veiksniai: Vokietijos kultūros įtaka, Bažnyčios vaidmuo; J.G.Herderio ir Švietimo epochos siekiai, Hernhūtų brolijos ir bažnyčios įtaka; liaudies daina, nacionalinis romantizmas; dainavimas visuomenėje ir etninėje aplinkoje; mažų tautų formavimasis.

Vienos tų prielaidų yra bendrakultūrinės, taikytinos ir Lietuvai (liaudies daina, nacionalinis romantizmas, tautinis atgimimas ir kitos), kitos – lokalios, būdingos vien vokiškiems kraštams (liuteronų bažnyčios įtaka ir Hernhūtų brolija). Hernhūtai, kaip ir taip vadinamieji pamokslininkai, surinkimininkai, sakytojai Mažojoje Lietuvoje, veikė pietizmo dvasia, skatino vien giedojimą, liaudies dainas ir pasilinksminimus neigė.

Vokiečių kolonijų Latvijos ir Estijos teritorijoje pradžia – XII a. pabaigoje buvo pradėtos pirmosios misijos, kuriomis siekta pakrikštyti rytų Pabaltijo gyventojus. Po 1197-1199 m. žygių palei Dauguvą buvo įkurta vokiečių riterių vienuolių kolonija. Rygos miesto įkūrimo data laikomi 1201 m. Miestą įkūrė vyskupas, Kalavijuočių ordino įkūrėjas Albertas. Po karo su švedais 1600 m. Vidžemė ir Pietinė Estija atsidūrė Švedijos sudėtyje, o nuo 1710 m., po Šiaurės karo, ši teritorija atiteko carinei Rusijai ir vadinosi Lifliandija. Caro administracija čia rėmėsi vokiečių baronais ir dvarininkais, kurie, kaip protestantai, savo ruožtu buvo tolerantiški vietinei kultūrai ir kalbai, todėl aštresnių susidūrimų šiame regione latvių ir estų tautinio atgimimo laikotarpiu nebuvo. Latviai ir estai nepatyrė spaudos draudimo.

Protestantizmas dabartinėse Latvijos ir Estijos teritorijose pakeitė katalikus po prijungimo prie Švedijos – nuo XVI a. pradžios. Protestantų bažnyčia, daugiausia vokiečių pastoriai, siekdami savo tikslų, leido giesmių knygas, skatino vietinės nacionalinės inteligentijos, švietimo, kultūros ir spaudos vystymą. Šalyse buvo leidžiamos giesmių knygos, iš kurių parapinėse mokyklose mokytojai (kisteriai) mokė vaikus giedoti, kaip ir Vokietijoje, formavosi giedojimo ugdymo grandis – mokykla ir bažnyčia. Iškilusis vokiečių filosofas, teologas, poetas, literatas J.G.Herderis (1744-1803) gyvendamas Rygoje paruošė ir išleido baltų dainų rinktines „Tautos dainos“ (1778-1779) ir „Tautų balsai“ (1807). Pastoriai Geršelmanas ir Kerberis XIX a. išleido „Liedertafel“ dainų rinkinius estų kalba.

Vokiečių kolonistai suorganizavo ir pirmuosius chorus. Pirmoji vokiečių Dainų šventė įvyko 1857 m. Taline, antroji – Rygoje 1861 m., trečioji – 1866 m. vėl Taline. Šiose šventėse būdavo iki 700 dainininkų vokiečių. Pirmoji estų tautine Dainų švente oficialiai laikoma 1869 m. vykusi šventė Tartu mieste. Joje dalyvavo 46 chorai su 789 dainininkais ir 5 pučiamųjų orkestrai su 56 nariais. Tačiau anoje šventėje tebuvo atliktos tik dvi estiškos dainos, o visos kitos – vokiškos. Ketvirtoje Estijos dainų šventėje (1891 m. Tartu, dalyvavo 2700 žmonių) iš atliktų 27 kūrinių estiškų jau buvo 12 dainų, o šeštojoje (1896 m. Taline, 5681 dalyvis) estiškų dainų jau buvo daugiau nei vokiškų – atitinkamai 14 (iš jų – trys liaudies dainos) ir 7.

Dainų šventės paskatino estų ir latvių tautinį atgimimą, suaktyvino jų nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtrą.[…]

Pirmosios Dainų šventės Latvijoje

Pirmieji   latviški chorai būrėsi XIX a. ketvirtajame-penktajame dešimtmečiuose Valkos (Vidžemė) ir Irlavos (Kuržemė) mokytojų seminarijose, jiems vadovavo kompozitoriai Janis Cimze (1814-1881) ir Janis Betinis (1830-1912) – vargonininkas, pedagogas, pirmosios Dainų šventės dirigentas. Seniausiu latvių choru laikomas Eldonės choras, kurį suorganizavo tautinio atgimimo veikėjas Krišjanis Valdemaras (1825-1891).

1864 m. pavasarį pastorius ir rašytojas Juris Neikenas po pamaldų surengė latviškų chorų susibūrimą Dikli miestelyje (dalyvavo 6 chorai – 120 dainininkų). Po to įvyko keletas festivalių įvairiose vietose, susirinkdavo iki 400 dainininkų. 1870 m. buvo įkurta Rygos latvių draugija, siekusi suruošti pirmąją Latvijos dainų šventę, kuri galiausiai įvyko 1873 m. Rygoje (nors, kaip minėta, vokiečiai Rygoje savo dainų šventę surengė dar 1861 m.), joje dalyvavo 45 chorai su 1000 dainininkų, jos įkvėpėjas ir vienas organizatorių buvo latvių kalbos gaivintojas Atis Kronvaldas (1837-1875). Ta latvių šventė buvo gana atvira, ekumeniška – dalyvavo liuteronų, katalikų ir vietos stačiatikių chorai. 

Latvių tautinis chorinis menas užgimė ir plėtojosi mums ne visai suprantamoje ekumenizmo ir pakantumo carizmui aplinkoje. Caro valdininkija bendravo su vietiniais vokiečių baronais, liuteronybė skatino tautinės inteligentijos iškilimą, chorai, diplomatiškai bendraudami su vienais ir kitais, rado sau tinkamą veiklos terpę. Mums net sunkiai suvokiama, kad antai latvių 1910 m. Dainų šventė buvo susieta su caro Nikolajaus II vizitu Rygoje ir Vidžemės prijungimo prie Rusijos imperijos 200 metų proga. 

Į Dainų šventes sugužėdavo visa carinė aristokratija ir valdžia. Giedant Karlio Baumanio (1835-1905) „Dievs, sveti Latviju“, vėliau tapusį Latvijos valstybiniu himnu, ta rusiškoji ponija sėdėdavo, atsistodavo tik užgiedojus Rusijos himną, bet visa tai buvo tik diplomatinio etiketo dalykas. Pirmą kartą latvių himnas buvo atliktas Jelgavos dainų šventėje 1895 m.

‎ 

Parašykite komentarą