Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: 10. Pirmosios Dainų šventės Europoje

Prof. Regimantas Gudelis

 

Dainų šventės Vokietijoje

XIX a‎mžius Vokietijoje – nacionalinės valstybės formavimosi epocha, kai po Vienos kongreso buvo dedamos pastangos sukurti vieningą didžiąją vokiškąją teritoriją, į kurią įeitų Austrija ir kitos vokiškai kalbančios žemės.

XIX a. pabaigoje išaugo pramonė, sustiprėjo darbininkų klasė, steigėsi įvairios politinės organizacijos. 1847 m. Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas įkūrė komunistų sąjungą, paskelbė „Komunistų partijos manifestą“ ir išprovokavo 1848-1849 m. revoliuciją. Jai pralaimėjus, visuomenę apėmė pesimizmas, meną ir chorus paralyžiavo dekadanso tendencijos. 1870-1871 m. – vėl karas tarp Prancūzijos ir Prūsijos, po kurio Vokietija buvo galiausiai suvienyta ir virto galinga imperija. Kultūrai ir chorams ypač buvo palankus Veimaro respublikos (1919-1933) laikotarpis, kurį nutraukė nacionalsocializmo įsigalėjimas ir Hitlerio atėjimas į valdžią. 

Šalis iki šiol garsi unikaliais mišriais balsais giedančių berniukų-jaunuolių chorais: Leipcigo „Tomaner“ choru, įkurtu prie Tomo vienuolyno 1212 m. (su juo nuo 1723 m. iki gyvenimo pabaigos, 1750 m., dirbo J.S.Bachas) ir Drezdeno „Kroic“ choru, įkurtu 1216 m. prie Šv. Mykolo bažnyčios. Viena pirmųjų atvirų chorinių draugijų buvo Muzikos lavinimosi draugija […], susikūrusi apie 1749 m. […] 1792 m. K.F.C.Fašas Berlyne įsteigė Dainavimo akademiją su 30 narių ir davė pradžią tokioms akademijoms kituose miestuose: 1801 m. – Viurcburge, 1802 m. – Leipcige, 1804 m. – Miunsteryje, 1806 m. – Drezdene ir kt. 1859 m. Berlyne įvyko legendinis pasirodymas: visi 100 Dainavimo akademijos narių atliko J.S. Bacho „Pasijas“, jiems dirigavo F. Mendelsonas. 

1809 m. Karlas Zelteris Berlyne, savo bute, įkūrė „Liedertafel“ chorą, kuris netrukus virto garsiąja vokiečių chorų sąjunga. „Liedertafel“ – minimaliai organizuotas choras, buvo savita vokiečių biurgerių laisvalaikio choro forma. Vyrai (pradžioje nustatyta iki 24 asmenų) rinkdavosi smuklėse, restoranuose, sėsdavo už stalo ir leisdavosi į politiką, gurkšnodavo alų ir kartkartėmis dainuodavo. Lygiagrečiai intensyvėjo liuteroniškas bendruomeninis giedojimas ir liuteronų chorai bažnyčiose. Ši chorinė atšaka davė kone stipriausią akstiną Dainų šventėms atsirasti. 

Pirmoji šventė datuojama 1845 m., ji vyko Viurcburge, tačiau jau iki to buvo surengtos kelios mažesnės chorų šventės: 1827 m. Švabijoje su 200 dainininkų, 1841 m. Liudvisburge net su 2300 dainininkų ir kitos.

Pirmosios vokiečių Dainų šventės  sutapo su 1848-1849 m. revoliucijos įvykiais. Vis dėlto, muzikams susitelkus, 1851 m. buvo surengta nedidelė Pasau dainų šventė, kurioje dalyvavo 1000 dainininkų. Jos pasisekimas įkvėpė chorų lyderius 1861 m. liepos 21-23 d. Niurnberge surengti Didžiąją vokiečių dainų šventę.  Ji praėjo su iki tol nematytu pakilimu: vietoj kviestų 4000 dainininkų atvyko 5300, vietoj numatytų 12000 klausytojų – net 14000. Visus sujungė nacionalizmo jausmas, šūkis „Vokiečių vėliava, daina ir žodis su meile vienija nuo Pietų iki Šiaurės“. Euforija liejosi per kraštus, buvo padainuota daug patriotinių dainų, tiesa, anos neįėjo į chorų repertuaro aukso fondą – liko savojo laiko reliktais.

Veimaro Respublikos (1919-1933) laikotarpio chorinį spektrą reprezentavo dvi monumentalios šventės: 1928 m. liepos 16-18 d. Hanoveryje įvykusi Darbininkų chorų šventė ir tais pačiais metais Vokiečių chorų šventė Vienoje. Jos abi demonstravo vokiečių meilę savo tėvynei ir išaugusį naujosios darbininkų klasės aktyvumą, o kultūros kontekste – kitose šalyse neturinčią analogo vokiečių chorinio meno didybę. Hanoverio šventės metu buvo atlikta apie 500 kūrinių. Pagrindiniame koncerte geriausi jungtiniai mišrūs, vyrų, moterų chorai dainavo F. Šuberto, R. Šumano, J. Bramso ir kitų kompozitorių dainas, o masinis choras – apie dešimt paprastų liaudies ir politinių dainų. Atskiruose koncertuose atliktas H.Berliozo „Fausto pasmerkimas“, G.F.Hendelio oratorijos „Salomonas“ ir „Judas Makabėjus“, sakralinės ir pasaulietiškos J.S. Bacho kantatos, L.van Bethoveno „Missa solemnis“, D. Verdi „Requiem“ ir kiti. […] 1928 m. Vienos šventė buvo skirta F. Šuberto 100-ųjų mirties metinių paminėjimui. […] Chorų koncertui buvo pastatyta anuo laiku didžiausia Europoje laikina 180 m. ilgio ir 110 m pločio halė, po jos skliautais kelias dainas padainavo nei lig tol, nei vėliau niekur nematytas apie 100 000 (!) vyrų choras. Suprantama, tokio dydžio choro dainavimas muzikiniu požiūriu negalėjo būti pagirtinai darnus, bet stebina nacijos chorinė potencija ir dainininkų susitelkimas. Bendra koncertų trukmė siekė per 58 val. […]

Po Hanverio šventės chorai pradėjo skaldytis ideologiniu pagrindu, masiniai renginiai virto nacionalinio šovinizmo demonstracija. Vokiečių ir šveicarų dainų šventes visam laikui nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Dabartinėje Šveicarijoje ir Vokietijoje kasmet vyksta po keliasdešimt įvairių tarptautinių ir vietinių chorinių konkursų, festivalių. Juose chorai pasirodo su individualia programa, baigiamajame šventės koncerte padainuojamos ir viena ar dvi bendros dainos. 

Parašykite komentarą