Sekmadienio skaitiniai: „Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės“: 4. Choras ir visuomenė

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

Prof. Regimantas Gudelis

Choras ir visuomenė

 

‎‎

[…] Filosofiniame lygmenyje aukščiausia chorinio meno prasmė yra visuomeninės būties ir gyvenimo optimizavimas.  Gyvenimą pagrąžinti, sudvasinti, optimizuoti siekia visos menų sritys apskritai, o choras tai atlieka ypatingu, savito dialogo tarp individo (subjektyvus pasaulis) ir kolektyvo (objektyvizuotas pasaulis) būdu. Šis dialogas – labai senas, dar iš antikinės graikų dainuojamosios poezijos (chorinės lyrikos), joje vyravusios dviejų dalių kupleto ir priedainio formos. Kupleto tekstas ir melodija visuomet būdavo labiau individualizuoti, platesnės informacijos, sudėtingesnės melodijos (atlieka solistas), priedainis (choro) – paprastesnis kolektyvinis skandavimas, atitarimas solistui.

Štai tokį – teigiantį, padrąsinantį būties optimizmą per choro dialogą su individu – vaizdžiai apibūdino anglų rašytojas eseistas Gilbertas Keitas Čestertonas: „Bet senas choras žavus ne vien tuo, kad tai yra liaudies menas. Buvo jis įdomus ir kitkuo. Choras, netgi komiškasis, – turėjo tokį patį tikslą kaip ir graikų chore. Jis susieja šitą, štai šitą mūsų istoriją su pasauliu, su filosofine daiktų esme. Kaip ir senose baladėse, o ypač apie meilę; čia visada esti priedainis apie tai, kad žolė žaliuoja arba paukšteliai gieda ir žydi pavasarį giraitės. Tai primena atvirus langus raudos namuose, per kuriuos bent akimirkai mums parodomos šiek tiek taikingesnės scenos, šiek tiek platesni seni amžinieji reginiai. Daugelis kaimiškų dainelių apie žudynes ir mirtį turi nuostabiai linksmą priedainį, nelyginant gaidžio giedojimas, tarytumei choras protestuoja prieš tokį niūrų požiūrį į gyvenimą.“ Juk reiktų žvelgti šviesiau, ar ne?

Iš amžinojo individo ir choro dialogo susiklostė ir choro muzikos labiausiai apibendrintas, kolektyvinis meninis turinys. Nesunku pastebėti, kad chorinės muzikos poetiniai tekstai nekalba arba tik itin retai kalba pirmuoju asmeniu „aš“. Toks kalbėjimo būdas būdingas tik chorinio romanso žanrui. Dažniau choras kalba kaip mes, jie, tai reiškia, kolektyvo vardu. Tekstuose veikiančiojo asmens kolektyviškumas ir anonimiškumas, sąlyginis objektyvumas yra žanrinė prielaida G.K. Čestertono pateiktam paveikslui.

Suprantama, kalbėjimas kolektyvo vardu daro įtaką tam, kad dainų chorui tekstai priklausytų siauram temų ratui (meilė tėvynei, gamta, papročiai ir kiti), ir juos standartizuoja. Štai dėl ko demokratinio lygmens chorinė muzika (posminės dainos) nuo seniausių laikų yra kuriama ne vadinamosios aukštosios, o skambios dainuojamosios, antrarūšės poezijos tekstams. Daugybę šio tradicinio dialogo individas ir kolektyvas pavyzdžių rasime kone kiekvienos Dainų šventės repertuare. Neretai šį dialogą nešančios populiarios dainos išprovokuoja kritikos priekaištus dėl jos banalių dainų tekstų ir melodijų, bet, kaip rodo daugiametė choro ir Dainų švenčių praktika, be tokio pobūdžio dainų neišsiverčiama.

‎G.K. Čestertono mintį ir ekskursą iš antikinės lyrikos pateikiau norėdamas pabrėžti choro, o labiausiai – jungtinio choro Dainų šventėje optimizuojančią galią. Patį chorą kaip objektyvų fenomeną, esantį aukščiau manęs, nepavaldų man, siūlau įsivaizduoti plačiai: – tai ir chore dainuojantis ir kiti, o mane per jausmus ir fiziškai (per balsų susiliejimą) paremia kiti, dainuojantys iš kairės ir dešinės. Tačiau – ir esantis publikos viduryje, klausantis jungtinio choro, persisemiantis, besisvaiginantis to choro ir publikos nuotaikomis ir kita.

Štai ką po 17-tosios šveicarų Dainų šventės 1880 m. viename iš muzikinių laikraščių rašė Adolfas Štaineris ir kam aš pats pritariu: „Bendras choro pasirodymas buvo iš tiesų įspūdingas reiškinys, kai iš 3000 vyrų gerklių prasiveržė melodijos banga, kuri pakilo virš 6000 žiūrovų masės, atplūdusios klausytis. Tūkstančius kartų sustiprėjęs žmogaus balsas išryškina jo individualų bruožą, kuris yra apvalytas nuo materialinių dulkių, jis tampa virš paties žmogiškumo pakilusia jėga ir jau nesuasmenintu elementu, pakeliančiu žmogų aukščiau visų smulkmenų; ir tai pamažu keičiasi į naujus subtilesnius jausmus, kurie tokie reikšmingi.“ Geriausios mūsų tautos dainos, kaip teigia A.Štaineris, rado tikrąją vietą čia, bendrame chore. Jungtinis choras tūkstančiais balsų „išaukština nors akimirkai tradicines tėvystės meilės ir pasiaukojimo už bendrą reikalą sąvokas. Galbūt daug kas tuojau pranyks kasdieninio gyvenimo dulkėse, bet šiandieniniai įspūdžiai, kurių pagrindu formuojamas suartėjimo jausmas ir stiprybė, įkvėps. Bendras chorų dainavimas ir kitose dainininkų šventėse bus atramos taškas; chorai yra atskiros individualybės atsidavimo bendram reikalui ir atskiros asmenybės pakilimo prasmė, kuri sustiprina nacionalinio susitelkimo idėją.“

 

Parašykite komentarą