Savaitgalio skaitiniai: Mes iš „Ąžuoliuko“

Per Tris karalius gavau dovanų knygą „Mes iš Ąžuoliuko“: buvę ir dar dainuojantys ąžuoliukai pasakoja apie savo vaikystę ir paauglystę „Ąžuoliuke“ – prieš akis atsivėrė spalvotas pasaulis, kaip oazė gyvavęs sovietinėje pilkumoje… Susisiekiau  su Dariumi Krasausku, ir jis maloniai sutiko, kad keletas pasakojimų iš Ąžuoliukų knygos pasirodytų choras.lt  „Savaitgalio skaitiniuose“. Na, juk šiemet sueina 60 metų, kai Hermanas Perelšteinas Vienos berniukų choro pavyzdžiu įkūrė berniukų chorą Vilniuje, ir sueina 40 metų, kai chorui vadovauja Mokytojas – Vytautas Miškinis.

Taigi, Jūsų, mieli choras.lt skaitytojai, dėmesiui – viena iš daugiau nei 150 istorijų: socialinių mokslų daktaro, ąžuoliuko nuo 1960 metų Eugenijaus Chlivicko pasakojimas 

 

APIE PIRMUOSIUS KARTUS IR LAIKUS, KAI NELIJO

Patį pirmą kartą, kai pietavau su ąžuoliukais, gavau pamoką, kuri vadinosi „nežiopsok“. Be kita ko, tuomet pietums davė po stiklinę džiovintų vaisių kompoto. Valgome prie stalo. Staiga greta sėdintis berniukas niukteli man į šoną. Aš atsigręžiu, o kai vėl atsisuku į lėkštę, pamatau, kad kažkas iš mano kompoto spėjo išgriebti visus vaisius. Po to savo stiklinę prižiūrėdavau kur kas įdėmiau. Tai atsitiko pirmojoje „Ąžuoliuko“ stovykloje Grigiškėse. Valgyti eidavome į popieriaus fabriko valgyklą, o gyvenome Grigiškių mokykloje. Ir dabar pravažiuodamas į ją kaskart pasižiūriu: nuo autostrados statmenai iki jos veda keliukas.

Tą 1960 metų vasarą mes – visa stovykla – išsiruošėme į patį pirmąjį žygį. Dieną pėsčiomis keliavome prie Didžiulio ežero. Atrodytų, visiškai neypatinga pramoga, bet anuomet mums, vaikams, buvo tiek džiaugsmo! Visų pirma, nereikėjo valgyti pietų. Antra – nereikėjo gultis pietų miego. Gavome sausus davinius ir apie porą kilometrų žingsniavome. Tuomet atrodė visai nemenka kelionė. Įsikūrus ežero pakrantėje Šefas¹ leido mums šiek tiek paišdykauti, šiek tiek pajudėti, bet maudytis – griežtai ne. Gal baiminosi, kad vanduo pakenks mūsų balsams? Maudynės ir vėliau stovyklose būdavo griežtai kontroliuojamos: įlįsi į vandenį be leidimo, gausi pylos taip, kad ilgai prisiminsi.

Beje, toje stovykloje mums liepdavo užmigti gulint ant dešiniojo šono. Vakaras. Mes jau lovose. Į klasę sueina vadovai ir liepia verstis į dešinę. Komanda, kurios nebuvo galima nevykdyti. Tiesiog privalėjai paklusti. Mums būdavo labai keista, kildavo įvairiausių klausimų, bet vadovai nieko neaiškindavo. Jie tik pasakydavo, o mes vykdydavome.

Repetuodavome du kartus per dieną – iš ryto ir vakare. Dirbome labai rimtai, nes Perelšteinas buvo užsibrėžęs antrajam choro sezonui parengti naują programą. Manau, jo sprendimas organizuoti stovyklą puikus: visi vaikai kartu, visi tikrai dalyvaus repeticijose. Ir Vilnius šalia, tad tėvai galėjo vaikus aplankyti. Tiesa, Perelšteinas nebūdavo labai patenkintas, kai vienas kitas iš mūsų kartu su tėvais trumpam grįždavo į namus.

Jau tada su mumis dirbo dvi nuostabios moterys, nepaprastai daug jėgų ir laiko paaukojusios „Ąžuoliukui“: Žyginta Zavadskytė ir Žibutė Gelgotaitė, mano fortepijono mokytoja. Ji ir atvedė mane į „Ąžuoliuką“. Mokytoja, kaip ir Perelšteinas, ilgai gyveno tremtyje. Jie, jei neklystu, ir į Lietuvą grįžo panašiu laiku². Netrukus po to, kai Perelšteinas įkūrė³ „Ąžuoliuką“, Gelgotaitė man per pamoką pasakė maždaug taip:

— Jau vyksta repeticijos, tu taip pat turi ten dainuoti.

‎ Krikštą gavau Ryšių darbuotojų klube, kur 1960 metų gegužės 2 dieną vyko vienas pirmųjų „Ąžuoliuko“ koncertų. […]

Kalbant apie ankstyvaisiais metais „Ąžuoliukui“ ypatingai nusipelniusius žmones, mano supratimu, dar būtinai reikia paminėti akompaniatorę ir fortepijono mokytoją Nadeždą Dukstulskaitę ir Joną Aleksą; jis dirbo ir su visu choru, ir su atskirais balsais. 

Perelšteinas, rodydamas į Aleksą, jau pirmosiomis jo darbo „Ąžuoliuke“ dienomis mums sakė:

– Pažiūrėkite į šį jauną žmogų. Iš jo išaugs didelis muzikas.

Aleksos autoritetas, beje, mūsų akyse augo ne vien dėl muzikinių dalykų. Pirmosiose stovyklose buvo keli draudžiami dalykai, vienas iš jų – futbolas. Gal Perelšteinui atrodė, kad žaisdami futbolą mes suprakaituosime, mus perpūs vėjas ir tai pakenks balsui? Bet juk žaisti krepšinį leisdavo!

Aš, beje, labai mėgau krepšinį, bet nebuvau aukštas […], o futbolas buvo tabu, galėjome nebent baudinius smūgiuoti aikštelėje. Ir kas pasirodė esąs geriausias vartininkas? Jonas Aleksa. Tai mums, vaikams, darė didelį įspūdį. Kaip ir jo aktoriniai sugebėjimai. Naktiniuose žygiuose Aleksa vaidindavo sienos pažeidėją, mes kartu su pasieniečiais jį vaikydavomės ir mėgindavome sugauti. „Šnipas“ Aleksa vilkėdavo platų, šviesų, beveik žemę siekiantį lietpaltį. Stačia apykaklė, ant galvos kažkokia kepurė, dantyse cigaretė – baisus įsibrovėlis!

‎Kas dar išlieka vaiko atmintyje? Kad Rygoje visas choras ėjo į zoologijos sodą ir vienas mūsiškis, pabaksnojęs kupranugarį pagaliuku, sulaukė tokio spjūvio, kurį, reikia manyti, ilgai prisiminė. Kupranugaris, tiesa, tąkart nepataikė, bet visi išsilakstėme akimirksniu. Kad vaikštinėdami po Taliną baisiai norėjome užsukti į centrinę universalinę parduotuvę, bet kažkoks vyras mus nusiuntė į priešingą pusę, nors parduotuvė buvo visai čia pat. Tipiškas sovietmečio estas. Nesvarbu, kad buvome vaikai ir kalbėjome laužyta rusų kalba. 

Didelį įspūdį paliko koncertai 1965 metų pavasarį Maskvoje, Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, kartu su Sauliaus Sondeckio kameriniu orkestru. Patekti į tokio lygio sceną galėjo tikrai ne kiekvienas kolektyvas. Manyčiau, tuo metu tai buvo pats aukščiausias mūsų choro pasiekimas. Puikiai pamenu, kaip prieš pasirodymus jaudinosi Perelšteinas. Visa laimė, kad jam nereikėjo diriguoti. Tokio jautraus žmogaus kaip jis išgyvenimai būdavo aiškiai matomi, jie persiduodavo mums, choristams. Tačiau po tų koncertų susilaukėme labai gerų atsiliepimų. […]

1967 metais Kijeve – važiavau ten jau kaip pensininkas¹² – nusprendėme, kad mums tiesiog būtina suvalgyti po Kijevo kotletą. Užsukome į restoraną Kreščiatike. Prie kotleto, žinoma, ir linksmesnių gėrimų užsisakėme. Šefas mums buvo liepęs grįžti ne vėliau kaip vienuoliktą vakaro. Šiek tiek vėlavom, bet neėmėm į galvą, svarstėm maždaug taip: mūsų daug, todėl Šefas labai nebars. Bet velnių tą kartą nuo Perelšteino gavome kaip niekad.

Grįžę į viešbutį matom: Šefo kambario durys praviros, viduje dega šviesa, jis pats – pusiau gulom ant lovos. Mes neišvengiamai turėjom pro jo duris praeiti…

Man iš to vakaro, beje, įstrigo dar viena detalė. Ką darė Šefas prieš mums pasirodant? Jis studijavo partitūrą kūrinio, kurį turėjome atlikti rytojaus koncerte. Kūrinio, kurį, neabejoju, mokėjo atmintinai. Tačiau toks, matyt, buvo jo įprotis, kitaip jis negalėjo: pastudijuoti partitūrą ir apmąstyti kūrinį koncerto išvakarėse jam tikriausiai būdavo būtina. 

O tą kartą jis, be abejo, dar laukė, kol sugrįšime mes. Pirmą kartą mačiau Šefą tokį įtūžusį. Nepadėjo nei tai, kad mūsų buvo didokas būrys, nei, kad pavėlavome nedaug. Rytoj koncertas, taigi jokių Kijevo kotletų naktimis! Neabejoju, kad jis ir gėrimų kvapelį pajuto. […]

Beje, […] tuo metu gimė choro tradicija: pasibaigus koncertui Perelšteinas nusilenkia pats, o po to prieš publiką išveda vieną iš dainininkų, dažniausiai Valių Staknį, ir, uždėjęs ranką jam ant galvos, „nulenkia“ jį už visą chorą. Publika ploja dar garsiau, o Valius glostosi galvą.

Tradicija buvo tapę ir mūsų sekmadieniniai vidudienio koncertai tuometinėje Paveikslų galerijoje. Ir Šefas, ir mes visi, be abejo, žinojome, kad tai šventa vieta, todėl mums būdavo prisakyta atitinkamai elgtis, netriukšmauti. Ir repertuarą Šefas parinkdavo rimtą: dainuodavome Bachą ir kitą katedroje tinkamą muziką.

Tačiau dažniausiai sekmadienį vykdavo rytinės repeticijos. Jos būdavo tokios, sakyčiau, mišrios: iš pradžių dainuodavome, o po to klausydavomės įrašų. Privalomai. Šefas išrinkdavo plokštelę ir, kaip dabar sakytume, lavindavo mūsų muzikinį skonį. Be to, jis kiekvieną įrašą pakomentuodavo: kokios tai epochos muzika, kuo ji ypatinga, šiek tiek papasakodavo apie kompozitorių, apie kūrinio reikšmę muzikos istorijoje. 

Vaiko pratinimas prie klasikinės muzikos, mokymas jos klausytis, priartinimas prie amžinųjų vertybių – visa tai neįkainojami dalykai. Manyčiau, tai viena iš priežasčių, dėl kurios jauni vaikinai žvelgė į Perelšteiną kaip į Tėvą. Didžiąja raide. Jo žodis būdavo šventas, bet ir suprantamas. Nepaklusti Šefui – mums net tokių minčių nekildavo.[…]

…prisiminimai iš „Ąžuoliuko“ laikų nepalyginami su niekuo. Pavyzdžiui, stovyklos Šventojoje. Ten jausdavomės šeimininkai. Tais laikais Šventoji buvo uždara teritorija, vasarą ten gyveno tik pasieniečiai, žvejai ir mes. Su vietiniais draugavome. Geriausi mainai įvykdavo, jei kas iš mūsų turėdavo vienos geležtės lenktinį peiliuką.— Už jį gaudavai kokį kilogramą gintaro….[…] 

——————

¹ Šefu „Ąžuoliuke“ buvo vadinamas jo įkūrėjas Hermanas Godovičius Perelšteinas

² Į Lietuvą H. Perelšteinas grįžo 1956 m.

³ „Ąžuoliukas“ įkurtas 1959 metais, o pirmasis koncertas įvyko 1960-ųjų sausio 6-ąją. Yra ir daiktinis įrodymas – pirmojo koncerto proga H. Perelšteinui padovanotas portsigaras su išgraviruotu įrašu.

¹² „Pensininkas“ – ąžuoliukas po mutacijos

Parašykite komentarą