Savaitgalio skaitiniai: „Mes iš Ąžuoliuko“: Marko Milkinen ir kiti Europos Sąjungos žinovai

Ąžuoliuko nuo 1975 metų,

farmacininko

Dariaus Milkevičiaus

pasakojimas:

 

2006 metų gruodžio vidury „Ąžuoliukas“ skrido koncertuoti į Strasbūrą. Neprisimenu, kokia proga, bet mūsų gastrolės buvo kažkaip susijusios su Europos Sąjunga.

‎‎

Atvykome į Europos Parlamentą. Renginiuose dalyvavo ir keliolika kitų chorų, gal net ne iš visų Europos valstybių, bet tikriausiai iš daugumos. Gerai nežinojome, kas ir kaip vyks, – kažkada reikės padainuoti, na ir tiek. Jau vėliau paaiškėjo, kad koncertas vyks vienoje Strasbūro bažnyčių.

O Europos Parlamento būstinėje mums suorganizavo ekskursiją. Pasivaikščiojome, šį bei tą apžiūrėjome. Atėjo pietų metas. Einame į valgyklą ir grupelėmis sėdamės prie didelių stalų. 

Staiga kažkas paskelbė, kad vyks konkursas – kaip dabar vadinama, protmūšis. Išdalijo popieriaus lapus su klausimais ir pranešė, kad įvairių chorų atstovai turi savo nuožiūra jungtis į tarptautines komandas ir atsakinėti į pateiktus klausimus.

Mes beveik be žodžių nusprendėme, kad į jokias grupes nesijungsime ir į klausimus atsakinėsime vieni patys. viktorina nebuvo sudėtinga: kiek Europos sąjungos oficialių kalbų? Kas Europos Sąjungos idėjos autorius? Iš kelių variantų reikėjo pasirinkti vieną. Prie mūsų stalo sėdėjo Jonas Kiauleikis, Mantas Gofmanas, Liudas Zakarevičius, Mantas Urbonas. Kitaip tariant, žinojome viską. Užpildėme klausimyną, bet prieš atiduodant jį komisijai reikėjo įrašyti komandos narių vardus ir pavardes.

Aš buvau suomis Marko Milkinen, Liudas – olandas Jaap van der Zaaken, Mantonis – slovėnas Radoslav Tanič, o Jonas Kiauleikis – lietuvis. Visa tai užrašėme ir atidavėme lapą. 

Pietūs baigėsi, po neilgos pertraukėlės mus visus sukvietė į plenarinių posėdžių salę. Sėdime toje didžiulėje erdvėje, kurią kartais per televizorių rodo, o iš tribūnos kažkas kalba, kažką pasakoja. Staiga pasigirsta: „Dabar paskelbsime mūsų konkurso nugalėtojus. Daugiausia apie Europos Sąjungą žino dvi komandos…“

Iš pradžių moteris perskaitė kitos komandos narių vardus ir pavardes, o tuomet pasigirdo: „Marko Milkinen from Finland!..“ ir taip toliau.

Netoli mūsų choro sėdėjo choras iš Suomijos – vien panos. Žiūri į mus, žiūri viena į kitą – koks Marko Milkinen? Iš kur? Jų chore vien merginos. O kito suomių choro čia nėra.

Aš pats, sėdėdamas prabangiame krėsle, jaučiu, kaip slystu žemyn, nes nebežinau, ką reikės daryti. Jau beveik guliu po stalu, o pranešėja skaito: „Radoslav Tanič from Slovenia, Jaap van der Zaaken from Netherlands, Jonas Kiauleikis from Lithuania.“

Pirmoji komanda eina tribūnos link, o mes sėdime sulindę po stalais. Pranešėja pakartoja: „Marko Milkinen from Finland!..“ Ir visi kiti.

Susižvalgėme – tiek to, einam! Nusileidome į apačią, priėjome prie vedėjos ir tiesiai šviesiai pasakėme:

–  Atsiprašome, mes pajuokavome. Mes visi iš Lietuvos. 

Bet jai, matyt, nebebuvo kur dingti. Scenarijus yra scenarijus. Viktorina jau įvyko. Viskas labai rimta, nieko nebegalima keisti. Ji į mūsų prisipažinimą visiškai nesureagavo. Ir tuomet paaiškėjo, kad tai dar ne pabaiga, kad mums su ta kita komanda teks kovoti finale. Atsakymus reikėjo užrašyti ant specialių lentų. Abiem komandoms uždavė po kelis klausimus. Vienas iš jų, pamenu, buvo apie ilgiausią Europos Sąjungos upę. Aišku, kad Reinas. Kitas – apie Šumaną, kuris pasiūlė suvienyti Europą. Ir dar kažko klausė. Viską kuo puikiausiai atsakėm. Ir laimėjom!

Dovanų kiekvienas gavome po gaublį. Prieš juos atsiimant dar kartą bandėme paaiškinti, kad pajuokavome, kad prizai tikriausiai priklauso kitiems, bet niekas mūsų nebesiklausė. 

Renginys baigėsi, lėtai su visais einame iš salės į koridorių. Čia prie mūsų prisiartina kelios suomės iš merginų choro, tikrai žinančios, kad jų chore nėra nė vieno vyro, ir klausia: 

– So who is mister Marko Milkinen?

 

Parašykite komentarą