Savaitgalio skaitiniai: „Mes iš Ąžuoliuko“: Galimybė pasijusti geriausiam…

 

Pasakoja Ąžuoliukas nuo 1986 metų, verslininkas Povilas Mazuras:

Galimybė pasijusti geriausiam

ir

kiti stovyklos niuansai

 

 

Mano karjera „Ąžuoliuke“ panašiai prasidėjo ir panašiai pasibaigė: abu kartus tapau laureatas. Beje, į „Ąžuoliuką“ patekau kiek netradiciniu keliu, mat pirma pradėjau lankyti fortepijono pamokas muzikos mokykloje, o tik paskui ėmiau dainuoti chore. Šiaip ar taip, 1986 metų vasarą, po pirmųjų mokslo metų muzikos mokykloje, jau važiavau į stovyklą Šventojoje.

Aš kilęs iš rusakalbės šeimos ir tuomet gana prastai kalbėjau lietuviškai, nors aktyviai mokiausi. Tačiau stovykloje draugų turėjau daug: juk nei tais laikais, nei anksčiau ar vėliau, kiek žinau, dėl kalbos „Ąžuoliuke“ niekam didesnių problemų nėra kilę.

Artėja renginys – gal pasakų šventė, tiksliai neprisimenu, tik žinau, kad tąkart visa stovykla važiavo į Dainų slėnį. Kiekvienas pasirodymas man būdavo baisiai įdomus ir aš kaskart gaudavau mažą vaidmenį. Tą vakarą taip pat. Vaidmuo antraeilis: davė man į rankas didelį būgną ir turėjau dainuoti, o gal greičiau skanduoti vieną dainelę. Kadangi lietuviškai kalbėjau silpnai, dainelė buvo rusų kalba. Tekstas labai paprastas:

Čiukčia tiulenia paimal,

Čiukčia tiulenia zažaril.

Ir aš, apsirengęs kaip čiukčis, belsdamas tą būgną, per visą vaidinimą – gal penkias ar septynias minutes – kartojau tą patį motyvą: 

Čiukčia tiulenia paimal,

Čiukčia tiulenia zažaril.

‎‎

Įsijautęs, atsakingai, beveik nežiūrėdamas, kas vyksta improvizuotoje scenoje. Apie ką buvo mūzų vaidinimas – visiškai nepamenu. Prisimenu tik save: kaip beldžiu būgną ir kartoju tą dainelę.

Po visų pasirodymų tradiciškai skelbiami komisijos vertinimai. Paaiškėjo, kad mūsų vaidinimas visiems labai patiko. Laimėjome pirmąją vietą ir gavome didelį tortą. O dar labiau netikėta buvo tai, kad aš gavau prizą kaip geriausias viso vakaro aktorius! Už tokį nedidelį vaidmenį, kuris, pasirodo, sukėlė kone furorą.

Dabar keliamės į aštuntą klasę – tuomet „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla jau buvo aštuonmetė. Baigdamas ją turėjau laikyti dirigavimo egzaminą. Prieš mane – jaunučių choras, atidirigavau kelias dainas, ir tiek. Tačiau po egzamino į klasę atėjo Vytautas Miškinis ir pasveikino mane kaip geriausią dirigentą. Buvau labai nustebęs. Nė nežinojau, kad per egzaminus skiriamos vietos!

‎‎

Štai toks sutapimas. Geriausias aktorius pradžioje ir geriausias savo laidos dirigentas pabaigoje. O tarp vieno ir kito – gana ilgas labai smagaus gyvenimo „Ąžuoliuke“ tarpsnis.

Nors per baigiamuosius pelniau pripažinimą, planų sukti muzikos keliu nekūriau. Tikriausiai buvau per mažas, nesusivokęs. Beje, tuo metu lyg ir jaučiausi esąs, kaip sakoma, prie muzikos, tarsi kažkoks atlikėjas ir muzikantas. Bet ne grojantis pianinu arba diriguojantis, o dainuojantis chore. Be abejo, šalia manęs buvo kur kas ryškesnių dainininkų: solistų, žvaigždžių. Bet choras, manau, kiekvienam leidžia pasijusti atlikėju.

Iš tų laikų, kai dar buvau vaikas, bene labiausiai įsiminė makarai stovyklose. Jau pačią pirmąją vasarą vieną naktį prabudau visas apvyniotas tualetiniu popieriumi.

Bet labiausiai įsiminė makaras, stovykloje sukėlęs didžiulį skandalą. Tai, sakyčiau, jau net nebe makaras. Juk „Ąžuoliuko“ stovyklose visuomet egzistavo nerašytos, bet labai aiškios taisyklės: kas galima ir kas ne. Pavyzdžiui, miegančių vaikų tepliojimas dantų pasta buvo uždraustas dar iki man patenkant į „Ąžuoliuką“, nes dantų pasta erzina odą, dar blogiau, jei pastos pateks į akis.

 Tą kartą makaras buvo adresuotas ne kažkam konkrečiai, ne kuriam nors ąžuoliukui arba mokytojui, o, sakyčiau, visai stovyklai. Dėl jo visi mes išrikiuoti lauke stovėjome kelias valandas. Šiaip ryto rikiuotės trukdavo maždaug penkiolika minučių – kol vyrpyras pristatydavo dienotvarkę. O tą kartą išsirikiavę kieme laukėme nuo aštuonių ryto iki kokios dvyliktos.

Eilinis rytas, eilinė mankšta. Mes, vaikai, tradiciškai darome pratimus, po to bėgame kelis ratus aplink stovyklą. Tą rytą bėgome tikriausiai tik vieną ratą, nes ant mokyklos sienos, atgręžtos į gatvę, pamatėme didžiulėmis raidėmis išpieštą žodį MAKARAS. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo užrašytas gesintuvo putomis.

Po mankštos visi stovime mokyklos kieme ir laukiame, kol kaltininkas prisipažins. Mokytojai buvo griežti: stovėkite, o kai norėsite ką nors pasakyti, praneškite. Ir išėjo. O mes likome. Man regis, vaikai tarpusavyje gana greitai išsiaiškino, kas kaltas. Bet visa stovykla vis tiek laukė, kol kaltininkas pats prisipažins.

Buvo toks Saulius Avulis – žinomas personažas tarp savo kartos ąžuoliukų. Kas jam tą kartą šovė į galvą?… Pasirodo, naktį jis nuplėšė nuo sienos gesintuvą ir apipaišė sieną.

Iš ryto jis buvo kažkur dingęs ir tas kelias valandas mes visi jo laukėme. Galų gale pasirodė ir prisipažino. Sankcijos, kiek pamenu, buvo labai griežtos. Jis turėjo šveisti visą tą didžiulę sieną, gal ir iš stovyklos buvo išvarytas.

Kur kas geriau prisimenu tą nežmonišką įtampą, kol jo laukėme. Dauguma žinojo, kas tai padarė, bet tylėjo: saviškiai neišduodami.

Man atrodo, Avuliui tai buvo pirmieji metai jaunojoje pensijoje. Ta proga jis pasižymėjo kaip reikiant… Jo išpurkštas užrašas taip ir liko ant sienos, šveisk nešveitęs. Prireikė rimto remonto, visą mokyklos sieną vėliau darbininkams teko perdažyti.

Vis dėlto įdomiausias metas – kai jau šiek tiek paaugi ir pradedi makarus daryti pats. Pirmasis makaras, kuriame dalyvavau, gana banalus: penkiese naktį surinkome savo kambariokų batus ir, surišę jų raištelius, girliandą iškabinome koridoriuje. Dalį drabužių sugrūdome į pianiną, kad per repeticiją neskambėtų stygos, ir panašiai. Standartas, nieko naujo.

Čia vienas iš mūsų pasiūlė:

‎- Klausykit, pakeliam Orijų su visa jo lova!

Mūsų kambaryje buvo berniukas vardu Orijus. Nedidukas ir turėjo tokį įdomų įprotį: vakare, guldamas miegoti, savo šlepetes palikdavo ant žemės tvarkingai, tiksliai ties lovos viduriu, kad ryte, nuleidęs kojas nuo lovos, galėtų iš karto į jas įsispirti.

‎ 

Pastatėme Orijaus lovą ant keturių kėdžių. Ryte jis prabunda ir įprastais judesiais rankomis ieško šlepečių. Dar gerokai užsimiegojęs. Mes visi gulime lovose, tylime ir laukiame, kas bus. Orijus grabalioja ir niekaip neužčiuopia grindų. Ranka vis žemiau, žemiau… Grindis jis vis dėlto pasiekė, nes su dideliu triukšmu išsivertė iš lovos. Vožėsi kaip reikiant, bet sėkmingai: be jokių lūžių ir sutrenkimų.

O vienas epizodas vyko, galima sakyti, tik tarp keturių akių.

Eilinės maudynės, būriais brendame į jūrą, pensija išsirikiavusi stovi vandenyje ir saugo, kad vaikai neitų už jų nustatytos ribos. Viskas kaip visada, tik diena buvo labai vėjuota ir jūra stipriai bangavo. Murkdausi vandenyje, šalia manęs – Giedrius Kadziauskas. Jis šiek tiek įbrenda į jūrą ir plaukia kranto link. Vėl brenda –  vėl plaukia.

Staiga pensijos komanda:

– Vaikai, lipam į krantą!

Arčiau kranto buvusieji – viens du ir krante. O aš žiūriu į Giedrių ir matau, kad vanduo jį kažkaip keistai nešioja: jis lyg mėgina plaukti į krantą, bet jam nelabai sekasi. Kapstosi, nieko nesako, bet prie kranto neartėja. Suprantu, kad pensija jau per toli, puolu prie jo pats. Bangos didelės, dugną vos siekiu: vietomis staigiai gilėja. Ant pirštų galų stovėdamas ištiesiau ranką, Giedrius įsikabino ir mes šiaip taip išlipome į krantą. Keturiomis išropojome – tikrąja to žodžio prasme. Kaip filmuose.

Kai jau stovėjome ant smėlio – susilenkę ir giliai alsuodami, – pasisukome vienas į kitą, pasižiūrėjome į akis ir tyliai, beveik pašnibždomis, vienas kitam pasakėme:

– Ačiū.

 

 

 

 

Parašykite komentarą