Savaitgalio skaitiniai: „Mes iš Ąžuoliuko“: Apie šakutes desertui…

Ąžuoliuko nuo 1968 metų, pianinų ir fortepijonų derintojo ir restauratoriaus Ryčio Kamičaičio pasakojimas

APIE ŠAKUTES DESERTUI IR VANDENĮ, KURIO NEGALIMA GERTI

Prieš gastroles Čekoslovakijoje 1972 metais Šefas susodino chorą – apie aštuoniasdešimt vaikų ir nevaikų – ir kalbėjo maždaug taip:

‎- Mes važiuojame į užsienį, pietausime restoranuose, todėl turiu jums išsamiai išaiškinti, kaip reikia elgtis tokiose įstaigose.

Tai vyko stovykloje Šventojoje, mokyklos valgykloje. Specialus susirinkimas, trukęs gal dvi valandas.

Šefas viską dėstė tiesiog papunkčiui: kaip ateiti prie stalo, kaip atsisėsti, kur laikyti rankas, kaip atrodo serviruotas stalas, kokios būna šakutės ir peiliai, į kurią pusę turi būti pasukti ant stalo paguldyto peilio ašmenys; kad šaukštelis turi būti čia, peilis, čia, lėkščių tipai yra tokie ir tokie, kad maža šakutė skirta desertui.

Toliau aptarė įvairiausius patiekalus. Sriuba: kaip laikyti šaukštą, kad negalima laikyti kumštyje, kad negalima sriaubti, kad valgant negalima statyti kairės rankos alkūnės ant stalo, bet galim maždaug per vidurį dilbio atsiremti į stalo kraštą, ir tai tik tuo atveju, jei kairėje rankoje laikom duona. Beje, duona. Šefas mums tuomet sakė, kad negalima imti visos riekės, reikia atsilaužti gabalėlį – tik tiek, kiek suvalgysi.

Po to priėjo prie antrųjų patiekalų. Vištiena. Ją galima valgyti rankomis: plėšti, imti kauliukus pirštais, prireikus – šakute. Kaip ir kada naudoti peilį, koks peilis skirtas pjauti vištieną ir kokiais peiliais pjaustoma, pavyzdžiui, jautina ir kiauliena.

Toliau – kaip elgtis su servetėle, padėta šalia įrankių. Variantai: pasidėti ant kelių arba jos kraštą užsikišti už marškinių apykaklės, priklausomai nuo patiekalų. Viskas buvo išaiškinta, net tokie niuansai: maltos mėsos, pavyzdžiui, kotletų, negalima pjaustyti peiliais. Tam naudojama tik šakutė. Kaip valgomas bifšteksas, kaip ir kiek garnyro arba salotų įsidėti iš bendro indo; kad bendrame inde gali būti dvi šakutės arba du šaukšti, bet gali būti ir šakutė su šaukštu.

Jei prie stalo sėdi keli žmonės, valgyti pradeda tik tuomet, kai patiekalai atnešami visiems. Dabar leidžiama pradėti valgyti iš karto, jei atnešamas karštas patiekalas. Anuomet šio niuanso Šefas mums neminėjo – gal tokios tradicijos tuomet nebuvo.

Dar – kokie gėrimai į kokias taures pilami. Kaip teisingai įsipilti gėrimo. Kad jokiu būdu negalima pilti iš butelio atbula ranka. Kad negalim pilti į taurę iki pat viršaus. Kokios servetėlės naudojamos nušluostyti buteliui.

Vyresnybės principas. Jei ant stalo stovi indas su gėrimu, nesvarbu kokiu – kompotu, gira, sultimis, – tu negali imti ir įsipilti pats sau. Jei esi jaunesnis už sėdinčius prie to paties stalo žmones, pirma privalai pasiūlyti gėrimo vyresniems kaimynams. Lygiai tas pat galioja, jei prie stalo yra moterų. Ir lygiai toks pat principas, jei valgio reikia įsidėti iš bendrų indų: jaunesnis privalo paklausti kitų prie stalo esančių žmonių, ar jie pageidautų salotų arba ko kita.

Apie maisto normavimą. Tai labai subtilus aspektas, jis priklauso nuo kultūros. Vienur palikti šiek tiek maisto lėkštėje reiškia, kad buvo labai sotu ir skanu. Kitur – atvirkščiai: pageidautina viską suvalgyti iki paskutinio kąsnelio, tai bus gero tono ženklas.

Valgymas rankomis. Jis automatiškai kelia problemų, nes pavalgius reikia rankas nusiplauti arba nusišluostyti. Anais laikais drėgnų servetėlių nebuvo, bent jau aš jų neprisimenu. Šefas aiškino: nusiplaunate rankas specialiame inde ir nusišluostote servetėle, bet ne ta, kuri kabo po kaklu, o kita – popierine. Ir, be abejo, vandens iš to dubens gerti nereikia.

 

Įrankių vieta po valgio. Jei peilį ir šakutę lėkštėje padėsi lygiagrečiai, tam tikrose situacijose tai gali reikšti, kad tu dar valgysi. Įrankių sukryžiavimas beveik visuomet reiškia „ačiū, aš sotus“. Jokiu būdu negalima dėti įrankių atgal ant stalo. Negeri, jei suvalgęs sriubą apverstą šaukštą atremsi ant lėkštės krašto – reikėtų palikti lėkštėje. 

Toji paskaita – aš ją kaip dabar matau. Mes gavome tiek informacijos ir ji taip puikiai įsiminė, kad aš visa tai iki šiol atmintinai žinau, išskyrus tam tikrus niuansus, kurie ilgainiui mados šiek tiek keitėsi. Pavyzdžiui, šiais laikais jau galima tam tikrais atvejais padėti alkūnę ant stalo.

Bet tuomet buvau vaikas ir visų šių dalykų klausiausi išsižiojęs. Likau tiesiog sužavėtas. Tokia niuansuotė – niekuomet nebūčiau pagalvojęs, kad taip gali būti. Iki tos paskaitos man viskas atrodė labai paprasta: atėjai pavalgyti – sėdi prie stalo ir valgai. Tačiau tam tikro lygio žmonės tai žinojo, nors gyvenome sovietinėje sistemoje, kur stalo etiketas ir panašūs dalykai rūpėjo labai nedaugeliui.

Šefas buvo aristokratas. Toji sąvoka apima ir kilmę, ir išsilavinimą, ir erudiciją, ir daug kitų aspektų. Vidinė kultūra ir gyvenimo kokybės suvokimas neatsiranda per vieną kartą, tam reikia laiko ir tradicijos tęstinumo. Giluminis aristokratizmas – jis buvo dalis Šefo esybės. Net tais atvejais, kai Mokytojų kambaryje matydavau jį rūkant „Primą“¹. Ne visuomet ant stalo būdavo peleninė, ir Šefas kartais pelenus kratydavo sau į delną, o vėliau išberdavo į šiukšlių dėžę. Net tai jis darydavo kažkaip ypatingai.

Šefas vesdavo mus valgyti ne bet kur. Pietaudavome aukšto lygio restoranuose. Štai choras Maskvoje. Šefas įeina į restoraną, kuriame groja profesionalus džiazas, paklausia, ar yra vietų, ar tilps grupė – aštuoniasdešimt žmonių. Įeiname, susėdame prie stalų ir laukiame, kol mus aptarnaus. Šefas pats parinkdavo mums patiekalus, o pensija prižiūrėdavo, kad laikytumės etiketo. Jei kuris vaikas pradeda garsiau kalbėti – jau blogai. Puikiai pamenu: priešais sėdintis Vakaris Lopas staiga griežtai man sako: „Kur tu rankas laikai!“

Šefas niekuomet viešai vaikams neduodavo pastabų dėl nedidelių klaidelių prie stalo. Tačiau jei nusižengimas, jo akimis, būdavo rimtas – pavyzdžiui, vaikai pradėdavo laistytis gėrimais, – Šefas prieidavo ir asmeniškai pasikalbėdavo. Bet net tokiais atvejais jis niekuomet nešaukdavo.

Pamenu, Vokietijoje: susėdome prie stalo, ant jo – keli limonado buteliai. Gal limonadas buvo rūgštelėjęs, o gal angliarūgštės jame buvo per daug. Pakakdavo vos kelis kartus pajudinti į butelį įstatytą šiaudelį, ir limonadas imdavo veržtis pro butelio kaklelį. Kokia instinktyvi vaiko reakcija? Užspausti pirštu! O jau tuomet limonadas purkšdavo fontanu. Buvo aplaistytos ir sienos, ir stalai…

Būdami Maskvoje paragaudavome tokių dalykų, kurių Lietuvoje nebūdavo. Juk gyvenome deficito laikais. Puikiai pamenu kinų restoraną „Pekin“. Tikriausiai tuomet tai buvo vienintelis kinų restoranas visoje Sovietų Sąjungoje. Ten lankėmės ne kartą, ir būtent ten aš ragavau kažkokį keistą padarą. Tikėtina, kad tai buvo varlė. Visi spėliojome, bet aš manau, kad valgiau varlę. Tais laikais tai buvo kažkas tokio! Lėkštėje – kažkokio nedidelio gyvūnėlio išklotinė, skoniu nepanaši nei į galvijų mėsą, nei į kiaulieną, nei į žuvį. Kažkoks tarpinis variantas – tikrai ne žuvis ir tikrai ne žinduolis. 

Bet šiaip mums, vaikams, ne delikatesai rūpėdavo. Maskvoje būdavo galima nusipirkti čiulpiamų saldainiukų „Cholodok“ arba kosmonautų maisto – taip vadinome džemą tūtose iš aliuminio folijos. Prisipirkdavome tų tūtų su įvairiausiais džemais. Tuomet jie mums atrodė nepaprastai skanūs. Nepaprastai. Juos, beje, chore net drausti mėgino, nes džemo valgymas buvo virtęs masiniu reiškiniu. Todėl mes slaptai valgydavome naktimis. Guli lovoje, pamažu spaudi nuo galo ir čiulpi.

 

¹ „Prima“ – populiarios pigios cigaretės be filtro.

Parašykite komentarą