Savaitgalio skaitiniai: E. Kavecko „Nikodemas Martinonis – lietuvių chorvedybos pedagogikos pradininkas“

Analizuodami Lietuvos chorinį sąjūdį, chorvedybos pedagogikos formavimąsi ir apskritai chorinio judėjimo organizavimą Lietuvoje, pirmiausia turime minėti Nikodemą Martinonį (nuotr.). Nors Kauno muzikos mokykloje dėstyti choro dirigavimo dalyką ir choro klasei vadovauti 1925 metais pradėjo Julius Štarka, tačiau Martinonio indėlis formuojant chorvedybos pedagogiką yra daug svaresnis.


Nikodemas Martinonis gimė 1887 m. Rokiškio apskrityje, mažame Panemunio miestelyje. Martinonių šeima, nors ir gyveno skurdžiai (Jonas ir Kotryna Martinoniai augino dešimt vaikų, iš kurių Nikodemas buvo trečiasis), tačiau jų namuose ar buityje visad skambėjo lietuviška daina, tad nieko nuostabaus, kad ir Nikodemas Martinonis nuo mažens jautė didelį potraukį muzikai. Vos paūgėjęs N. Martinonis turėjo padėti tėvams ūkyje, o vėliau buvo išleistas „ganyti ir bernauti“. Nepaisydamas nepriteklių, Martinonis nepaliovė svajoti pramokti muzikos. Tuometinis Panemunės vargonininkas Petras Rašimas, pastebėjęs vaiko gabumus, patarė tėvams nuvežti jį pas Rokiškio vargonininką Matą Milaknį – garsaus Rokiškio vargonų muzikos mokyklos mokytojo Rudolfo Liehmanno (1855–1904) mokinį. Dvi žiemas pas Milaknį pasimokęs, Martinonis mokslą nutraukė, nes turėjo padėti tėvams ūkyje. Būdamas devyniolikos metų, jis išvyko į Kauną ir 1906–1908 m. mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose, po kurių, pasak paties Martinonio, sekė „klajonių metai“ ir vargonininko darbas tai vienoje, tai kitoje bažnytėlėje.


XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais dar nebuvo suformuota muzikinio ugdymo sistema Lietuvoje, todėl Martinonis, siekdamas muziko profesionalo kelio ir kunigo Stanislovo Šlamo (1866–1951) paragintas bei remiamas, 1912 m. išvyko į Maskvą tikėdamasis įstoti į Maskvos valstybinę Piotro Čaikovskio konservatoriją. Kadangi „muzikos srityje buvo savamokslis“, pritrūkus pasiruošimo, į konservatoriją nebuvo priimtas.

Dvejus metus pasimokęs Dovydo Šoro muzikos mokykloje, 1915 m. vistik įstojo į Maskvos konservatoriją, kurioje studijavo vargonų specialybę pas profesorius Borisą Sabanejevą, Liudviką Betingą, o 1925 m. baigė mokslus pas Stalino premijos laureatą Aleksandrą Gedikę.

Jau studijų metu Martinonis aktyviai reiškėsi kaip choro dirigentas: vadovavo Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorams, įvairiems lietuvių ir latvių chorams, o 1922 m., suorganizavęs stambų Maskvos mokyklų moksleivių chorą, nemažai koncertavo.


Elena Martinonienė, tiesiogiai mačiusi savo vyro muzikinį brendimą, rašo, kad „sistemingas operų spektaklių ir simfoninės bei vokalinės muzikos koncertų lankymas paliko Nikodemo sąmonėje neišdildomus pėdsakus, tapo meninės interpretacijos mokykla. Tačiau didžiausią įspūdį Nikodemui palikdavo žinomų dirigentų vadovaujamų chorų koncertai. Jo dėmesį ypač patraukė buvusių Sinodo mokyklos auklėtinių – puikių chorinio meno žinovų ir dirigentų prof. N[ikolajaus] Danilino (1878–1945), Viačeslavo Stepanovo (1889–1950), A[leksandro] Kastalskio (1856–1926) bei P[avelo] Česnakovo (1877–1944) – vadovaujamų kolektyvų koncertai“.


Chorinio dirigavimo Martinonis oficialiai nesimokė (Maskvoje chorvedžius–regentus ruošė Maskvos Sinodo mokykla, kuri 1918 m. buvo perorganizuota į Liaudies chorinę akademiją ir tik 1923 m., šiai įstaigai įsiliejus į Maskvos konservatoriją, buvo suformuotas chorinio dirigavimo fakultetas. Tuo metu Martinonio vargonavimo mokslai ėjo į pabaigą, o visus  dirigavimo įgūdžius jis įgijo praktiškai, dirbdamas su Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorais (1916), Maskvos mokyklų moksleivių (1916–1920), Vakarų tautinių mažumų universiteto (1922–1925) ir kitais chorais. Nuolatinis koncertų lankymas ir užsispyręs, tvirtas charakteris Martinoniui turėjo nemaža įtakos, formuojant dirigavimo ir vadovavimo chorui įgūdžius.


Aišku, kad Martinonį, kaip menininką, formavo Maskvos muzikinė aplinka, intensyvus koncertinis gyvenimas bei jo vargonų mokytojas Aleksandras Gedike. Taip pat žinome, kad Martinonis šiek tiek laiko mokėsi ir pas Juozą Naujalį […]. 

Nors Maskvoje Nikodemas išbuvo dešimtį metų (1915–1925), tačiau studijavo fragmentiškai (1915–1919, 1919–1920, 1922–1925), tad pilno konservatorijos studijų kurso taip ir nebaigė. Kaip liudija LLMA archyvo fondo Nr. 89 dokumentai, jis buvo išklausęs vargonų specialybės kursą, pirmą ir antrą solfedžio kursus, pirmą elementariosios teorijos kursą, harmonijos, anatomijos, fiziologijos, rusų literatūros, psichologijos ir privalomojo fortepijono kursus. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vis tekdavo stabdyti mokslus, buvo sunkios materialinės gyvenimo sąlygos. Pasak Elenos Martinonienės, 1922–1925 m. Martinonis apsisprendė „studijuoti tik vargonus ir imtis konkretaus [chorvedžio – E. K] darbo, kad grįžęs į Tėvynę turėtų kuo daugiau praktinių įgūdžių“. Iš dalies baigęs mokslus, įgijęs praktinės patirties, šiek tiek teorinių žinių bei su pertrūkiais vykusias studijas Maskvos valstybinėje konservatorijoje patvirtinantį dokumentą, 1925 m. Martinonis su žmona Elena grįžo į Lietuvą.


Grįžus į Lietuvą, Martinonio šeima apsistojo Kaune. Mieste buvo akivaizdžiai matomi kardinalūs pasikeitimai. Kaunas jau buvo Lietuvos muzikinio gyvenimo centras. Čia veikė Valstybinė muzikos mokykla bei Operos vaidykla, jau buvo įvykusi (1924) pirmoji Dainų diena, veikė įvairios muzikinės draugijos, buvo susibūrę ir koncertavo mėgėjų chorai „Gabija“, „Daina“. Martinonis tikėjosi, kad jo patirtis ir įgytos profesinės žinios bus reikšmingos tuometiniam kultūriniam Kaunui, tačiau „patenkinamo darbo jam iš karto nepavyko rasti“. Pirmasis darbas buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, kur 1925–1926 m. Nikodemas Martinonis suorganizavo chorą; 1925–1929 m. suorganizavo ir vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto studentų mišriam chorui, tiesa, čia dirbo be atlygio. Triūsas nenuėjo veltui, nes Martinonis buvo pastebėtas ir įvertintas kaip perspektyvus ir organizuotas vadovas, tad jau nuo 1926 m. buvo priimtas vadovauti Šaulių sąjungos chorui (vadovo iki 1940). Su šiuo kolektyvu Martinonis įgyvendino didžiausias savo muzikines idėjas, atlikdamas Franzo J. Haydno „Pasaulio sutvėrimą“, Georgeo F. Handelio „Mesiją“, Ludwigo van Beethoveno „Kristus alyvų kalne“, Wolfgango A. Mozarto Requiem, Česlovo Sasnausko Requiem, kantatą „Broliai“ ir kitus sudėtingiausius užsienio šalių bei lietuvių kompozitorių kūrinius. Tais pačiais 1926 m. Juozas Naujalis Martinonį pakvietė dirbti vargonų klasės mokytoju Kauno muzikos mokykloje, o jau nuo 1927 m. naujasis mokyklos direktorius Juozas Gruodis jam pavedė vadovauti ir chorvedžių klasei, kurios vadovu buvo iki 1946 m. Martinonis buvo vienas pirmųjų, kurio pastangomis Lietuvoje buvo sistemingai pradėti ruošti būsimieji choro dirigentai.


Martinonį, dirigentą ir pedagogą, apibūdina nemaža šaltinių: tai jo žmonos Elenos Martinonienės išleista monografija „Nikodemas Martinonis“ (1987), naudingos informacijos aptinkame amžininkų atsiminimuose, kurių didžioji dalis saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve. Remdamiesi įvairiausiais archyviniais dokumentais, galime daryti prielaidą, kad valdingas charakteris, pasitikėjimas savimi buvo vienas iš veiksnių, tiesiogiai turėjusių įtakos Martinonio dirigavimo technikai, kuriai būdingos šios ypatybės:


– platūs, gana vienodi mostai. Martinonis išnaudojo visą dirigento kinesferą. Jo mostai išcentriniai, įcentriniai ir labai dažnai – periferiniai;
– valdingas, tvirtas, energingas ir įtaigus dirigavimas;
– labai ritmiškas, aiškus ir tikslus dirigavimas (preciziškai rodė įstojimus, nuėmimus, natūraliai „vedė“ melodiją);
– diriguodamas pasitelkė ne tik rankų judesius, bet ir veido, akių išraišką, žvilgsniu priversdavo kiekvieną dainininką paklusti jo valiai.


Kalbėdamas apie Nikodemą Martinonį, Konradas Kaveckas pažymi, kad nors ir „darydavo jam kai kas kliūčių, bet jisai savo nepaprasta energija viską nugalėdavo“. Vienas pirmųjų Martinonio mokinių – Klemensas Griauzdė (1905–1983), mokytoją mini kaip „masinį dirigentą“. Tai atsispindėjo ne tik repertuare, choro sudėtyje (pvz. Šaulių sąjungos chorą sudarė apie 100 – 120 dainininkų), tačiau ir „grandiozinėje“ dirigavimo technikoje. Apie dirigentą yra nemaža tuometinių koncertų recenzijų ir pasisakymų spaudoje. Vladas Jakubėnas, recenzuodamas 1933 m. Mozarto „Requiem“ atlikimą, rašė, kad „dirigento asmenybė jautėsi per visą veikalą“, jis užsiminė apie dirigavimo judesius, kurie, pasak Jakubėno, buvo gana vienodi: „jo mostas ne per daug įvairus, bet tvirtas, ritmingas“. Apie dirigavimo manierą rašė ir Martinonienė: „1939 m. buvo surengta Šaulių sąjungos dainų šventė, kurioje dalyvavo apie 3000 dainininkų. Vykusi neįprastomis sąlygomis – vėlų vakarą prožektoriais apšviestoje estradoje – ir todėl sudariusi tam tikrų sunkumų dirigentams ir atlikėjams. <…> Nikodemas Martinonis dirigavo plačiais, aiškiais ir energingais mostais ir patikimai vadovavo mišriajam chorui“. Šiems Jakubėno ir Martinonienės komentarams pritaria ir tiriamojo darbo autorius. Jis stebėjo ir analizavo išlikusius Andriaus Dručkaus filmuoto begarsio kino filmo 1930 m. Dainų šventės motyvus, skirtos Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų mirties sukakčiai paminėti. Juose matome diriguojantį Nikodemą Martinonį. Žvelgiant chorvedžio akimis, akivaizdžiai matyti, kad Martinonio judesiai energingi, didžiąja dalimi abi rankos juda paraleliškai. Martinonis manipuliuoja gan aukšta rankų pozicija, nepakankamai išnaudoja torso kinesferą. Pastebimi ir centruoti, įcentriniai judesiai, bet nemaža dalimi – dominuojantys periferiniai mostai. Martinonio rankos kritimas – laisvas, jaučiamas dirigento valingumas, bet ne įvarža. Įraše vienu metu matyti ryškus garso nutraukimo gestas, organizuojamas abiem rankomis, didžiąja dalimi dešinės rankos pirštais. Palyginus su toje
pačioje Dainų šventėje diriguojančiu Juozu Naujaliu, neabejodami įsitikiname, kad NikodemoMartinonio dirigavimo technika buvusi gerokai profesionalesnė – lankstesnė, laisvesnė, paslankesnė; garso nutraukimai organizuojami auftaktų pagalba. Tuo tarpu Naujalio dirigavimas primityvokas. Didžiąja dalimi jis naudojosi vidurinės kinesferos periferiniais ir aukštos kinesferos judesiais, išvengdamas torso įcentrinės kinesferos, todėl netgi diriguojamos elementarios schemos panašios į „medinio kareivėlio“ judesius, kuriuos R. J. Labanas įvardintų
„negyvais“.


Kadangi Martinonis buvo išskirtinė ir ryški figūra tuometiniame Lietuvos ir Kauno muzikiniame gyvenime, jo vadovaujamų chorų koncertų bei repeticijų organizavimas ir vedimas buvo pavyzdžiu ne tik Kauno muzikos mokyklos mokiniams, bet ir kitiems chorų vadovams bei vietos vargonininkams, o, pasak Aniceto Armino, „pasisemti buvo ko“.


Dirbdamas su chorais, Martinonis negailėjo nei savo laiko, nei jėgų. Čia išryškėjo dar keletas charakterio savybių: reiklumas sau ir kitiems bei darbštumas. Tokias jo charakterio savybes prisimena ne tik jo mokiniai, bet ir choristai bei kolegos. Štai Balys Dvarionas prisiminimuose rašė, kad Martinonis „ne kartą būdavo net žiaurus, kai choristai truputį pamesdavo savo atidumą“. Reiklumą prisimena ir choro dalyvės, pasak kurių, repetuojama buvo labai daug – net tris–keturis kartus per savaitę, o artėjant koncertui – kiekvieną vakarą. Nuo 1925 m. Šaulių sąjungos centrinio choro dainininkė A. Dunauskaitė–Riekumienė liudijo: „Darbas buvo milžiniškas: savaitėje kiekvienas balsas buvo užimtas keturis vakarus, o prieš koncertus ištisai bendros repeticijos ir tikrinimai balsų kvartetais“.

Martinonis laikėsi nuostatos, kad dirbdamas su choru dirigentas turi žinoti, ko jis nori ir kaip tai pasiekti. Jokių eksperimentų repeticijos metu negali būti. Viskas turi būti apsvarstyta iš anksto, o kūrinys turi būti išstudijuotas mintinai. „Būk visada labai gerai pasiruošęs prieš eidamas diriguoti“ ir „nepretenduok mokyti kitų to, ko pats gerai nemoki“, – prisimindamas savo mokytojo reikalavimus rašė Antanas Jozėnas (1927–2014). Pasak Šaulių sąjungos choro dalyvių, kūrinio mokymasis pradžioje vykdavo atskirais balsais, vėliau sekdavo bendros repeticijos, o galiausiai – partijų atsiskaitymai po vieną, kvartetais ir t.t. Taigi nieko nuostabaus, kad toks nuoseklus ir atkaklus darbas buvo vainikuotas programomis, stebinančiomis klausytojus sudėtingumu ir atlikimo kokybe, pasiekta neprofesionalių dainininkų jėgomis.


Martinonio moto „Eiti mylimiausios Tėvynės keliais su lietuviška liaudies daina – tai mano gyvenimo tikslas“ aiškiai nusako repertuaro pasirinkimo strategiją: pirmiausia lietuviška liaudies daina, originalūs lietuvių kompozitorių kūriniai (ypač Juozo Gruodžio), o po to stambios formos kūriniai – kantatos, oratorijos, mišios. Tokią pat atliekamo repertuaro pasirinkimo strategiją įvardija ir Elena Martinonienė, išskirdama dvi kryptis: „pirmoji – lietuvių liaudies dainos, jų išdailos bei originalūs mūsų kompozitorių kūriniai, o antroji – stambūs pasaulinės muzikos literatūros vokaliniai–simfoniniai opusai“.


Plėtodamas veiklą su Šaulių sąjungos choru, Martinonis atliko sudėtingus (ypač saviveikliniam chorui), stambius veikalus: Mozarto Requiem (1933), Händelio „Mesijas“ (1935), Haydno „Pasaulio sutvėrimas“ (1937), Beethoveno „Kristus Alyvų kalne“ (1938) ir keletą kantatų. Kalbėdamas apie chorinę Lietuvos kultūrą, Vladas Jakubėnas pastebėjo, kad „tokio žanro kūrinių Lietuvoje niekas nesiryžo atlikti (nebuvo nei pajėgių chorų, nei dirigentų)“, todėl ne veltui Martinonis spaudoje buvo vadinamas „Oratorinio meno pionieriumi Lietuvoje“. Jakubėno recenzijose galima surasti ir Martinonio–interpretatoriaus įvardytas savybes. Pasak jo, Martinonio būta dinamiko, o ne lyriko, linkusio į vieningą veikalo liniją, o ne į detalius niuansus, todėl buvo tituluojamas kaip „intensyvios, vieningos plačios linijos dirigentas“. „Stiprioji p. Martinonio pusė: griežtas ritmas, kažkokia monumentalė, vieninga veikalo linija, iš viso dinamiški, karingi, net brutalūs momentai. Silpnesnė pusė: švelnumas, lyrizmas― (Jakubėnas).


„Muzikos barų“ redaktorius Motiejus Budriūnas po koncerto, skirto Centrinio Šaulių sąjungos choro 15 metų sukakčiai paminėti, reziumuoja, kad „meninis choro lygis aukštas ir todėl choro įtaka kitiems Lietuvos chorams yra labai žymi. N. Martinonis su šiuo choru įnešė gyvesnę dainų interpretaciją, drąsesnį dinaminį niuansavimą ir tempų modifikavimą. <…> Nors dabar turime jau ir daugiau gerų chorų, tačiau kai kurios dainos beveik visuotinai pas mus dainuojamos pagal šio Šaulių Sąjungos choro interpretacijos pavyzdį“.


Taigi, susumavus amžininkų atsiminimus, galima apibūdinti Nikodemo Martinonio dirigentiškas ypatybes. Martinonį apibūdina šios:


– reiklumas sau ir kitiems;
– dirigavimo technikos paprastumas, aiškumas;
– polinkis į dinamiškumą ir gebėjimas pajusti veikalo visumą;
– interpretacijos ypatybės: drąsus dinaminis niuansavimas, tempų modifikavimas;
– dominuojantis ekspresyvus, monumentalus atlikimas; silpnesnė lyriškoji kūrinio atlikimo pusė;
– repertuaro strategija – lietuvių liaudies dainos ir originali lietuvių kompozitorių kūryba bei stambios formos kūriniai.


Labai svarbi Martinonio veiklos sritis – pedagogika. Jis buvo vienas pirmųjų chorinio dirigavimo disciplinos mokytojų. Kauno muzikos mokykloje parašė pirmąją Lietuvoje „Chorvedžių (choro dainavimo mokytojų) klasės― rengimo programą (1926), išugdė didelį chorvedžių būrį ir sukūrė savitą chorinio dirigavimo mokyklą (pedagoginę mokyklą), kurios tradicijos, pasak muzikologės Jūratės Burokaitės, gyvos ir šiandien.


1926 m. Juozo Naujalio buvo pakviestas į Kauno muzikos mokyklą (vėliau konservatoriją) vadovauti specialiai vargonų klasei, o 1927–1928 mokslo metais, „Juliui Štarkai atsisakius, chorvedžių klasė buvo pavesta Martinoniui“. Šioje pasakojimo vietoje Juozas Gruodis, rašydamas mokyklos metraštį (1930), šiek tiek sušvelnino tikrąją istoriją. Remdamiesi Jono Nabažo (1907–2002) dienoraščių puslapiais (parengta Vytautės Markeliūnienės 2007), apibūdinančiais 1922–1945 jo gyvenimo metus, sužinome, kad „po susikirtimų Martinonio su Štarka Martinonis perėmė dėstymą, o Štarka išėjo. Martinonis, neseniai grįžęs iš Rusijos, pasišovė dirbti su „mandria programa“. Taigi, tik įvykus kažkokiam konfliktui chorvedybos kursas atiteko Martinoniui. Be to, jam taip pat atiteko ir naujai atidaryta paralelinė solfedžio klasė. Perėmęs „choro vadybos“ pamokas iš Štarkos, kursą praplėtė iš vienerių metų į dvejus. Pagal Martinonio sugalvotą programą (Chorvedžių (choro dainavimo mokytojų) klasė) iš stojančiųjų chorvedžių buvo reikalaujama „mokėti muzikos teoriją, privalomąją harmoniją, išeiti I ir II solfedžio kursą, labai tvirtai skaitant balsu intervalus, prie to turi turėti gerą klausą“.


Jeigu palygintume Martinonio parengtą 1926 m. Chorvedžių klasės programą su LMTA bakalauro studijų programomis Atlikimo menas. Šaka: Choro dirigavimas, kurios vis modifikuojasi nuo 1945 m. iki dabar, matysime, kad Martinonio programoje yra visos reikalingiausios choro dirigentui disciplinos: choro dirigavimas, balso lavinimas, partitūrų skaitymas, chorvedyba, choro praktika ir t.t.. Skiriasi tik mokymo trukmė. Kadangi Kauno muzikos mokykloje „choro vadyba― buvo papildoma fakultatyvinė disciplina, o ne visas studijų kursas, tad suprantamas ir mokymo trukmės skirtumas. Galime teigti, kad Martinonio programa tvirtai „sukalė“ chorvedybos dėstymo pagrindus Lietuvoje.


Konradas Kaveckas 1927–1929 mokslo metais chorvedybos kurso mokėsi pas abu svarbiausius tuometinės Kauno konservatorijos chorvedybos pedagogus: vienerius metus pas Štarką ir vienerius pas Martinonį, tad galėjo palyginti, kaip skyrėsi dviejų pedagogų darbo metodai. Pasak jo, „Julius Štarka su choru dirbdavo labai nuosekliai. Mokydavo ne tiktai kolektyviai, bet ir kiekvieną choro dainininką stengdavosi pamokyti individualiai“, tačiau iš to galima suprasti, kad Štarka daugiau dėmesio skyrė chorui kaip kolektyvui, greičiausiai mokė juos profesionaliai chore dainuoti, kaip repetuoti su choru, bet ne diriguoti. Martinonio pamokose būdavo ne tik analizuojamos partitūros, mokiniai supažindinami su chorine literatūra, bet ir diriguojamos atskiros kūrinių dalys, o mokslo metų gale vykdavo egzaminai iš studijuotos medžiagos. Konradas Kaveckas prisiminimuose apie pamokas rašė: „Šiose pamokose mes analizuodavome lietuvių autorių sukurtas dainas (tai darydavome pirmą valandą, o antrą – praktiškai dainuodavome ir diriguodavome pasirinktus kūrinius). Dirigavome ir dainavome įdomių ir meniškai vertingų kūrinių ir didesnių veikalų atskiras ištraukas. Be lietuvių autorių didelį dėmesį skyrė Vakarų klasikams. Gale metų buvo egzaminai. Juose dalyvavo komisijoje direktorius Juozas Gruodis, klasės vedėjas Martinonis ir kiti.


Elena Navickaitė-Martinonienė (monografijoje „Nikodemas Martinonis“ II tome) gana plačiai aprašo ir Martinonio chorvedybos dėstymo metodiką. Knygoje minima, kad vienas iš mokymo principų buvo chorinių kūrinių analizė, kurią atlikdavo ir visa klasė kartu, ir kiekvienas moksleivis atskirai. Tokios analizės tikslas – lavinti moksleivių meninį skonį, loginį mąstymą ir gebėjimus teisingai „perskaityti“ partitūrą. „Daug grupinių pamokų būdavo ir tuo atveju, kai klasės vedėjas numatydavo individualias pamokas su atskirais moksleiviais“. Toks moksleivių susidomėjimas rodo, kad N. Martinonio vedamos pamokos buvo įdomios ir naudingos, todėl moksleiviai jas noriai lankė net ir tada, kai neprivalėjo, o Martinonio grupinio darbo metodas rodo mokėjusį jį dirbti moderniai, kas yra dabartinių workshop-ų modelis. Chorvedybos pamokų metu vykdavo ne tik grupinis partitūrų analizavimas, bet ir kiekvieno moksleivio parengto kūrinio dirigavimas. Moksleiviai privalėjo žinoti kompozitoriaus ir kūrinio istorinį kontekstą, formą, sugebėti atmintinai padainuoti chorines partijas, paskambinti visą partitūrą ir, be abejonės, padiriguoti. Įdomu tai, kad moksleivių diriguojamus kūrinius grojo ne akompaniatoriai fortepijonu, o „visa klasė dainavo“. Dirigavimas, kad ir minimaliam chorui, sudarytam iš kurso draugų, leido pajusti gyvą, tikrą choro garsą. Tokia mokymo forma, kurią Martinonis naudojo Kauno muzikos mokykloje nuo 1927 m., ir šiandien naudojama daugelio Austrijos, Vokietijos universitetų chorvedžių mokymo sistemose, priešingai negu Lietuvoje – choro partijas atlieka koncertmeisteriai fortepijonu, atitolindami chorinį garsą nuo įsivaizduojamojo dirigavimo. Pasak Jozėno, Martinonis stengėsi, kad „mokiniai ne tik teoriškai žinotų, kaip reikia diriguoti, bet ir sugebėtų praktiškai tai įgyvendinti.


Nijolė Jautakienė (gim. 1935), buvusi Martinonio dirigavimo klasės mokinė, prisiminimuose rašė, kad dirigavimo pamokose mokytojas „reikalaudavo tikslios dirigavimo technikos bei laisvų ir estetiškų mostų. Darbas vyko labai nuosekliai. Didelį dėmesį kreipė į rankų laisvumą ir ypač daug pratimų taikė rankų savarankiškumo lavinimui. Labai mėgo ir reikalavo tokių įstojimų parodymų dainoje, kurie būtų aiškūs chorui, tačiau nebūtinai krintantys į akis žiūrovui“. Tai, kad Martinonis daug dėmesio skyrė dirigavimo technikos lavinimui, liudija ir Aniceto Armino (1931–1998) prisiminimai: „Visus susikvietęs pakalbėdavo apie dirigavimo techniką; padėjęs nuo alkūnės ranką ant stalo ir kita ranka ją laikydamas, į visas puses sukinėdavo riešą, liepdamas tą patį daryti visiems“. Remdamiesi Martinonienės monografija, galime įsivaizduoti, kokios buvo Martinonio vedamos dirigavimo pamokos: „Nepakentė Martinonis, kad ir tobuliausių, grakščiausių, įmantriausių mostų, jei jie buvo mechaniški, t.y. mostas dėl mosto, bet ne mostas, į kurį choras reaguotų nuoširdžiausiai visu savo vidiniu nusiteikimu. <…> Ypač daug dėmesio skyrė rankų technikai, tik niekad neleisdavo moksleiviui užmiršti, kad rankų judesiai yra ne tikslas, o tik priemonė padėti chorui išreikšti giliausią muzikinę mintį. „Ir jei jauti, – sakė Martinonis, – kad choras „pagautas“ – jau yra kūrybinėje stadijoje – sumažink savo judesius, netrukdyk chorui kurti ir laikinai, net ir visai nustok diriguoti, užteks tavo akių išraiškos ir choras jautriausiai reaguos į tavo vidinį dirigavimą“.


Vienas ryškiausių Martinonio klasės mokinių Antanas Jozėnas atsiminimuose yra apibūdinęs mokytojo dirigavimo mokyklą: „Konkreti veikla dirbant su choru ir kuo mažiau žodinės agitacijos. Kruopštus dainininkų išmokymas nevengiant daug kartų kartoti tą pačią frazę, sakinį, motyvą. Pradžioje didžiausias dėmesys muzikiniam tekstui ir tik po to, meninis tobulinimas. Muzika pati savaime graži, svarbu, kad dainininkai sudarytų gerai suderinto instrumento įspūdį. Paruoštą ir išbaigtą partitūrą mokėti diriguoti tiksliais ir konkrečiais rankų gestais. Dirigentas turi išsiugdyti didelę valios jėgą, kuri leistų būti visišku ir vienvaldžiu vadovu“. Taigi, iš atsiminimų apie dirigavimo pamokas tarsi atgyja Martinonio dirigento portretas ir iš nuotrupų galima mozaikiškai sudėlioti „martinoniškos mokyklos“ dirigavimo tendencijas ir reikalavimus:


1. Gebėjimas laisvai valdyti manualinę techniką:
a) rankų laisvumas;
b) rankų paralelizmo vengimas (nors pats savo dirigavime nevengė paralelizmų);
c) preciziškas choro balsų įstojimų rodymas;
d) schemos aiškumas ir paprastumas;
e) laisvas, nesukaustytas riešas;
f) rankų judesius traktavo ne kaip dirigavimo meno tikslą, o tik kaip priemonę išreikšti muzikiniam turiniui.
2. Veido mimikos (ypač akių) naudojimas diriguojant.
3. Išsamus kūrinio analizavimas, įsigilinimas ir partitūros absoliutus išstudijavimas.
4. Galutinis dirigento pastangų uždavinys – chorinio kūrinio meniškas atlikimas.


Nors Martinonis ir reikalavo, kad pagrindiniai choro dirigavimo meno principai būtų griežtai išmokti, tačiau Martinonienė pabrėžia: „Mokytojas neversdavo kopijuoti savo dirigavimo judesių, tačiau nuodugniai paaiškindavo kiekvieno judesio reikšmę, moksliškai pamatuodamas atitinkamais teiginiais, liepdavo mokiniui įsigilinti, viską permąstyti ir užfiksuoti“.


Martinonis neapsiribojo vien pedagogine ir chorvedybine veikla, jis taip pat dirbo ir nenuilstamą Lietuvos chorų organizacinį darbą. Pasak Aniceto Armino ir Boleslovo Zubricko, „Lietuvos Respublikoje chorų, kaip ir viso muzikinio gyvenimo, reikalais rūpinosi pažangių visuomenės jėgų pastangomis įkurtos, pakaitomis dirbusios, muzikinės draugijos: Lietuvių meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcija (nuo 1922), Lietuvos menininkų muzikų draugija (1924–1926), Lietuvos muzikos ir dainos centras (1928–1932), Lietuvos chorvedžių ir muzikų draugija (1932–1935). Chorinio meno propagandai ypač daug pasidarbavo 1936–1940 m. veikusi Lietuvos muzikų draugija, kuriai pirmininkavo nenuilstamas chorų entuziastas Nikodemas Martinonis“ (Arminas; Zubrickas 2009). Draugijos tikslas, pasak Klemenso Griauzdės, buvo „sistemingas chorų koncertų organizavimas, dainų dienų, chorų varžybų, bei lietuviškų muzikos kūrybos švenčių organizavimas, <…> taip pat chorų registravimas ir jų veiklos tikrinimas, naujų kūrinių bei periodinės spaudos leidyba ir t.t.“.


Nikodemas Martinonis daug kur Lietuvos muzikinėje kultūroje buvo pirmas:
– sukūrė pirmąją chorvedžių mokymo programą,
– išpopuliarino J. Gruodžio ir kitų Lietuvos kompozitorių mažai atliekamą chorinę kūrybą,
– savo interpretacijomis duodavo toną kitiems Lietuvos chorams.


Tad nenuostabu, kad ir jo darbo vaisiai sulapojo ąžuolo vainiku. Jo mokiniais buvo Klemensas Griauzdė (1905–1983), Povilas Bekeris (1910–1984), Antanas Jozėnas (1927–2014), Anicetas Arminas (1931–1998) ir kiti chorvedžiai, dirigentai, pasklidę po šalies aukštąsias, aukštesniąsias ir įvairias muzikos mokyklas. Jie pratęsė mokytojo pradėtą darbą, tad ugdydami savo studentus neabejotinai išplatino Nikodemo Martinonio pasodinto Lietuvos chorinio dirigavimo mokyklos „medžio“ daigus. 

Parašykite komentarą