Ričardas Šumila: „Svarbu atvirai kalbėtis“

 

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras turi naują vyriausiąjį dirigentą: į šias pareigas paskirtas 34-erių metų Ričardas Šumila (nuotr.). „Norėčiau būti dirigentų bendramintis ir bendradarbis, padedantis spręsti iškylančias problemas ir atveriantis kelius kolektyvo augimui“, – teigia naujasis vadovas.


Kol kas naujasis LNOBT vyriausiasis dirigentas teigia tik susipažįstantis su vidiniais teatro funkcionavimo procesais. Anksčiau šiame teatre R. Šumila yra dirigavęs vienintelį baleto „Procesas“ spektaklį, bet jau vasario 2-ąją LNOBT žiūrovai galės išgirsti jo interpretuojamą Giacomo Puccini operą „Bohema“. Šią operą anksčiau R. Šumilai ne kartą teko diriguoti „Vilnius City Opera“ spektakliuose. Iš viso VCO, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bei festivalyje „Naujosios operos akcija“ jaunasis dirigentas yra pristatęs daugiau kaip dvi dešimtis skirtingų pavadinimų muzikinių scenos veikalų.


Kaip koordinuosite bendrą darbą su LNOBT Operos meno vadovu Sesto Quatrini?


Norėčiau būti tiltu, jungiančiu Operos meno vadovą su orkestru ir solistais, kai paties S. Quatrini Vilniuje nebūna. Su italų maestro susipažinome 2017-aisiais, LNOBT rengdami Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ pastatymą. Mano nuomone, S. Quatrini yra talentingas dirigentas, puikus derybininkas bei prodiuseris. Be to, jis itin atsidavęs savo darbui ir yra labai kruopštus. Kad tuo įsitikintum, užtenka pavartyti jo diriguojamas partitūras: jos tiesiog mirga skirtingomis spalvomis ir pastabomis. S. Quatrini be galo tiki tuo, ką daro. Tikiu šiuo žmogumi ir noriu padėti jo idėjas teatre įgyvendinti.


Taip pat norėčiau, kad LNOBT orkestras taptų vieningesnis ir jaustų bendrą atsakomybę už įdėto darbo rezultatą. Kad ne vien dirigentai, kaip yra dabar, būtų už tai atsakingi. Taigi bendradarbiaudamas su orkestro vadovais, koncertmeisteriais, orkestro muzikantais ir dirigentais ketinu siekti didesnės kolektyvo bendrystės ir kartu kiekvieno jo nario asmeninės atsakomybės. Noriu padėti struktūrizuoti darbo procesus taip, kad jie taptų skaidresni, visiems aiškesni ir kartu patogesni.


S. Quatrini žada operatyviai klausyti visų LNOBT spektaklių įrašus ir siųsti į Vilnių savo pastabas. Jums gali tekti nelengva misija šias pastabas perduoti muzikantams…


Žinoma, kiekvienam atlikėjui pasitaiko atsitiktinių klaidų. Bet jeigu klaidos kartojasi ir nuo to kenčia bendras teatro profesionalumo lygis – nevalia su tuo taikstytis. Turi būti vadovas, kuris atkreiptų dėmesį į sistemines klaidas ir stengtųsi jas pašalinti. Dažnai patogiau viską užglaistyti, užsimerkti ir nieko nematyti, bet tai nėra išeitis, nes tokia pozicija nepadeda kolektyvui tobulėti.


Kaip bebūtų, žmogus man yra svarbiausia. Visi mes turime savo poreikius, lūkesčius, išgyvename tam tikrus iššūkius ir patiriame savus džiaugsmus. Niekad nežvelgiau į muzikantus iš aukšto ir nežvelgsiu. Iškylančias problemas reikia naikinti apie jas kalbantis, diskutuojant ir ieškant geriausio sprendimo būdo.

O ar pakaks drąsos vadovauti trims kitiems, jau gražiai žilstelėjusiems teatro dirigentams – Juliui Geniušui, Martynui Staškui ir Robertui Šervenikui?


Tikiuosi, vadovavimas šiuo atveju bus labiau formalus, nes Lietuva maža ir jauni dirigentai joje neišvengiamai mokosi iš vyresniųjų. LNOBT dirigentai man – autoritetai. Pavyzdžiui, studijuodamas chorinį dirigavimą dainavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos chore, kuriam dirigavo R. Šervenikas. Tai buvo neįkainojama patirtis. LNOBT esu stebėjęs nemažai M. Staškaus diriguotų spektaklių. O su J. Geniušu prieš porą metų kartu statėme miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.


Kiekvienas dirigentas pats žino, kas jam konkrečiame spektaklyje pavyko ir kas nepavyko. Tiesiog svarbu apie tai atvirai kalbėtis ir drauge spręsti problemas, nes kūryba nėra vien tai, kas vyksta prie dirigento pulto: kūryba vadinčiau ir kūrybinio proceso organizavimą. Man patinka procesų skaidrumas ir atvirumas, o ne sovietinio raugo užslėptų durų kultūra. Pats nesikratau atsakomybės už tai, kas nepavyksta ir ką kitą kartą galėčiau padaryti geriau. Norėčiau būti dirigentų bendramintis ir bendradarbis, padedantis spręsti iškylančias problemas ir atveriantis kelius kolektyvo augimui.


Kokia Jūsų asmeninė operos žanro patirtis? Kiek pastatymų jau esate dirigavęs?


Esu dirigavęs daugiau kaip dvi dešimtis skirtingų operų pastatymų – mano metų žmogui tai tikrai didelė patirtis. Tiesą pasakius, niekad neturėjau svajonės ar tikslo dirbti vien su operomis. Tačiau likimas susiklostė taip, kad simfoninės muzikos koncertų teko diriguoti penkis kartus mažiau nei operų.


Operoje itin svarbi yra muzikinė intucija, kurios išmokti neįmanoma – arba sugebi nujausti scenoje stovinčio solisto ketinimus ir kartu su orkestru paversti juos vientisa muzikine visuma, arba ne. Netgi kruopščiausios partitūros studijos šios intuicijos neatstoja. Tačiau intensyvus pasirengimas, partitūros, libreto ir operos kontekstų studijavimas taipogi yra būtinas.


Nuo dirigento priklauso ne vien operoje skambanti muzika, bet ir jos dramaturgija. Niekad nepamiršiu, kaip Dalia Ibelhauptaitė mane mokė, kad čia ir dabar diriguodamas spektaklį neišvengiamai tampu jo režisieriumi. Ilgiau nei dešimtmetį trukęs bendradarbiavimas su D. Ibelhauptaite bei dirigentu Gintaru Rinkevičiumi man buvo labai gera mokykla.


Vienintelis LNOBT scenoje iki šiol Jūsų diriguotas spektaklis buvo „Procesas“. Gal traukia ir baletas, ne vien tik opera?


Manyčiau, daug pasako faktas, kad savo karjeroje esu dirigavęs dvidešimt operų ir vieną vienintelį baletą… Mano širdis labiau linksta prie operos, nors baletą taip pat mėgstu ir netgi patyliukais svajoju padiriguoti Sergejaus Prokofjevo “Romeo ir Džuljetą”. Tačiau baleto dirigentams labiau reikalingas tikslumas, negu intuicija. Tempas, kuriuo muzika skambėjo baleto repeticijose, privalo būti kuo tiksliau gyvai atkartojamas spektakliuose. Ir kuo labiau tai pavyksta – tuo šokėjai ir baletmeisteriai jaučiasi laimingesni. Žinoma, jei matai, kad kurio nors šokėjo šuoliai šiandien ilgesni arba priešingai – jis nuvargęs, privalai prisiderinti ir jam padėti. Visgi ir baletas, ir opera pirmiausia yra teatras. Dramaturgijos principai abiem atvejais galioja tie patys.

Renata Baltrušaitytė

Parašykite komentarą