Rasa Gelgotienė apie Ola Gjeilo „Saulėtekio mišias“

 
 
Gruodžio 7 dieną Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje susirinkę „Klasika visiems“ dalyviai – keli šimtai chorinio dainavimo entuziastų – atliko O. Gjeilo „Saulėtekio mišias“. Jungtinio VU ir savanorių iš visos Lietuvos choro su NIKO orkestru (vad. G. Gelgotas) pasirodymą stebėjo gausiai susirinkusi publika. Projekto vadovė ir dirigentė Rasa Gelgotienė (nuotr.) pasidalino savo mintimis apie koncerte skambėjusį O.Gjeilo kūrinį.
 
 
R. Gelgotienė: Šio kūrinio populiarumas – stulbinantis. Galima drąsiai sakyti, jog tai pastaraisiais metais didžiausio ir atlikėjų, ir klausytojų sulaukiantis kūrinys visoje Europoje. Kuo jis ypatingas? Kodėl užsitarnavo tokį išskirtinį muzikinės bendruomenės dėmesį? Manau, atsakymas slypi tame, jog kūrinys atrado raktą į amžinuosius klausimus – žmogaus lemtį, Visatos begalybės, amžinų tikėjimo tiesų ir žmogaus gyvenimo sąsajas. Kūrinys prasideda originaliu dviejų chorų akordiniu skambesiu. Tie akordai – tarsi planetų orbitos: sukasi, artėja vieni link kitų, susilieja trumpai akimirkai ir prasilenkia, vėl nutoldami… Besisukančių planetų vaizdas be galo ryškus, tobulai pagautas ir atvaizduotas muzikinėmis priemonėmis. Tas priartėjančių ir nutolstančių planetų įvaizdis – tai analogija su žmonių pasauliu, kur žmonės, skirtingos asmenybės, yra vieni prie kitų priartėjantys, susiliečiantys, prasilenkiantys ir vėl nutolstantys pasauliai.
‎‎
Kosminis begalybės vaizdas užleidžia vietą Kyrie, archainiu skambesiu tarsi senovinėje arba, greičiau, amžinoje Bažnyčioje, kviečiančiu visus nutolusius ar vis dar tolstančius žmonių ,,pasaulius“ ateiti į Šv Mišias ir prisijungti prie Kyrie giesmės. 
 Tolesnės Saulėtekio mišių dalys vėlgi turi dvejopą turinį – tradicinis lotyniškų mišių tekstas (Gloria, Credo ir Agnus Dei) gretinamas su žmogaus gyvenimo ciklu:  Gloria atitinka jaunystę – tai šviesus, kupinas vilčių ir veržlaus polėkio muzikinis paveikslas, kuriame po aktyvios plačia intervalika sudėliotos unisoninės melodijos pasigirsta lengva, plona, aukšta sopranų linija, nušviečianti pasaulį tarsi brėkštanti aušra ir pirmasis saulės spindulys. Tai pasaulio rytas, o taip pat ir žmogaus gyvenimo jaunystė su visomis jos viltimis ir šviesiu tikėjimu.
 Optimistinę Gloria dalį pakeičia kulminacinė, pati didžiausia ir dramatiškiausia ciklo dalis – Credo su paantrašte City (Miestas) – ir čia šviesi kurianti antros dalies energetika virsta mechanine jėga, prislegiančia žmogų savo nenumaldomu judėjimu – tarsi prisuktas mechanizmas arba nerimstantis miesto triukšmas. Žmogus savo aktyvaus gyvenimo etape, jis bėga įtrauktas miesto, nenumaldomo judėjimo, nesustabdomo srauto… 
Ir štai ateina kulminacija – skausmingas lūžis. Tradiciniame Mišių tekste tai Crucifixus – Nukryžiuotasis. Be galo stipri dramatinė kulminacija, po kurios seka prisikėlimas ir nauja viltis per Agnus Dei – paskutiniąją ciklo dalį. Vėl Visata su jos amžinai besisukančiomis planetomis, ir toje kosminėje erdvėje nepaprastai tyliai, tarsi nedrąsiai gimsta nuostabi melodija, giedama choro a cappella. Iš pianissimo išaugusi iki apoteozės naujo gyvenimo ir naujos aušros viltis.
 

Parašykite komentarą