Prisiminimai apie Dainų šventes

DS1967 m

1946-ieji metai. Mes, Rietavo gimnazijos 5-tos klasės gimnazistai, labai apsidžiaugėme, išgirdę iš savo muzikos mokytojo Liudo Gedgaudo, jog vyksime į Vilnių, į pirmąją po II-ojo pasaulinio karo dainų šventę. Vilnius, Gedimino pilis buvo sena mūsų svajonė. Prieš karą mes, dar pradinių klasių mokinukai, buvome labai patriotiškai ugdomi šviesių, Lietuvai atsidavusių mokytojų, labai iškilių asmenybių. Todėl ir rūsčiais bei kraupiais pokario metais Jų pasėtos idėjos buvo gyvos mūsų širdyse. Mes įvairiais būdais priešinomės mums primestai svetimai sovietinei ideologijai. O Vilnius – didžioji mūsų svajonė.

Repetavome, vadovaujami muzikos mokytojo a.a. Liudo Gedgaudo, kuris dar kol kas ir vargoninkavo Rietavo bažnyčioje.

Pagaliau išvykstame. Iš Rietavo į Plungę vykstame sunkvežimiu, o Plungėje įlipome pirmą kartą savo gyvenime į traukinį. Visi linksmai nusiteikę. Pagaliau po nemiegotos nakties atvykstame į Vilnių. Pirmieji vaizdai ir įspūdžiai nelabai maloniai mus nuteikė: visur girdima mums svetima kalba – rusų ar lenkų, svetimtaučių „bobų“ rietynės ir peštynės geležinkelio stotyje, o mieste vien griuvėsiai.

Apgyvendino mus Šiaurės miestelyje, kareivinėse. Ant žemės paklota šiek tiek šiaudų, na, ir visas „komfortas“. Bet mums gerai, mes neišlepę karo ir pokario vaikai. Mūsų svajonė – kuo greičiau užkopti į Gedimino kalną, įlipti į pilį, pasimelsti prie Aušros vartų. Visa tai, ačiū Dievui, pavyko per pertraukas tarp repeticijų įgyvendinti. Buvome labai linksmi ir laimingi.

Repeticijos ir dainų šventė vyko Žalgirio stadione prie Neries. Iš šventės repertuaro ir dirigentų mažai ką beprisimenu, bet žinau, kad dainavome iš visos širdies, pakiliai, apimti euforijos. Iki šiol prisimenu Nikodemo Martinonio diriguojamas dainas, ypač „Ulijoną“ („O ant kalno, ant auštojo Ulijona linus rovė…“ „Ir atjojo jauns bernelis, pasdabojo Ulijoną…“). Berods N. Martinonis dirigavo ir dainai „Čibi ribi ožys, ožys ant ulyčios. Ja tuta, ja tutela ožys ant ulyčios. Pasirodyk, ožy, kaip motulė šoka, ja tuta,… Šitaip šokinėjo, šitaip stripinėjo, ja tuta…“ Dainavom ir lietuvių liaudies dainą „Gieda gaideliai ankstų rytelį“.

DSmoksleiviu1964 m

Prisimenu dirigentą Konradą Kavecką. Jis labai elegantiškai dirigavo ir siuntinėjo mums oro bučinius. Dirigavo Antanas Ilčiukas, turbūt dirigavo ir Jonas Švedas.

Atminty išlikusi daina „Pušies šakelė glaudžias į širdį kaip sava, šakelėje žaliojoj manoji Lietuva“. Tik neprisimenu, ar šią dainą dainavome I-ojoje ar II-ojoje (1950 m.) dainų šventėje. Patikslinau – dainavome I-ojoje (1946 m.) dainų šventėje. Tada dar giedojome ir „Tautišką giesmę“.

Baigėsi šventė ir mūsų klajonės (dažnai basomis, nes kojos nutrintos) po senąjį Vilnių. Nors išvargę, pusiau alkani, bet pakiliai nusiteikę vėl traukiniu grįžome į namus. Čia mūsų laukė žiauri realybė – raudonųjų vandalų išniekinti žuvusių partizanų kūnai padrėbti miestelio aikštėje. Bet šventės aidai giliai buvo įsirėžę mūsų širdyje ir atmintyje. Mes ir toliau dainavome, rinkdavomės į literatūrines popietes, ruošėme vaidinimus… Tai buvo tarsi atgaiva mūsų sieloms, pasipriešinimas žiauriai okupacijai.

1950 – ieji metai. Aš jau studentė, Vilniaus Pedagoginio instituto, Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto pirmakursė. Dalyvavau instituto chore, kuriam vadovavo A. Ilčiukas. Ruošėmės dainų šventei. Kokias dainas dainavome, nei aš, nei mano draugė (Jurena Žakevičienė) neprisimename. Ji tik prisimena, kaip Šiauliuose, dar būdama mokinė, ruošėsi dainų šventei Vilniuje. Vyko Šiaulių miesto šventė. Tada paskutinį kartą viešai buvo sugiedotas Lietuvos himnas – „Tautiška giesmė“. Chorui dirigavo J. Karosas.

Prisimenu, kaip mes institute paskubomis buvome mokomi naujojo Tarybų Lietuvos himno (žodžiai Antano Venclovos, muzika – Balio Dvariono ir Jono Švedo). Šį himną jau giedojome 1950 – ųjų metų dainų šventėje. „Tautiška giesmė“ uždrausta. Šios šventės dirigentai, berods, buvo šie: K. Kaveckas, J. Karosas, J. Švedas.

Kitose dainų šventėse nebeteko dalyvauti, nes atsidūriau Krasnojarsko krašte Taišeto lageriuose. 1956 m. grįžusi į Lietuvą baigiau mokslus, auginau vaikus. Tik 1964 m. man, kaip žiūrovei ir Laukuvos vidurinės mokyklos mokinių mokytojai, teko dalyvauti I-ojoje moksleivių dainų šventėje. Dalyvavo mišrus mokinių choras (vadovas Pranas Žakevičius), skudučių ansamblis (vadovas Pranas Žakevičius).

Kaip choristei, su Laukuvos miestelio choru (vadovas Pranas Žakevičius) teko dalyvauti jubiliejinėj dainų šventėj 1965 m. Su moterų choru (vadovas Pranas Žakevičius) dalyvavau 1967 m. jubiliejinėj meno ir sporto šventėje.

DS1965 n

Dalyvavau ir kitose vėlyvesnėse dainų šventėse, kol leido sveikata. Labai ryškiai ir šviesiai prisimenu dirigentus K. Kavecką, Šliažą, L. Abarių, ypač A. Krogertą, P. Bingelį, kurie reikalaudavo dainą „Lietuva brangi“ atlikti pakiliai, iškilmingai, jautriai, kaip giesmę…

Bronislava Kryževičiūtė – Jurgaitienė

Nuotraukose:

  1. 1967 m. meno ir sporto šventės ‎dalyvės Vilniuje su chroo vadovu Pranu Žakevičiumi
  2. 1964 m. I-osios moksleivių dainų šventės dalyviai
  3. Laukuvos choras, vadovas Pranas Žakevičius,  1965 metų dainų šventėje Vilniuje 

Parašykite komentarą