Pasiplaukiojimas tarp ryklių ir kiti operos solistų kelionių nuotykiai

 

Kad scenoje spektaklio kūrėjų išmonė pranoktų mūsų fantaziją – įprastas, net pageidautinas dalykas. Tačiau kartais ją pranoksta ir operos solistų kasdienybė. Beprotiškiausiai sezono premjerai – Leonardo Bernsteino „Kandidui“ – artėjant, joje dainuosiantys solistai pasakoja beprotiškiausius savo kelionių nutikimus.


Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 100-ojo sezono atidarymo premjeroje „Kandidas“ operetės veikėjai kūrėjų nuolat blaškomi po pasaulį: susitikę Vestfalijoje – ramioje Vokietijos provincijoje, vėliau jie atsiduria ir patiria įvairiausių nuotykių Lisabonoje, Paryžiuje, Kadise, Buenos Airėse, Venecijoje…

Vandenyne dairantis ryklių

„Kandido“ premjeroje dainuosiantys operos solistai taipogi mėgsta tolimas keliones. Štai Jovita Vaškevičiūtė save vadina mėgstančia viską gerai apgalvoti moterimi, tačiau kartais ir ji ryžtasi ne itin racionaliems poelgiams.


„Pernai vasarą lankydamasi Ki Veste, piečiausioje JAV priklausančioje saloje netoli Floridos, pasiryžau nardymui Meksikos įlankoje, kurioje knibždėte knibždėjo ryklių. Draugai užsakė man tokią pramogą – kaipgi nepriimsi dovanos… Nuplaukėm jachta tolokai nuo kranto, apsivilkom narų kostiumus. Instruktorius patarė pernelyg toli neplaukti nei į kairę, nei į dešinę, nes ten – ryklių pamėgtos „ganyklos“. Prieš lipant į vandenį mums pademonstravo sutartinį ženklą: „Jei parodysiu taip – žinokite, kad artinasi ryklys“. Man net kojos nutirpo… Visgi priverčiau save panerti, nors naro kostiumu vilkėjau pirmą kartą gyvenime. Sukau ratus aplink nedidelę vandenyno salelę, vis dairydamasi savo pirmojo ryklio… Taip jo ir neišvydau. Turbūt per daug amerikietiškų filmų prisižiūrėjau vaikystėje“, – dabar iš patirtos baimės juokiasi J. Vaškevičiūtė.

Dainuoti Londono gatvėje neprireikė


Operos solistams dažnai tenka vykti į kitose šalyse vykstančius koncertus ar teatrų perklausas. Baritonas Eugenijus Chrebtovas beprotiškiausiu savo gyvenimo nuotykiu įvardina grįžimą iš Madrido į Vilnių jungiamuoju skrydžiu per Londoną. Tik nei oro uostai, nei aviakompanijos šįkart niekuo dėtos: dėl patirtų nuotykių „kalčiausias“… bankomatas, kuriame skaičių mygtukai buvo išdėstyti kitaip nei Lietuvoje.


„Savo kortelės pin kodo skaičių neprisimenu – atsimenu kreivę, kuria pirštai turi judėti mums įprastoje bankomato skaičių klaviatūroje. Nuvykęs solistų perklauson į Ovjedo miestą Ispanijoje, susiradau bankomatą ir ketinau tuo pačiu būdu išsiimti grynųjų, bet nieko nepešiau… Maniau – kažkaip išsiversiu, nes artėjo kelionė namo. Tik atskridęs į Londoną supratau, kad teks skubiai keliauti iš vieno oro uosto į kitą, o dykai niekas manęs neveš… Jau svarsčiau, koks vokalinis repertuaras labiausiai sugraudintų į oro uostą skubančius keleivius, bet prieš tai nutariau išbandyti laimę – imti ir paprašyti nepažįstamo žmogaus pagalbos. Surikiavęs galvoje anglišką prašymą, sukaupiau drąsą ir jau artėjau prie nusižiūrėto pono, bet tuo metu šone išgirdau moterį, kalbančią telefonu lietuviškai. Akimirksniu pakeičiau planus.


Mane išklausiusi, lietuvė atvirai pripažino, kad mano istorija jos neįtikino. Ir visgi ji ištiesė man 50 svarų banknotą, nes mažesnės kupiūros savo piniginėje nerado. Žinoma, tą sumą jai pervedžiau vos sugrįžęs į Vilnių“, – pasakoja E. Chrebtovas.

Staigmena prie keleivių įlaipinimo vartų 

Baritonas Steponas Zonys prieš porą metų dalyvavo Berlyno valstybinėje operoje rengtoje solistų perklausoje. Susiruošus namo, prieš pat skrydį prie keleivių įlaipinimo vartų oro uoste dainininko laukė staigmena: „Mano biliete buvo nurodyta mėnesiu vėliau turėjusio įvykti skrydžio į Vilnių data. Tikriausiai internetinė bilietų pardavimo sistema suklydo, o mes klaidos nepastebėjome… Puoliau ieškoti galimybės papulti į kitų artimiausių skrydžių keleivių sąrašus. Kainos už paskutines vietas lėktuvuose buvo beprotiškos – banko kortelėje neturėjau tokios sumos. Skambinau žmonai, kad pervestų – tada išsikrovė mano mobilusis telefonas. O pakrovėjas liko lagamine, kuris tuo metu klajojo paslaptingais oro uosto bagažo labirintais… Teko iš nepažįstamų žmonių skolintis kitą telefoną.


Kurį laiką „pagyvenau“ oro uoste, tačiau galiausiai viskas išsisprendė. Nuo to laiko lėktuvų bilietus perku tiktai pats ir prieš paspausdamas paskutinį mygtuką pedantiškai tikrinu kiekvieną skaičiuką“, – šypsosi S. Zonys.

Parašykite komentarą