Operos choras: universalumas ir lygiavimasis į geriausiuosius. Pokalbis su LNOBT choro meno vadovu Česlovu Radžiūnu.

IngridaRudaityte-200

Ingrida Alonderė

‎‎

Operos choras kartu su pačiu teatru gyvuoja nuo 1920 m., kai Kaune, Valstybės teatre, buvo parodyta pirmoji opera – Giuseppe’s Verdi Traviata. Nors choras daugiausia atlieka operinį repertuarą, bet, būdamas lankstus ir universalus, gali imtis įvairaus tipo koncertų: nuo stambių chorinių veikalų iki kamerinės muzikos, nuo polifoninio repertuaro iki XXI a. šedevrų.

Nuo 1989 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorui vadovauja Česlovas Radžiūnas. Šis visada entuziastingai nusiteikęs, darbštus, įtaigus ir choristus įkvepiantis vadovas ir dirigentas geba puikiai parengti kolektyvą įvairiems spektakliams ir koncertams. Jis ir papasakos apie choro subtilybes, vidaus darbą ir būsimą koncertą Tutti.

Šį rudenį įvyks didžiulis LNOBT choro koncertas Tutti (2017 m. lapkričio 10 d. 19 val. – red. past.). Ką galėtumėte apie jį papasakoti?

Radziunas (2)Česlovas Radžiūnas (nuotr.): Statant Vincenzo Bellini operą Kapulečiai ir Montekiai kilo mintis surengti choro, kuriam griežtų orkestras, koncertą. Kolektyvas dainuos šio spektaklio dekoracijų fone. Aš prie šio sumanymo prisidėjau tik tiek, kad sudariau repertuarą iš šiuo metu mūsų teatre neskambančių operų – Kaimo garbės, Pajacų, Nabuko – ir operečių choro numerių. Nepamiršom ir lietuviškos operos Pilėnai. Kaipgi be Ūdrio dainos? Manome, kad koncertas bus tarsi pasakojimas apie choro darbą.

Kodėl koncertas vadinasi Tutti?

Tutti – itališkas žodis, reiškiantis „visi“. Operose visada yra solo ir tutti, kai dainuoja choras. Todėl taip ir vadinasi koncertas. Beje, šį pavadinimą sugalvojo LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė.

Papasakokite, koks choras buvo tada, kai atėjote dirbti.

Choras buvo visai kitoks. Jame dirbo dainininkai, ketverius metus mokęsi muzikos technikumuose (dabartinėse konservatorijose). Muzikinis lygis buvo gerokai silpnesnis, raštingumas prastesnis, nors choristai buvo geri vokalistai. Tais laikais negalėjome dainuoti to, ką atliekame šiandien, kai galime dainuoti viską.

Kokia darbo su operos choru specifika?

Pirmiausia svarbu išmokti, ką reikia ir ko nereikia daryti. Be abejo, tai ateina su patirtimi. Geras vadovas, kaip ir pedagogas, atsiranda po maždaug aštuonerių metų darbo. Jei išmoksti ir sugebi susitvarkyti su 80 žmonių kolektyvu, kur kiekvienas yra asmenybė, stiprus muzikantas, galėsi vadovauti bet kokiam kolektyvui.

Kaip choras keitėsi laikui bėgant?

Kontingentas po truputį keitėsi. Iš pradžių buvo daug vokalistų, įgijusių menkesnį išsilavinimą. Bet ilgainiui ateidavo vis daugiau vokalistų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, baigusių Lietuvos konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją). Taip pat atsirado išsilavinusių, puikiai dainuojančių chorvedžių, kuriuos aš pats prikalbinau ateiti, išbandyti save teatre. Taip kolektyvas po truputį pasikeitė: atsirado aukštesnio lygio, raštingų muzikantų, stipresnių dainininkų, pažįstančių šio darbo specifiką. Susiformavo vokaliai labiau išprusęs choras, choristų muzikinis išsilavinimas tapo turtingesnis.

Dabar choras stiprus. Jame dainuoja maždaug pusė vokalistų ir pusė chorvedžių. Tarp jų yra savotiška konkurencija: vokalistams reikia daugiau padirbėti su muzikiniu raštu, o chorvedžiams – praplėsti savo vokalines galimybes. Operos choras – specifinis kolektyvas, operų partitūros – itin sudėtingos. Kiekvienas dainininkas turi turėti išlavintą, plataus diapazono balsą – dvi oktavas ar net daugiau. Sopranai neapsieis be trečiosios oktavos do natos, tenorai – be pirmosios oktavos si natos. Atitinkamai ir kiti balsai. Dainininkams padeda tobulėti du vokalo pedagogai – Arūnas Malikėnas, kuris dirba su vyrais, ir Jolanta Čiurilaitė, kuri darbuojasi su moterimis. Jie abu man labai padeda parengti choristus scenai.

Ar dažnai keičiasi choro dainininkai?

Kaip ir kiekvienas kolektyvas, choras taip pat nuolat keičiasi: dažniau jį palieka moterys, rečiau – vyrai. Jaunos moterys, sukūrusios šeimą, išeina motinystės atostogų. Žinoma, ateina ir toks metas, kai artistams tenka išeiti į pensiją. Aš visada esu linkęs kviesti kuo daugiau jaunų atlikėjų. Džiugu, kad yra daug norinčių dirbti teatro chore. LMTA Dainavimo katedra perpildyta, tad suprantama, kad ne visi tampa solistais. Dėl įvairių priežasčių kai kurie pasirenka kitą kelią. Paprastai jie būna puikūs dainininkai, labai tinkantys mūsų chorui.

Ar daug dirbate su choru?

Visada sudaromas tvarkaraštis savaitę į priekį. Darbas priklauso nuo spektaklių skaičiaus, premjerų, pastatymų. Daug priklauso ir nuo režisierių reikalavimų: vieniems gana vienos repeticijos per dieną, kiti dirba po kelias valandas rytą ir vakare. Būna, kad dirbame mėnesį nuo ryto iki vakaro, o kartais – tik tris valandas per dieną. Repetuojame kasdien: kartojame partitūras ir sceninį atlikimą. Pavyzdžiui, neseniai pasirodė spektaklis Kapulečiai ir Montekiai. Jį kuriant choras dirbo kartą per dieną nuo penktos valandos vakaro iki pusės vienuoliktos nakties: grimas, kostiumai, žandenos vyrams ir t. t. Tai išties labai sunkiai normuojamas darbas.

Kas sunkiausia rengiant partitūrą su choru?

Turbūt sunkiausia paruošti visiškai kitokio stiliaus muziką. Aišku, prie to esame pripratę, prisitaikę ir dainuojame įvairaus stiliaus kūrinius. Lengviausia chorui dainuoti bel canto, sunkiausia galbūt yra Giacomo Puccini Turandot ir baroko muzika. Barokas – jau nebe bel canto, visai kitas stilius. Esame atlikę Johanno Sebastiano Bacho Pasiją pagal Morkų ir Pasiją pagal Joną, kas itin sudėtinga stilistiškai.

Kasdien mus supa įvairūs stiliai, prie jų turime kas kartą derintis ir pratintis. Universalumas, kai gali dainuoti viską, – ir gerai, ir sykiu blogai. Pavyzdžiui, J. S. Bachas rašė ne suaugusiųjų chorams, o berniukams ir jaunuoliams. Berniukams aukštos natos nieko nereiškia, nesunku padainuoti ir skamba puikiausiai, o suaugusio žmogaus kvėpavimas žemas, dainuojant veikia krūtinės registras, tad dainuoti vien su galvos rezonatorių pagalba, kitaip tariant, išsivaduoti iš žemojo dainavimo, labai sunku. Juolab kad kitą dieną choristams gali tekti dainuoti, tarkim, Richardo Wagnerio Lohengriną, tad kaskart savo instrumentą reikia suderinti iš naujo. Vis dėlto esame prie to pratę ir prasidainavę gana greitai prisideriname prie būsimos partitūros.

Dainininkui labai svarbi ir vokalinė ištvermė. Kai kuriuose spektakliuose – Lohengrine, Borise Godunove, Turandot, Pasijoje pagal Joną – choro artistai labai pavargsta, nes vokalinės partijos atima itin daug jėgų.

Choro artisto pasirodymo lygis operos scenoje priklauso nuo daugelio dalykų: šviesos – ji turi nespindėti į akis, neakinti, kad būtų matyti dirigentas; kostiumo – jis turi neveržti ir neuždengti ausų; režisieriaus mizanscenų – kur, kas ir kaip išdėstyta; dirigento rankų. Dainavimas yra pritaikytas prie režisūros, dekoracijų, spektaklio eigos. Visus šiuos veiksnius reikia suderinti taip, kad choras būtų kaip vienas didelis instrumentas.

Kaip choro artistams sekasi išmokti partijas atmintinai, suderinti scenoje judesius ir dainavimą?

Kiekvienam sekasi labai įvairiai. Vieni mokosi lėčiau, kiti greičiau. Daug dirbame teatre: išsiaiškiname tekstus, sudėliojam natas, viską padainuojam, surepetuojam, sujungiam, taip pat duodu laiko medžiagą išmokti ir įtvirtinti namie. Vėliau būna atsiskaitoma kvartetais, duetais ar po vieną.

Choro dainininkai turi didelį įdirbį. Jei tai būtų visiškai naujas kolektyvas, susirinkęs dainuoti operose, – būtų neįmanoma iš karto visko suderinti. Pas mus priimama po vieną, po kelis žmones, taigi jie atsiduria kolektyve, kuris jau viską moka. Naujokams padedama prisitaikyti, išmokti subtilybių. Mūsų kolektyve reikia būti drąsiam ir pasitikinčiam.

Nors retai, bet pasitaiko, kad choro artistai nesugeba išmokti partijų atmintinai, yra mažiau paslankūs. Dar viena problema, – jeigu galima ją taip pavadinti, – kad šiais laikais visada yra iš ko rinktis, o būna tokių režisierių ar dailininkų, kurie nenori kai kurių choristų matyti scenoje. Savo eskizuose, vizijose jie mato kitaip ir atėję man sako negalintys to įgyvendinti su vienu ar kitu žmogumi, nes netinka jo figūra ar pan. Taip pat dabartiniai pastatymai daug judresni, dinamiški, reikia dažniau karstytis, laipioti, judėti scenoje, bet ir vėl – ne visi tai gali daryti laisvai. Kaip tai spręsti? Paprastai: scenoje artistas turi gerbti klausytoją, žiūrovą, taigi turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, paisyti standartų ir reikalavimų. Seniau buvo tik savi režisieriai, dailininkai, jie tenkindavosi tuo, ką turime. Dabar pasiūla didelė, galima rinktis atlikėją, turintį ir gerą balsą, ir gerą figūrą, ką ir daro operų statytojai iš užsienio – jie diktuoja savo sąlygas.

Kuo operos choras skiriasi nuo kitų chorų?

Anksčiau skirtumų buvo daugiau, nes mažai koncertuodavome kaip atskiras kolektyvas. Dabar viskas beveik išsilygino. Vokaliai mes labai panašūs, bet operos choras iš esmės visada dainuoja pritariamas orkestro.

Labiausiai mūsų kolektyvas išsiskiria tuo, kad esame aktoriai. Tai labai svarbu: reikia mokėti laisvai valdyti kūną, greitai reaguoti, dainuoti vienam, grupėje, ansamblyje ir solo. Choro studijoje mokomės vienaip, o scenoje dainininkai dažnai būna suskirstyti grupėmis ar poromis, taigi visas darbas vyksta neįprastai, visiškai kitaip, nei mokantis ir dirbant atskirai. Choro artistai gali negirdėti savo kolegų, tad scenoje reikia mechaniškai atkurti tai, ką repetavome. Nesvarbu, ar dainuoji vienas, ar ansamblyje, turi būti chorinis skambėjimas. Žinoma, sėdint visiems kartu būna lengviau, o kai choristai išsibarsto scenoje, be to, dar turi bėgioti, vaidinti, judėti, viskas pasidaro dvigubai sunkiau. Vienas svarbiausių bruožų, išskiriančių mus iš kitų profesionalų chorų, yra tas, kad jie viską dainuoja iš natų, o mes – atmintinai ir dar atlikdami judesius. Esame labai universalūs ir lankstūs – tai be galo didelio ir sunkaus darbo rezultatas.

Kaip choras dirba su režisieriais?

Visada dirbame bendrai, dėl visko tariamės. Žinoma, naujas režisierius nepažįsta kolektyvo, todėl klausinėja manęs, padėjėjų, ką kas gali, o ko negali daryti. Visada randame bendrą kalbą. Jeigu chorui kas nors nelimpa, klausiu, gal įmanoma būtų pakeisti. Žinau, kad užsienyje būna didelių konfliktų, bet mes esame tolerantiškesni, linkę suprasti, bendradarbiauti ir vieni kitiems padėti.

Kokie spektakliai Jums buvo patys įsimintiniausi?

Buvo tikrai daug įsimintinų spektaklių, man jie visi labai svarbūs. Karjeroje turėjau per 80 premjerų. Operos Turandot, Lohengrinas, Manon, J. S. Bacho Pasija pagal Joną, stambūs choriniai veikalai – tai kūriniai, labiausiai įsiminę dėl didelio ir pastovaus darbo.

Kokia vidinė kolektyvo atmosfera?

Mes sutariame gražiai, gerbiame vieni kitus. Kolektyvas gana didelis, tad savotiška konkurencija yra. Bet viskas priklauso nuo vadovo – kaip jis sugebės su tuo susitvarkyti. Konkurencija būtina, jei jos nebus, neisime į priekį.

Kokie iššūkiai laukia ateityje?

Sugrįžta G. Puccini opera Turandot – aukščiausias pilotažas choro artistams, reikalaujantis vokalinės technikos, plataus diapazono, jėgos ir ištvermės. Manau, kol kas tai didžiausias iššūkis.

Kiekvienas atskiras koncertas pakelia choro lygį, tad esu linkęs siūlyti jų kuo daugiau. Choro artistai labiau susiklauso, galima atlikti gerokai daugiau smulkesnių techninių, vokalinių niuansų. Operos choras turi dainuoti kaip koncertinis kolektyvas ir lygiuotis į pasaulio geriausiuosius.

Dėkoju už pokalbį!

‎‎LNOBT choras

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

M. Aleksos nuotr. 

Parašykite komentarą