Nuo Dainų dienos iki Tautos šventės: 1940 m. birželis

Prof . Regimantas Gudelis

Atgavus Vilnių, 1940 m. kovą jame įvyko metinis Lietuvos Muzikos draugijos (LMD, pirmininkas Nikodemas Martinonis) suvažiavimas, priėmęs gana netikėtą sprendimą. Jo plenumo posėdžių protokolas Nr. 10 skelbė: Dainų šventė. Visuotina Dainų šventė nutarta suruošti birželio mėn. Vilniuje. Šventei diena nustatyti, atsižvelgiant į chorų pageidavimas, pavesta L.M.D. Valdybai. Be to, nutarta šventės dieną Vilniuje giedoti lietuviškas giesmes, kurias turės išmokti visi chorai. Giesmes patikrins vyriausi dirigentai. Giesmių repertuarą sudarys Vargonininkų sekcija. 

Prieš tai buvo atšauktos rajonų dainų šventės: Rajonų dainų šventės dėl prasidėjusio karo ir mobilizacijos turėjo būti atidėtos. Ateityje rajoninės šventės pareikalaus daug energijos ir rūpesčių, ypatingai iš chorų vedėjų. Chorai turėtų būti geriau paruošiami. Ieškomi nauji būdai surasti lėšų chorams į šventes atgabenti, nes iki šiol dėl lėšų stokos daug chorų į šventes neatvykdavo. Pritrūkus dainų švenčių repertuaro natų, gautas leidimas ir lėšos atspausti antrą laidą. Buvo numatytos ir chorų varžybos. 

Atrodo, šį kartą LMD jau suvokė, kad visuotinė šventė gali turėti ne vien meninę, bet ir politinę bei tautinę reikšmę. Dėl to, susidarius dramatinei politinei situacijai, geriau buvo chorų meniškumo klausimą atidėti ir skambinti varpais. Deja, šį kartą LMD pavėlavo – 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. 1940 m. balandį išėjo paskutinis „Muzikos barų“ numeris – atitrūkęs nuo gyvenimo, rašė apie grigališkąjį choralą ir kitus akademinius dalykus. Apie numatytą šventę – nė žodžio. 

Sunku įsivaizduoti projektuotą, bet nerealizuotą 1940 m. šventės modelį, kadangi ji buvo šaukiama operatyviai, patriotiniais sumetimais. Vis dėl to kai kurias prielaidas galima daryti:

  • šventės situacija – Vilniaus atgavimas, Antrojo pasaulinio karo nuojautos būtų mobilizavę tautą ir chorus, renginys būtų tapęs Tautos vienybės švente;
  • šventėje jau buvo galima pasiremti keliomis dešimtimis stiprių chorų, kurie numatytą repertuarą jau buvo dainavę;
  • jau buvo gerai kvalifikuotas jaunų pajėgių dirigentų būrys, galėjęs įkvėpti aukštesnę jungtinio choro estetiką;
  • šventės intencija būrų davusi impulsą šventinės-ritualinės kultūros ir simbolistinio turinio inspiracijai.

LMD sumanymas Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos akivaizdoje operatyviai surengti visuotinę šventę Vilniuje tam tikra dalimi reabilituoja draugijos arogantiškas ambicijas ir jos narių vangumą. Kita vertus, galima manyti, kad LMD pernelyg ilgai nesuvokė visuotinės Dainų šventės reikšmės tautos gyvenime, interpretavo ją pernelyg siauru technologiniu požiūriu, miglotai suvokė jos politinę ir tautinę reikšmę. Ši aplinkybė tampa pamoka ateities kartoms: visuotinė Dainų šventė kaip Tautos šventė yra savaiminis tikslas ir jis negali būti niekuo kitu pakeistas.

Nesėkmė su ketvirtąja visuotine Dainų švente anaiptol nenubraukia didelių pasiekimų,taip pat ir muzikų ar paties N. Martinonio nuopelnų tautinės chorinės ir Dainų šventės kultūros puoselėjimu apskritai. Regioninėse, miestų ir organizacijų dainų šventėse buvo pademonstruota įdomių meninių atradimų įvairiose srityse – jungtinio choro organizavimo ir vedimo, repertuaro jam formavimo dalykuose, nuo koncerto išdėstymo pagal dirigentus buvo pereita prie šventės meninės architektonikos (projekto) komponavimo, chorinė šventė buvo išplėsta kitais meno žanrais ir net gimnastikos kolektyvų pasirodymais. Į šventės kūrybą įsitraukė muzikai, režisieriai dailininkai ir kitų profesijų atstovai. Jų darbai suformavo tautinės dainų švenčių tradicijos pagrindą, ant kurio toliau kilo vėlesnių laikų Dainų šventės.   

 

Parašykite komentarą