„Ne visi akmenys vienodai stiprūs“

 

 

 

 

Jurgita Valčikaitė

 

 

Nurimus didžiajam Moksleivių Dainų Šventės šurmuliui, galima kiek ramiau pažvelgti į šį renginį, tapusiu ne tik svarbiu kultūros reiškiniu, bet ir valstybingumo, tautiškumo, tautos kaip vieningos nacijos paliudijimu, ypač svarbia nematerialaus paveldo dalimi. Neišvengiamai šiame kontekste iškyla XX a. pradžios istorinės patirtys, sąlygojusios šiandienos tautos ir tautiškumo suvokimą bei jo išraišką plačiąja prasme. Neatsitiktinai žodis tauta, ir ypač, tautiškumas, patriotizmas tapo pagrindine šio straipsnio mintimi. Ją suponavo pirmieji Dainų dienos akordai – M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ pradžios motyvai. Lyginant lietuvių kompozitorių kartas, negalime neatsižvelgti į Čiurlionio asmenybę, kuri iš esmės laikoma tautiškumo pavyzdžiu. Liepos 6-tą, Lietuvos valstybės dieną, Vingio parke suskambęs „Miškas“ įgavo savitą, iškilmingo himno charakterį, kuris anuomet tarsi pranašavęs nepriklausomybės aušrą, tą vakarą greta kitų didingų kūrinių priminė, kaip skamba visa Lietuva. Vis dėlto prieš aptardama koncertą nuklysiu į praeitį ir skaitytojui pasistengsiu priminti tikrąją Dainų šventės prasmę, kurią, akivaizdu, daugelis yra pamiršę.
Visuotinai žinoma, jog daina – viena brangiausių mūsų tautos vertybių, menanti tūkstantmečio istoriją. Perduodama iš lūpų į lūpas, ji liko bene vieninteliu mūsų kilmės, senųjų tradicijų paliudijimų, istorijos metraščiu. XIX – XX a. sandūroje Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos tautų, svarstė savo tautos išlikimo klausimą. Svarbu pažymėti, jog liaudies dainą, etninės kultūros reiškinį, pagrindiniu profesinės muzikos (ir ne tik!) tautinio stiliaus šaltiniu laikė visų XIX a. tautinių muzikos mokyklų kūrėjai, kadangi „[…] jose dažnai matyti aukštas moralinis jautrumas, kuris rodo tautos būdo taurumą“ – pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos, oder Littauische Volkslieder“ prakalboje rašė Liudvikas Rheza 1825 m. Minimu laikotarpiu ėmė formuotis ir nacionalinio (arba tautinio) muzikos stiliaus sąvoka. Tai sąlygojo ilgai trukęs idėjinis judėjimas, apėmęs tautos, tautinės tapatybės, valstybingumo klausimus. Šie skleidėsi politinėje, socialinėje erdvėje, įvairiuose humanitariniuose moksluose. Tautiškumas muzikoje nebuvo tik tam tikro laikotarpio stilistinė kryptis, bet gerokai svarbesnis tautinio tapatumo klausimus aprėpiantis reiškinys, turėjęs įtakos daugeliui kultūros sričių.
XIX a. pradžioje, kai liaudies kūrybą Lietuvoje dar tik bandyta suvokti kultūros plotmėje, reprezentacinis tautosakos, kaip ir kalbos, vaidmuo darėsi vis svarbesnis. Literatūrologas ir istorikas Paulius Subačius pažymi, jog tautosaka anuomet interpretuota pagal nacionalizmo paveiktus „aukštosios kultūros“ (!) kanonus, o ne atvirkščiai. Taigi liaudies daina, folkloras apskritai minimu laikotarpiu buvo vienintelė muzikinės tautinės savimonės atsvara aplinkinių muzikinių kultūrų įtakai, ir tik liaudies dainų dėka išsaugojome ir suformavome savitą, unikalų muzikinį skambesį. Todėl mūsų dienomis, siekiant istorinės (tuo pačiu ir etninės, tautinės) savimonės pirmiausia būtina atsigręžti į savąją kilmę, šiandienę Lietuvą atliepiančius praeities dalykus. Tai suprasdami ryškiausi praėjusio šimtmečio kultūros ir meno veikėjai siekė įprasminti etninės kultūros paveldą, kuris ilgainiui tapo pagrindiniu tautos gyvavimo, jos tradicijų unikalumo ir nepriklausomybės paliudijimu, akivaizdžiąja būties išraiška. Ilgus metus tyliai rusenusi tautos išsilaisvinimo idėja realizuota 1918 m. Neilgai trukus – 1924 m. rugpjūčio 23-25 dienomis – Kaune surengta pirmoji Dainų diena! Turbūt niekas nepaneigs, jog būtent tada Lietuva visam pasauliui parodė, jog tai dainų šalis, dainų, kuriose išsaugota tautos dvasia. Tuomet šventėje dalyvavo apie 3000 dainininkų! Dainų dienos vyriausieji dirigentai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka. Jie bei daugelis kitų muzikų (ir žinoma ne tik!) klojo pagrindą atgimstančios Lietuvos kultūrai apskritai, o Dainų šventė ir jos pasisekimas, be abejonės, pranoko net pačių iniciatorių lūkesčius. Iškalbingas faktas, jog iš 36 pirmojoje šventėje sudainuotų dainų, net 22 buvo liaudies dainos (!) ir tik 14 originalių lietuvių kompozitorių kūrinių. Tai tik įrodo, kokią reikšmę kultūros plotmėje turėjo folkloras!
Dainų šventė savo prasme buvo laisvės himnas, tautos balsas, tautiškumo ir patriotiškumo išraiška. Grįžtant prie šių metų Dainų šventės, apmaudu, jog Dainų dienoje tokių didingų (!) kūrinių buvo vos keletas. Tiesa, bėgant metams, kai kurie jų tapo neoficialiomis tautinėmis giesmėmis (Pavyzdžiui J. Naujalio „Lietuva Brangi“, sovietinės okupacijos metais dainuota vietoje himno). Pirmasis kūrinys, nuskambėjęs tarsi himnas – St. Šimkaus giesmė „Lietuviais esame mes gimę“ (dirig. P. Bingelis). Po tokio iškilmingo šventės atidarymo, kūrinio, neabejotinai suvirpinusio kiekvieno Lietuvio širdį, tarsi visiškas nesusipratimas pasirodė G. Svilainio kūrinys „Giesmė amžinoji“, kuris pradėjo pirmąją, tarmiškai atliekamų visų penkių (Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos, Žemaitijos ir Pamario krašto) Lietuvos etnografinių regionų liaudies dainų programą „Iš tavęs mes atėjom“; antroji šventės dalis – jaunučių chorų programa „Mus mažus užaugino“; trečioji – jaunimo, merginų ir mišrių chorų programa ,,Dainomis Tave apjuosim“; ketvirtoji – jungtinio pučiamųjų orkestro koncertinis pasirodymas ,,Aukso dūdos žaižaruoja“, lydimas merginų-šokėjų; ir penktoji-finalas – „Tu mums viena“. Nepaisant to, jog programa buvo kruopščiai sudėliota į 5 dalis, tenka pripažinti, jog šventės formą koncerto metu sąlygojo kertiniai kūriniai – laiko išbandymą išlaikiusios St. Šimkaus, J. Naujalio, M.K. Čiurlionio, etc kompozicijos.
Tiesa, kiekviena dalių buvo savaip įdomi. Nors pirmojoje ne itin pasisekė G. Svilainio kompozicija (tenka pripažinti, kad nei giesmės, nei aiškesnės kompozicinės struktūros šiame kūrinyje nebuvo, o eklektiškų elementų į vieną visumą nepavyko sujungti net dirigentui R. Daugėlai), ypač įdomiai ir vykusiai suskambo N. Sinkevičiūtės subalsuota Pamario krašto daina ,,Ei kilo kilo“ (dirig. Daiva Pielikienė) bei R.Katino harmonizuota dzūkų krašto daina ,,Cykiai cykiai“ (dirig. V. Simanauskas). Dalį vainikavo dar vienas Lietuvos himnas – J. Naujalio „Lietuva brangi“, tapęs ne tik pirmosios dalies kulminacija, bet ir viena jautriausių visos šventės giesmių. Ją giedant, klausytojai ne tik atsistojo, bet ir priglaudę rankas prie širdies giedojo drauge! Nenuostabu, kad tokį kūrinį patikėta diriguoti ne kam kitam, o maestro L. Abariui.
Antrojoje dalyje suskambo nuotaikingos, jauniausiųjų atliekamos dainelės. Išskirtinai verta paminėti D. Zvonkaus dainą „Nepaskutinis suktinis“ (dirig. S. Kriščiūnaitė). Ypač linksma, sklandžiai ir įdomiai atlikta kompozicija, palydėta ovacijomis ir pačių atlikėjų prašymu buvo pakartota.
Trečioji dalis skirta jaunimo, merginų ir mišriems chorams. Pirmąją jie atliko M. K. Čiurlionio harmonizuotą liaudies dainą „Oi giria giria“ (dirig. K. Daugirdas). Gaila, tačiau ši, viena gražiausių Čiurlionio subalsuotų dainų nuskambėjo blankiai, vienodai. Vis dėlto, genialiam kūriniui, matyt, nebūtinas puikus atlikimas, kad šis darytų įspūdį. Greta jo puikiai suskambo St. Šimkaus „Bijūnėlis žalias“ (dirig. D. Jokūbonis). Šie kūriniai tik paliudijo, jog genialumas slypi paprastume, o dvasia, kuria kompozitoriams pavyko įamžinti šiose kompozicijose, kas kartą sujaudina vis stipriau. Tuo tarpu pačių atlikėjų simpatijas pelnė ir net du kartus nuskambėjo A. Kulikausko daina „Gintarai“ (dirig. J. Vyšniauskienė). Tenka pripažinti, jog dėl kitų šioje dalyje skambėjusių kūrinių kilo abejonių. Akivaizdu, jog L. Vilkončiaus kūrinį „Žmonės ant kalvų“ išgelbėjo dirigento T. Ambrozaičio profesionalumas ir vykusi interpretacija, tuo tarpu R. Naujanytės ,,Brolužis“ (dirig. D. Kavaliauskienė) priminė kažkokį nesusipratimą. Tiesa, šiųmetėje Kauno dainų šventėje šį daina suskambo geriau, nors tenka pripažinti, jog choro aranžuotė neskamba. Be abejonės, dainuojamosios poezijos festivalyje ši daina puiki, tačiau melodija, sudaryta iš 4 garsų, atliekama nors ir šimtatūkstantinio choro didelio įspūdžio nepadarys. Vingio parke soliste tapusi kompozitorė ir ilgametė dainos atlikėja privertė ne tik suabejoti kompozicijos verte, bet ir pačios atlikėjos vokaliniais sugebėjimais. Atsižvelgiant į Dainų šventės idėją, būtina pastebėti, jog šis renginys neturėtų tapti palankiausia terpe skleistis abejotinos meninės vertės kompozicijoms. Dalį vainikavo pakiliai atlikta R.Katino muzikinė kompozicija ,,Palinko liepa šalia kelio“. Šis dainų popuri atliekamas su grupe „Thundertale“ suskambo įdomiai, pelnęs publikos ir atlikėjų susižavėjimą buvo pakartotas. Žinoma, šio kūrinio sėkmė tenka jau ketvirtą kartą šventės vadovu tapusiam, vyriausiajam dirigentui R. Katinui, kurio energija ir atsidavimas abejingų nepaliko.
Po šio audringo pasirodymo Vingio parke, kaip ir visame pasaulyje stojo rimtis. Drauge su viso pasaulio lietuviais sugiedota V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ (dirig. L. Abarius) be jokios abejonės tapo didžiausia šventės kulminacija. Pastebėtina, jog tą vakarą tai buvo trečiasis nuskambėjęs Lietuvos himnas (greta St. Šimkaus ir J. Naujalio giesmių).
Ypatingai iškilmingas, patriotine dvasia alsuojantis finalas, nudžiugino V. Kernagio ir V. Augustino kompozicijomis. Beje, pastarojoje (dirig. T. Ambrozaitis) panaudotas originalus lotyniškos psalmės tekstas, apipintas perregimo styginių akompanimento, susiliejo į organišką visumą. Šis kūrinys visai šventei suteikė dvasinio iškilmingumo.
Nepaisant renginio sėkmės, organizatorių profesionalumo, šiek tiek apmaudu, kad į Dainų šventę, kuri laikoma aukštosios kultūros (!) dalimi, nematerialiu paveldu, kas kartą vis labiau prasiskverbia abejotinos meninės vertės kūriniai, jaučiama vis didesnė populiariosios muzikos įtaka. Vertėtų pasvarstyti, kokia šiandien Dainų šventės prasmė? Jei lygiuojamės į pirminę jos idėją kaip tautiškumo ir patriotiškumo išraišką, galbūt ir repertuaras galėtų būti renkamas kitaip? Būtina suprasti, jog dainos tekstas ar kūrinyje skambančios kanklės, jo anaiptol dar nepaverčia tautišku ar lietuvišku. Šiuo klausimų yra pasisakęs ne vienas autoritetingas mūsų šalies muzikologas. Antai Jonas Bruveris, tyrinėdamas Čiurlionio muziką, rašė, jog lietuvių muzikos vyraujančios, esminės, jos tautiškumą liudijančios savybės būtų jos santūrus, kontempliatyvus pobūdis, religiniam menui būdinga rimtis. Juk ir Čiurlionis straipsnyje „Apie muziką“ lietuvišką charakterį apibūdina kaip „keistą, seną, nepagaunamą stygą“, kuri yra liaudies dainose (!) randamas ir „kažką amžiną primenantis“, jo paties Leipcigo kompozicijose norėtas išreikšti „lietuviškas ilgesys“, „didelis prakilnus rimtumas“, „gilus, mistiškas būdas“, suteikiantis ir tarytum religišką ilgėjimąsi ir tylų nežemišką nuliūdimą. Vargu, ar tokios dainos, kaip D. Zvonkaus ir J. Liesio „Mes čia“, atspindi mūsų tautos būdą…
Dainų šventė – tarsi besitęsianti dainuojančioji revoliucija, neleidžianti pasauliui pamiršti mūsų vardo, mūsų balso, šiandien girdimo visame pasaulyje, kas kartą primenančio, kad stiprybė ir jėga slypi ne ginkluose, bet kiekvieno mūsų širdyse. Kuomet girdi, kaip sausakimša Vingio parko estrada vienu balsu užgieda „Lietuva Brangi“, kuomet žiūrovai rankas priglaudžia prie širdies, o šalia stovinčio berniuko akyse pamatai ašaras, supranti, jog tai nenugalima jėga. Kyla klausimas, kas mus paverčia savo šalies patriotais? Tai tie patys žmonės, kurie kūrė istoriją, kurie paliko gilų pėdsaką kiekvieno mūsų širdyse, tapo pasiaukojimo ir tikėjimo pavyzdžiu! Kuomet turime tokią istoriją, neabejoju, kiekvieno širdyje rusena viltis patiems ją pratęsti, kurti šviesesnė Lietuvą. Visa širdimi tikiu, kad daina visada buvo ir liks tuo kertiniu akmeniu ant kurio statysime savo tikėjimą. Tačiau būtina suprasti, jog ne kiekvienas akmuo yra vienodai stiprus.

 

Parašykite komentarą