MOKSLAS IR…

LinaDumbliauskaiteJukoniene-10

Dr. doc. Lina Dumbliauskaitė Jukonienė

Artėjant Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui, mūsų chorinės visuomenės padangėje pasirodė pirmoji kregždė: Egidijaus Kavecko daktaro disertacija „LIETUVOS CHORINIO DIRIGAVIMO MOKYKLOS: IDENTIFIKACIJOS, SĄVEIKOS IR MODERNĖJIMAS“. Tai – meno dokrorantūros projekto tiriamoji dalis (Muzika, W 300). Vilnius, 2016. Tiriamojo darbo vadovė prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė, tiriamojo darbo konsultantas prof. Povilas Gylys. Tai – ilgai laukta gera žinia. Pagaliau pajudinti muzikos mokslo dirvonai choro meno laukuose (po 1990 metų).

Disertacijos struktūra aiški: Įvadas, trys skyriai ir išvados. Pirmasis skyrius „Chorinio dirigavimo mokykla: sampratos ir tyrinėjimo gairės“; antrasis skyrius „Lietuvių chorinės kultūros priešistorė ir pedagoginių chorvedybos mokyklų kūrėjai“; trečiasis skyrius „Lietuvių chorinio dirigavimo mokyklų raida, sąveikos ir modernėjimas“. Pasirinktas nūdienai aktualus tiriamojo mokslo objektas. Šis darbas turėtų būti įdomus ne tik choro meno specialistams. Tiriamojo darbo sunkumus, problemas bei niuansus geriausiai žino pats doktorantas. Tačiau pasižiūrėjus iš šalies, kyla ne vienas klausimas.

Pirmame disertacijos skyriuje doktorantas pateikia chorinio dirigavimo pedagoginės mokyklos apibrėžtį: „ dirigavimo mokykla tai bendrais ar giminingais techniniais ir meniniais /…/ principais originaliai mąstančio pedagogo /…/ įsteigta ir kelių dirigentų kartų propaguojama dirigavimo tradicija… “ Lyg ir viskas aišku. Tačiau ne visai suprantama, ką doktorantas turėjo galvoje, rašydamas apie mokyklos „įsteigimą“. Kai doktorantas mokslinio tyrimo smaigalį nukreipia į lietuviškąją mokyklą, kyla daug abejonių. Sudėtinga tyrinėti objektą, kurio pasaulyje kaip ir nėra. Europoje žinoma keletas dirigavimo mokyklų: vokiškoji, rusiškoji, prancūziškoji ir kai kas išskiria itališkąją. Ten mokomasi dirigavimo. Atskirai apie chorinį dirigavimą dažniausiai nekalbama. Tai apsprendžia kolektyvas, kuriam rengiamasi diriguoti. Lietuvoje tarsi „netyčia“ atsirado chorinis dirigavimas, objektyvių istorinių aplinkybių sąlygotas. Kai kūrėsi ir augo Vasario 16-osios respublika, kartu su ja augo ir vystėsi kultūra, menas, o kartu ir choro menas. Toks chorinis dirigavimas Lietuvoje atsirado ne iš gero gyvenimo. Juk prieš šimtą metų viskas kūrėsi tuščioje vietoje. Man asmeniškai teko pažinti žmogų, visišką muzikinį beraštį, kuris atvykęs Kaunan į J. Naujalio kursus, atmintinai (!) išmoko visas chorines partijas. O grįžęs į savo bažnytkaimį, parengė chorą pirmajai Lietuvos dainų šventei. Kur jau ten dirigavimas? Svarbu, kad choras mokėtų dainuoti. Nes dar atvyks tikrinti iš Kauno, ar choras gerai parengtas. Bet užtat koks buvo entuziazmas!

Tačiau XXI amžiuje, kada praktiškai visi chorų vadovai yra (arba turėtų būti) įsisavinę profesionaliojo dirigavimo pagrindus, kalbėti apie lietuvių chorinio dirigavimo mokyklą, švelniai tariant, provincialu. Dabar mes jau galime išeiti į platesnius vandenis. Galime pamatyti save jeigu ne pasaulio, tai bent Europos kontekste. Šalia minėtų dirigavimo mokyklų dar gyvuoja jokia dirigavimo mokykla. Kažkodėl ji vadinama lietuviškąja. Nuvykus į Vakarų Europą, vargu ar kas atsakys į klausimą, kas yra lietuviškoji chorinio dirigavimo mokykla. Realiai visi mūsų nūdienos choro dirigentai vadovaujasi viena (o gal ir keliomis) minėtomis dirigavimo mokyklomis. Nes dirigavimo manualinei technikai galioja visiems privalomi dėsniai. Kitaip tariant, dirigavimo „gramatika“, privaloma kiekvienam besimokančiam. Kitas dalykas, kad pasireiškia dirigento individualybė. Bet kitaip ir būti negali.

Disertacijoje doktorantas remiasi Rudolfo J. Labano „Judesio analizės“ sąvokų sistema, bandydamas juos pritaikyti choro dirigento rankų judesiams (arba mostams). Kitaip sakant, skverbiasi į dirigento manualinės technikos „anatomiją“. Būtent taip doktorantas traktuoja lietuvių chorinio dirigavimo pedagoginės mokyklos specifiką. Visą dėmesį sutelkia į manualinės technikos problemas. Remdamasis vengrų choreografo Rudolfo J. Labano suformuota šokėjo judesio kinesfera, doktorantas ieško būdų šios teorijos pritaikymui dirigento manualinei technikai. Kad šokėjo judesio raiška kai kuo artima dirigento mostams, prieštaravimų nekelia. Bet ir ne itin nauja mintis Lietuvoje. Ne veltui sakoma: visa, kas nauja, yra užmiršta sena. Mūsų studijų metais (1960 – 1965) į choro dirigentų rengimo programą buvo įtrauktas dviejų semestrų klasikinio šokio kursas. Užsiėmimus mums vedė LNOBT baleto šokėjas (pavardės neprisimenu). Tam, kad dirigentas išmoktų savo kūnu „girdėti“ muziką, mokėmės rankų ir kojų pozicijų, šokome polonezus, menuetus ir pan. Taigi, šis klausimas Lietuvoje nėra naujas. Tik niekas nebandė apibendrinti moksliškai. Doktorantas bando į Rudolfo J. Labano sukurtus kinesferų kubus įpiešti dirigento mostų pozicijas: centruota, periferinė, priešpriešinė. Labai įdomūs doktoranto piešti paveikslėliai, kuriuose matome konkrečių nūdienos choro dirigentų pozicijas ir struktūrinius pedagoginės chorinio dirigavimo mokyklos parametrus. Žiūrint į tiksliai geometriškai nubraižytus paveikslėlius, apninka „nuodėmingos“ mintys: o kodėl nesukūrus kompiuterinės programos? Tada būtų lengva „robotizuoti“ dirigento manualinės technikos lavinimą. O jeigu rimtai, – tai nederėtų pamiršti, kad dirigavimo technikos lavinimas (kaip, beje, ir kitų muzikantų) yra nesibaigiantis kūrybinis procesas. Jis tęsiasi visą gyvenimą. Disertacijoje taip pat randame įdomią Melo Ungerio dirigavimo įgūdžių sistemą. Šalia jos doktorantas pateikia savo sudarytą lentelę. Įdomu palyginti: MU 1) manualinė technika, EK 1) manualinė technika; MU 2) akustinių tikslų nustatymas, EK 2) interpretacija; MU 3) repetavimo technikos, EK 3) darbo su choru strategija; MU 4) gerai subalansuotas dirigento pasiruošimas, EK 4) repertuaro formavimo strategija. Ir nuo savęs dar doktorantas prideda 5- tąjį dėmenį – pedagogiką. Pagirtina, kad jaunasis mokslininkas „stovėdamas ant kitų pečių“, ieško savo kelio. Galima su tuo sutikti arba nesutikti. Bet kai doktorantas sudaro konkrečių Lietuvos choro dirigentų rankų pozicijų statiškas schemas, verčia suabejoti. Kas iš to, kad Jonaitis turi vieną rankų poziciją, o Magdutė kitą. Juk dirigento rankų pozicija niekada nebūna statiška. Ji nuolatos kinta priklausomai nuo kolektyvo, kuriam diriguoji, nuo kūrinio, nuo koncertų salės. Galiausiai nuo momentinio emocinio dirigento išgyvenimo. Pasakyti, kad dainų šventėje diriguojama plačiais mostais, – nieko nepasakyti. Juk diriguoji tūkstančiams dainininkų ir muzikantų. Sunku dirigavimo plonybes įsprausti į kinesferas. Neveltui N. Rimskis- Korsakovas, pabandęs diriguoti, pasakė: „dirigavimas – tamsus reikalas“. O didiesiems dirigentams kartais ir rankų nereikėdavo. A. Toskanini – akių mirktelėjimu, H. Von Karajan – vieno piršto krustelėjimu valdė orkestrą. Bet tai dar nereiškia, kad choro dirigentas turėtų atsainiai žiūrėti į manualinės technikos dalykus. Tai nediskutuotina. Šiame doktoranto tyrime yra vienas tikrai racionalus grūdas: manualinė technika yra dirigavimo meno pagrindų pagrindas. Ir kai chorų vadovus matome diriguojant nei šiaip, nei taip, prisimeni genialiojo H. Neihauzo mintį: „norėdamas nesilaikyti taisyklių, privalai būti aukščiau jų“. Kitaip tariant – pirmiau „gramatika“ o jau po to „improvizacijos“.

Antrasis disertacijos skyrius – „Lietuvių chorinės kultūros priešistorė ir pedagoginių chorvedybos mokyklų kūrėjai“. Čia doktorantas apžvelgia pedagoginių chorvedybos mokyklų ištakas, jų atsiradimą bei evoliucionavimą. Atskleisdamas chorvedybos ištakas, doktorantas remiasi rašytiniais Lietuvos chorvedžių šaltiniais. Tik nesuprantama, kokiais tyrimo principais ta šaltinių atranka daryta. Disertacijoje minimų autorių darbai tiesiogiai nesisieja su doktoranto pasirinkta tema. Juo labiau su manualine dirigavimo technika. Toks įspūdis, kad paimta, kas pirmiausia pakliuvo po ranka. Tuo tarpu Benedikto Mačikėno vadovėlis, beje, vienintelis iki šiol Lietuvoje, „Vadovavimo chorui metodika“ (1978) kažkodėl paliktas tyrimo nuošalėje. Taip pat nesuprantamas doktoranto pasirinkimas mūsų chorinės kultūros priešistorę grįsti atskiromis nuomonėmis ar prisiminimais. Tų nuomonių disertacijoje yra ne viena. Cituoju vieną: A. Budriūnas /…/ neturėjo raiškios dirigavimo technikos ( 135 p.); A. Budriūno manualinė rankų technika nebuvo labai išraiškinga ( 124 p.). Juk nuomonė ir lieka nuomone. Kiekvienai nuomonei galima priešpastatyti kitą. Bet toks kelias veda į niekur. Juk mokslinis darbas – tai ne pasidalijimo nuomonėmis vakaras, kur sakoma, kas tik šauna į galvą. Jeigu taip rašoma šiandien, tai ką skaitys ateinančios kartos po 50, ar 100 metų? Moksliniu požiūriu ganėtinai nerimta. Atskira nuomonė dar nereiškia mokslinio argumento. Taigi šiame tyrime matome kreivoką Lietuvos chorinės praeities paveikslą. Išeitų, kad mūsų chorinės kultūros pirmeiviai vaikščiojo kaip aklas po tyrus. Tokių sentencijų disertacijoje yra ne viena. Juk niekas neatsiranda iš nieko. Mūsų chorinės kultūros priešistorė būtų pilnesnė, jeigu doktorantas nebūtų pamiršęs M.K Čiurlionio, J. Naujalio, Vydūno ir kitų, dirbusių su chorais dar carinės Rusijos priespaudos laikais. Juk šie muzikai išugdė pirmuosius daigelius, iš kurių vėliau išaugo Lietuvos chorinės kultūros medis. Aptardamas lietuvių pedagogines chorvedybos mokyklas, doktorantas iškelia tris kolonas, ant kurių rėmėsi ir evoliucionavo lietuvių chorinė kultūra. Tos kolonos pagal doktorantą yra: Nikodemas Martinonis, Julius Štarka ir Nadiežda Kazakauskienė. N. Martinonis pristatomas kaip lietuvių chorinės pedagogikos pradininkas; J. Štarka – profesionalios lietuvių chorvedybos pradininkas; N. Kazakauskienė – lietuvių chorvedybos metodinės pedagogikos skiepytoja. Kas iš tikro įdomu ir vertinga šioje disertacijoje – tai doktoranto kruopščiai sudarytas Lietuvos pedagoginių chorvedybos mokyklų genealoginis medis. Šis doktoranto sudarytas genealoginis medis patrauklus vizuliai, informatyvus turinio prasme. Galėjo būti pastatyta tvirta Lietuvos choro meno evoliucionavimo piramidė. Bėda ta, kad piramidės kraštinės nelygiavertės, nors doktorantas bando tai įrodyti. Nesuprantama, kodėl doktorantas į vieną gretą su mūsų choro meno „senoliais“ stato pedagogę N. Kazakauskienę. Su visa pagarba šiai studentų gerbtai ir mylėtai pedagogei, negalima sutikti su jos vieta genealoginiame medyje. Doktorantas nepateikia moksliškai pagrįsto argumento. Tai nepateisinama nei istoriniu, nei dalykiniu aspektais. Visuotinai žinoma, jog pedagogė, nedirbdama su chorais, nepasireiškė kaip choro dirigentė. Jos darbas apsiribojo klasėje. Iš esmės tai nieko peiktino. Muzikos pasaulyje žinomi pavyzdžiai, kai neišgarsėjęs menininkas buvo neprilygstamas pedagogas. Kaip kompozitorę ne daug kas žino Nadią Bulanže (Boulanger). Bet pas ją į Paryžių važiavo jaunuoliai net iš Lotynų Amerikos, kad pasimokę, afišoje galėtų pažymėti – Nadios Bulanže mokinys. Nebūdama išgarsėjusi kompozitorė, ji turėjo neabejotiną pedagogės talentą. Žinomas ir kitas kuriozinis pavyzdys: genialusis dainininkas Enrico Caruso turėjo tik vieną mokinį ir tam pačiam sugadino balsą. Šiaip jau nėra taisyklės, kad geras pedagogas būtinai turi būti įžymus muzikos atlikėjas. Tačiau N. Kazakauskienė neįsipaišo į lietuvišką mokyklą dėl istorinių motyvų. Jeigu N. Martinonio ir J. Štarkos mokykloms priskaičiuojame visą šimtmetį, tai N. Kazakauskienė Lietuvoje dirbo gal keletą dešimtmečių. Ir jos mokinių (bent jau ryškesnių) yra tik keletas. Be to, ši mokytoja atsivežė rusiškąją mokyklą. Tai kur čia lietuviškumas? Nereikėtų vengti to pasakyti, nes rusiškoji dirigavimo mokykla yra pripažinta pasaulyje. Juk N. Martinonis taip pat atsivežė į Lietuvą rusiškąją mokyklą. Ar nuo to Lietuvos chorinė kultūra nukentėjo? Tad reikėtų daiktus vadinti tikraisiais vardais. O kad N. Kazakauskienė turėjo savo pedagoginio darbo metodinę sistemą, niekas neginčija – tuo tik praturtino Lietuvos choro dirigentų rengimą. Kyla klausimas, kaip šią neabejotinai kūrybingą pedagogę įpaišyti į mūsų šimtametes tradicijas? To doktorantui nereikėjo daryti, ir viskas būtų atsistoję į savo vietas. O dabar, nors ir įspūdingas genealoginis medis, išėjo su kreiva šaka. Trys kolonos, ant kurių doktorantas statė Lietuvos choro meno rūmą, nelygiavertės savo galia. Taip jau būna gyvenime: priekaištaudami kitiems dėl mėgėjiškumo, patys atsiduriame mėgėjiškumo spąstuose…

Trečiasis disertacijos skyrius „ Lietuvių chorinio dirigavimo mokyklų raida, sąveikos ir modernėjimas“ . Šiame skyriuje doktorantas nagrinėja Nikodemo Martinonio chorvedybos pedagoginės mokyklos, Juliaus Štarkos chorvedybos pedagoginės mokyklos ir Nadieždos Kazakauskienės chorvedybos pedagoginės mokyklos modelius. (Beje, Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje dar teko matyti gyvą N. Martinonį. Tuometiniai dėstytojai Martinonio pavardę tardavo su šventa pagarba. Mes, žali jaunikliai, matėme sunkiai bepaeinantį seneliuką, bet jis iki mirties dirbo pedagoginį darbą). Aptardamas nurodytų mokyklų savitumus istorinėje retrospektyvoje, doktorantas galutinai suformuluoja Lietuvos chorinio dirigavimo pedagogines mokyklas kaip vieną mokyklą, nušviesdamas jos modernėjimo trajektorijas. Tačiau kelia abejonių pati sąvoka „modernėjimas“. Ar nūdienos žinomiausi mūsų choro dirigentai moderniški, ar ne? Nes pagal disertacijos tekstą išeitų, kad išskyrus N. Kazakauskienės profesionalią metodiką, visi kiti buvo mėgėjai. Bet buvo puikūs mėgėjai, kad sugebėjo išugdyti būrį šiuolaikinių profesionalų. Ar vienaip galvosime, ar kitaip, dirigavimas yra toks dalykas, kuris nelabai pasiduoda „modernėjimui“. Nuo tada, kai dirigavimas tapo atskira muzikantų profesija, praktiškai jis išliko toks pat iki mūsų dienų. Šio skyriaus medžiaga būtų informatyvi istoriniu aspektu, tačiau vėl painiojamasi sąvokose. Jeigu doktorantas tyrimo objektu pasirinko manualinę techniką, tai šiame skyriuje kalbama apie chorvedybos dalykus. Manualinė technika ir chorvedyba nėra tapatūs dalykai pedagoginiame darbe. Manualinė technika yra tik viena dedamoji dalis visame chorvedybos mokyme.

Mano supratimu, vertingiausia disertacijoje yra doktoranto sukurtas Lietuvos chorinio dirigavimo pedagoginių mokyklų genealoginis medis. Jeigu šis medis būtų tapęs mokslinio tyrimo atramos tašku, galėjo gimti įdomus Lietuvos choro meno ištakų bei raidos paveikslas. Būtų sukurtas tvirtas Lietuvos chorinės kultūros rūmas. Jaunasis mokslininkas siekdamas „modernėjimo“, gal ir nesąmoningai, ignoravo dirigavimo technikos ir dirigavimo meno sąveiką. Ar mokėti diriguoti jau yra modernu?

Kita vertus, doktoranto tiriamojo darbo išdavoje matome pilną lietuvių chorinės kultūros šimto metų nueitą kelią. Nors, kaip minėjau, tos trys kolonos yra nelygiavertės. Jeigu J. Štarka ir N. Martinonis Lietuvos kultūriniame gyvenime reiškėsi kaip aktyvūs choro dirigentai ir juos galime laikyti lietuvių choro meno „tėvais“, tai trečioji kolona nėra lygiavertė „motina“.

Disertacijos tekstas papildomas H. Perelšteino rašytiniu palikimu apie darbo su choru ypatumus. Pateikta kaip disertacijos priedas (?). H. Perelšteino įtaka bei vaidmuo Lietuvos chorinei kultūrai yra neginčytini. Viena vertus, gerai, kad dalis jo rašytinio palikimo yra įtraukta į disertacijos tekstą. Kita vertus, ar H. Perelšteinas nenusipelnė daugiau? Kodėl nepabandžius parengti atskirą knygelę iš H. Perelšteino rašytinio palikimo? Galėtų būti paviešintas ir jo atsisveikinimo laiškas, išvykstant (ne savo noru) iš sovietinės Lietuvos. Tame laiške, kaip ant delno, visa „lietuvių chorinio dirigavimo mokykla“. Gal galėtų atsirasti koks kūrybingas magistrantas(ė), kuris parengtų tokią knygelę?

Kadangi doktoranto mokslinio tyrimo objektas – lietuviškoji chorinio dirigavimo mokykla, knietėjo sužinoti, kuo gi ši mokykla skiriasi nuo kitų Europoje žinomų (ar nežinomų) chorinio dirigavimo mokyklų. Tačiau tokios lyginamosios analizės disertacijoje nerandame.

Skaitant disertacijos tekstą, ne visada pagauni loginės minties giją. Mažumėlę blaškomasi terminuose. Vienoje vietoje skaitome apie chorvedybos dalykus, kitoje apie chorinį dirigavimą, dar kitur apie manualinę techniką. Tai ir suprantama, nes neįmanoma kalbėti apie manualinę chorinio dirigavimo techniką atsietai nuo bendrosios lietuvių choro meno raidos. Be to, išvadose doktorantas teigia: atliktas meninis tyrimas. O kaip tada su moksliniu tyrimu? Išvadose pateikiamas apibendrinimas: pedagoginės chorinio dirigavimo mokyklos (ne „dirigavimo klasės“) modelis: pedagogas, repertuaras, manualinė technika, interpretacija, savitos darbo su choru patirties ir metodikos formavimas. Neabejotina. Bet ar tai būdinga tik „lietuviškai“ dirigavimo mokyklai? Ar tuo nesivadovavo ir mūsų choro meno pirmeiviai, anot doktoranto, mėgėjai?

Keletas žodžių nerimtai. Mokslininkų bendrijoje girdėjau tokį juokelį: ištrauki iš dramblio uodegos plaukelį ir sukuri mokslą apie visą dramblį. O dabar rimtai. Man imponuoja Donato Katkaus platus sisteminis mąstymas (kn. APIE MUZIKOS BŪTĮ). Jis neužsisklendžia siaurame savo altininko arba dirigento pasaulyje. Savo mąstymu D. Katkus pasireiškia kaip muzikos pasaulio pilietis. Būtent toks kelias veda į pažinimą. Dirigavimo „mokyklos“ modernumą doktorantas argumentuoja tuo, kad dabartiniai mūsų chorai dainuoja gerokai sudėtingesnius kūrinius, nei praėjusiais laikais. Bet juk nūdienos choro dainininkai turi žymiai aukštesnio lygio muzikinį raštingumą. Tai kuo čia dėta manualinė technika? Mūsų chorinėje bendruomenėje pastebimas (sąmoningas ar nesąmoningas) noras užsisklęsti savo „ceche“, verdant „savose sultyse“. Tada mes patys sau atrodome labai dideli. Platesnis žvilgsnis į pasaulį praplečia žmogaus žinojimo galimybes. Ir niekam dar nepakenkė. Bernardas Šou (Shaw) yra rašęs: „kol gyvi, visi esame lygūs. Nelygūs tampame po mirties“.

Nepaisant visko, reikėtų sveikinti jaunąjį mokslininką Egidijų Kavecką už drąsą, nepabūgusį nerti į tamsius, anot N. Rimskio-Korsakovo, dirigavimo vandenis. Na, „akvalangas“ buvo mažumėlę nesandarus… Visuomet egzistuoja galimybė ištaisyti savo klaidas. O kas jų nedaro?

Tad sutikdami Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį galime pasidžiaugti chorinės bendruomenės atstovo indėliu į bendrą muzikos mokslo aruodą. Šis mokslo tyrimas atskleidžia platesnius lietuvių chorinės kultūros horizontus. Kaip tokiomis progomis priimta, – sveikinu ir linkiu tolimesnio sėkmingo habilitacinio darbo.

 

Parašykite komentarą