Naujojoje Liepojos „Lielais Dzintars“ koncertų salėje – lietuvių atlikėjai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vis daugiau atsiranda žmonių, ieškančių įdomesnių kultūrinio gyvenimo įvykių ne tik savame mieste, savoje valstybėje, bet ir užsienyje. Europoje pastebimas vis aktyvesnis kultūrinis turizmas – melomanai vyksta šimtus ar net tūkstančius kilometrų pasiklausyti įžymaus dainininko rečitalio, pamatyti operos spektaklį, įvertinti naujos koncertų salės akustiką ar architektūrą.

 

Modernios parodų arba koncertų salės tampa reikšmingu traukos centru, galinčiu išjudinti net ir provincijos miestą. Tokį platų užmojį nusprendė įgyvendinti mūsų kaimynai latviai. Trečio pagal dydį Latvijos miesto Liepojos ambicijas tapti ne tik Kurzemės, bet ir visos šalies kultūros sostine bei pritraukti žmonių iš viso Baltijos jūros regiono – Lietuvos, Estijos, Skandinavijos, įkūnija naujoji, įspūdingos architektūros koncertų salė „Lielais dzintars“ – didžiulis, šviečiantis geltono stiklo langais „Didysis gintaras“, tarsi šlifuotas mūsų Baltijos akmens gabalėlis, šonu „,gulintis“ ant  kranto tarp akmenukų ir smilgų. Per jo langus matyti nuleistais inkarais Liepojos kanale stovintys žvejybiniai, kariniai ir pramoginiai laivai.

 

Muzikos mylėtojai, dar salei tebestovint tarp pastolių, pradėjo domėtis, kokią repertuarinę koncepciją pasirinks naujasis kultūros židinys? Ar turės ambicijų pritraukti ryškiausias Latvijos ir pasaulio muzikinio pasaulio žvaigždes? Pirmojo sezono pusmečio programa tikrai nenuvylė – atsivertę ją, pamatėme Berlyno Filharmonijos styginių kvarteto, latvių muzikos legendos Raimunds Pauls, pasaulinio masto operos žvaigždės, dažnai dainuojančios Niujorko Metropoliteno scenoje, Marinos Rebekos vardus. Salės atidarymas virto tikrai reikšminga miesto švente – joje dalyvavo visas Latvijos kultūros elitas, o naujos salės skliautus drebino 200 geriausių Latvijos chorų dainininkų choras – Liepojos simfoninis orkestras ir solistai atliko IX-ąją Liudvigo Van Bethoveno simfoniją. Turbūt neatsitiktinai ir su simboline mintimi solines partijas dainuoti buvo pakviesti atlikėjai iš kaimyninių šalių – mecosopranas iš Lietuvos Jovita Vaškevičiūtė, švedų sopranas Elisabetė Strid ir estų tenoras Matas Turis. Latvis Egilas Silinis atliko boso partiją.

 

Antrasis „Didžiojo gintaro“ salės gyvavimo pusmetis, sutampantis su 2016-ųjų pradžia, taip pat muzikos gurmanus lepins koncertų gausa. 2016-tųjų sezonas prasidėjo garsaus latvių rašytojo ir kompozitoriaus Imanto Kalninio jubiliejinių 75-tųjų metų paminėjimu – sausio 29-tąją Liepojos simfoninis orkestras atliko Septintąją šio autoriaus simfoniją bei dar keletą simfoninių miniatiūrų.

 

Vasario 27-ąją „Lielais Dzintars“ atvėrė duris Lietuvos atlikėjams – čia koncertavo Gedimino Gelgoto vadovaujamas charizmatiškasis orkestas NIKO bei Vilniaus Universiteto chorus „Pro musica“ ir „Gaudeamus“, taip pat latvių chorą ”Intis“. Šis atlikėjų sambūris pateikė klausytojams įspūdingą šių dienų Baltijos šalių muzikos programą, sudarytą iš estų šiuolaikinės muzikos korifėjaus Arvo Pärto, latvių muzikos grando, šiemet švenčiančio 70-metį, Peterio Vaskso, taip pat visą muzikinį pasaulį pavergusio Ola Gjeilo ir lietuvio Gedimino Gelgoto kūrinių.

 

Daug pasaulyje koncertuojantis orkestras NICO atliko šiuos kūrinius: G. Gelgoto „Ekstracultural“ bei „Never Ignore the Cosmic Ocean“, taip pat P. Vaskso „Dona nobis pacem“ bei O. Gjeilo „Saulėtekio mišios“. Pastaruosius du kūrinius kartu su minėtais lietuvių bei latvių chorais.

 

Pasak chorų meno vadovės Rasos Gelgotienės „koncertuoti tokio lygio koncertų salėje yra ir garbė, ir didelis iššūkis, nes „Lielais dzintars“ prilygsta geriausioms pasaulio koncertų salėms tiek akustika, tiek architektūriniais sprendimais“. 

 

Klausytojus pavergiantis O. Gjeilo kūrinys „Saulėtekio mišios“ – tikrai naujas ir originalus žodis šiuolaikinėje chorinėje muzikoje. Inovatyvaus, kosminio ir nežemiško skambesio opusas pasižymi savita, glaudžia, beveik simbiotine choro ir orkestro darna.


Tradicinį lotynišką mišių tekstą kompozitorius interpretuoja gan originaliai. Įprastinėms dalims jis suteikia papildomus pavadinimus: Kyrie – Dangaus šviesuliai, Gloria – Saulėtekis, Credo – Miestas, Sanctus ir Agnus Dei – Tapatybė ir Žemė. Taip tarsi punktyru nubrėždamas savotiškos metafizinės kelionės maršrutą.

Iš pradžių autorius tarsi atveria dangaus skliautą – čia išryškėja planetos, žvaigždės, dangaus šviesuliai, viską apgaubia tarpgalaktiniai ūkai, tačiau staiga kelionė persikelia į Žemę, didžiųjų pasaulio megapolių džiungles, kur jaučiamas beprotiškas didmiesčių tempas ir chaosas, o dar vėliau atsiduriame gamtoje, žemėje, į kurią mes suleidę savo šaknis. Čia tarsi savo gimtinėje stovi žmogus, su savo mintimis, jausmais, baimėmis ir tikėjimu. „Saulėtekio mišios“ – tarytum žmogaus brendimo, jo dvasinės metamorfozės metafora. Specialūs apšvietimo efektai dar labiau sustiprino muzikos kūrinių poveikį.

 

KĘSTUTIS VILKAS

 

Parašykite komentarą