Merginų chorų iš Lietuvos ir Norvegijos koncertas Klaipėdoje

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

Prof. Regimantas Gudelis

 

Respublikinio chorų konkurso baigiamojo turo ir kitų išskirtinių chorinių įvykių Vilniuje metu Klaipėdoje taip pat buvo surengta įdomių koncertų. Vienas jų – trijų merginų chorų koncertas KU Menų akademijos salėje. Jame pasirodė „Ensemble di Novo“ ir mergaičių grupė „Vivenet“ iš Sandefjordo (Norvegija) – vadovė Vesta Zabulionienė, Klaipėdos Balsio meno mokyklos choras ir KU menų akademijos merginų choro studija – jų vadovė doc. Zita Kariniauskienė. Koncertas buvo įdomus, spalvingas, chorai atliko įvairią muziką, demonstravo individualų meninį veidą, patraukliai atrodė ir pačios vadovės.


Merginų/moterų chorai iš Norvegijos – retas svečias, jei neklystu, pirmąkart apsilankę Klaipėdoje. Skandinavijos moterų chorus dažniau tenka išgirsti svetur – tarptautinių chorų konkursuose ir festivaliuose kur nors Italijoje ar Vokietijoje, etc. Mums jie, ypač lyginant su mūsų šalies moterų chorais, atrodo itin lyriški, švelniai skaidrių balsų, puikiai dera, bet… tarsi stokotų temperamento.


„Ensemble di Novo“ ir mergaičių grupė „Vivenet“ kai kuriuos tokius bruožus turi – balsai šviesiai išskaidrinti, maksimaliai išlyginti, pagirtinas derėjimas, puiki vokalo judrioji jubiliacijų technika, išlavinta greitakalbė. Prie to dar ir vokalo lakumas: nors choras nedidelis, kamerinis („Ensemble di Novo“ kartu su mergaičių grupe „Vivenet“ sudarė vos per 20 dainininkių), jo choro garsas natūraliai sklinda ir užtvindo visą salę. (Iš to matosi, jog gerą ir taisyklingą vokalą turi pati vadovė.). Savitas choro bruožas, kuris, sakiau, lyg ir nebūdingas skandinavėms – muzikinis temperamentas. Merginos turi veržlumo, ir tai tikrai pajutome klausydami žaismingos nuotaikos kūrinių. Kai kuriuos mano kolegas ypač sužavėjo tiksli vertikali bei horizontali choro intonacija. (Tiesą sakant, tai manęs nenustebino, nes geras derinimas yra norma kiekvienam aukštesnio statuso siekiančiam chorui.) Choro dainininkės, supratome, turi gerą muzikinį išsilavinimą, gražius balsus (net kontraltą), puikią ansambliavimo patirtį.


Koncerto pradžioje „Ensemble di Novo“ ir „Vivenet“ padainavo keletą kūrinių kartu, o po to sekė sudėtingoji pirmojo choro programa: E. Grygo (aranž. C–Bertil Agnestig) „Gavotte fra Holbergs siuite“, T. Hauge „Agnus Dei“, L. Donati „Angelų giesmė“ (Song of Angels), R. Kekkonen „Allelluja“, Z. Koday (Kodaly) „Naktis kalnuose“, R. Dubra „Ave Regina Caelorum“, Kim Andrea Arnesen „Even when be is silent“, D. Maclntyre „Ave Regina“. Kompozitorių pavardės sako, jog dalį tos muzikos (L. Donati, Z. Kodaly, R. Dubra) mes daugiau ar mažiau žinome, o kita pas mus girdima bene pirmą kartą. Programoje buvo ir keletas lietuvių autorių kūrinių (L.V. Lopo „Palaimink, Dieve“, J. Tamulionio Greitakalbės „Virve, virvyte“, „Geri vyrai“). Bene pirmą kartą teko išgirsti kitų kraštų dainininkes taip taisyklingai artikuliuojant lietuviškus tekstus. (Vadovė, aišku, lietuvė, bet, norveges išmokyti taisyklingos lietuviškos leksikos ir kalbos sonorikos, manau, nebuvo lengva.) Tuo „Ensemble di Novo“, ir kartu „Vivenet“, prisistatė kaip pajėgus meninis kolektyvas bei susilaukė nuoširdaus publikos įvertinimo.


KU menų akademijos merginų choro studija efektingai sublizgėjo praeitame tarptautiniame S. Šimkaus chorų konkurse – užėmė II vietą. Šį kartą, po visų pertvarkų ir negandų universitete, jau ne tokia. Gerai, kad dar laikosi, universiteto padėtis, tikimės, pagerės, taigi chorą tikėtina pamatysime atsinaujinusį.


E. Balsio meno mokyklos merginų choras – mielos, nuolatinės darbininkėlės Akademijos scenoje. Prie jo pripratome, publika jį mėgsta ir nuoširdžiai priima. Bet apie jas kitą kartą.


Įdomu buvo klausyti „Ensemble di Novo“ ir KU merginų choro studijos dainavimo susijungus į vieną kolektyvą. Intrigavo: kas bus? Juk kiekvieno jų vokalo spalva ryškiai skiriasi – norvegių skaidrus, šviesus (kaip mes įpratę sakyti, dainuoja galviniais registrais), universiteto studenčių „vokalistiškas“ – sodresnis su gausiais obertonais… Atliko Ola Gjeilo „Ubi Caritas“ ir D. Zakaro „O Salutaris Hostia“. Reikia pripažinti, darna buvo, balsai susiliejo, išėjo kažkoks miksas. O kam šis chorų duetas patiko, kam ne – tai jau skonio dalykas.


Koncerto pabaigoje visi trys chorai, susijungę į vieną jungtinį, padainavo keletą lengvesnio pobūdžio dainų.


Keli žodžiai apie norvegių choro vadovę Vestą Zabulionienę. Ji – „žmogus iš Lietuvos“, mokslus baigė LMTA Kauno fakultete. Mus džiugina muzikės profesionalumas ir ryžtas, reikšmingas pasiekimas kitoje šalyje. Garbė Kauno fakultetui, o mes, klaipėdiečiai, sveikiname V. Zabulionienę ir linkime kartu su choru kilti aukštyn.


Vis dėlto, norvegių choras palankaus publikos vertinimo susilaukė ne dėl priedermės palaikyti vadovę – lietuvę, o dėka savo muzikavimo ir individualaus meninio veido.

Parašykite komentarą