Malonus chorinės muzikos renginys Kurtuvėnuose

Prof. Regimantas Gudelis

 

Kurtuvėnai – patrauklus ekskursijos objektas: regiono landšaftinio draustinio centras, vienas seniausių miestelių Lietuvoje, su gerai prižiūrimais dvaro pastatais ir dviejų bokštų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Reprezentacinis vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys. Parko nuokalnėje – dar ir ežeras, o dvaro pakraštyje – stambus žirgynas. Jame dainininkams teko laimė pajodinėjo grakščiais ristūnais.


Čia rugsėjo 28 d. Kurtuvėnų parapijos bendruomenė kartu su klebonu Andriumi Valčiuku surengė stambų renginį, kuris sklandžiai derino religinio pamaldumo ir kultūros intencijas. Neradęs geresnio būdo kaip pristatyti to stambaus kultūrinio įvykio programą, pateikiu jo afišą. Įsižiūrėję afišoje į plačią ir įvairiažanrę kultūrinę programą, bet ne kokį bruzdėlyną, o profesionaliai sudėliotą ir judančią nuo rimto koncerto iki liaudiško pasižmonėjimo. Ko gero, tai ne vienintelis panašaus pobūdžio renginys Lietuvos pakraščiuose, gal ir ne estetinė inovacija, vis dėl to turiningas, reikšmingas kultūros įvykis. Kaip bebūtų, tokie renginiai artina visuomenę su gyva muzika ir liaudies menu, mezga dvasinį bendravimą su atlikėjais, ko vaizdajuosčių amžiuje akivaizdžiai trūksta, gal dar svarbiau – inspiruoja visuomenės optimizmą. Pabūni tokiame renginyje, pasidairai, pamatai, jog žmonės telkiasi, klauso muzikos, bent trumpam atsitolina nuo politinio liūno, rietenų… Gal ta krizė ir vyksta, tačiau gyvenimas ir kultūra juda savo keliu, skleidžiasi šviesa.


Tiesa, vykstant į renginį nerimo buvo – ar neteks giedoti sau, kaip neretai pasitaiko. Būgštauta be reikalo: klausytojų susirinko gausiai, ne visiems ir suolų pakako, nors koncertas be pertraukos vyko daugiau nei valandą, dargi antroje pusėje su gana rimta KU „Pajūrio aidos“ programa. Iiki paskutinio akordo žmonės klausė,  po bažnyčią nevaikščiojo.

(Pastaba: apačioje iš dešinės – restauruotas dvaro svirnas. Dideli ir patraukli erdvė parodomoms, folkloro renginiams etc. Erdvi ir patraukli patalpa.)

Detaliai aptarinėti koncertą lyg ir nebūtina, kadangi afišoje įvardinti chorai daugeliui yra žinomi, jų repertuaras taip pat ne paslaptis. Todėl tik kelios bendresnės pastabos.


Pirmiausia verta pastebėti, jog Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra ne tik viena gražiausių Lietuvoje, bet ir patraukliausių chorams. Akustika tiesiog išskirtinė. Choras gerai skamba! Klausyk repeticiją, koncertą, iš bet kurios vietos – visur girdisi puikiai. Įkvepianti ir psichologinė aplinka, tarkime, aura. Vidaus erdvė dvelkianti išdidžia rimtimi, kurią inspiruoja santūri puošyba; altorių ir statulų–statulėlių čia nedaug, už tai dėmesys koncentruojasi į centrinį altorių. Toje auroje kažkas yra – ne vien religinio šventybiškumo, bet ir žmogiškosios kultūros. Dėl to čia jautiesi nesuvaržytas bei neįpareigotas kam nors.


Koncerto programos sekė nuo paprastesnės muzikos iki, tarkime, rimto repertuaro a cappella. Pradžioje – vietinis folkloro ansamblis „Kurtovė“ ir latvių „Ramupe“, po jų – K. Luotės kolektyvai su sakraline muzika lietuviškais tekstais ir Leonido Abario mišiomis. Ši muzika pakvietė pajausti, jog esi bažnyčioje, atidžiai paklausyti, kas giedama per Šv. mišias, tik šį kartą nesimeldžiant, o tiesiog susitelkiant į patį giedojimą. Ir būtent atrodė, jog tokia muzika šiame renginyje buvo tiesiog privaloma. „Apuolės“ choras šį kartą rodė lyrišką dainų ir giesmių repertuarą (daugiausia moterų choro), subtiliai išlygintą skambesį piano. Suprask, kontrastas po K. Luotės chorų. Pakilioji baigiamoji dalis (KU „Pajūrio aidos“) užimponavo klausytojus jaunatvišku himnu muzikai (H. Weimer „Mundi“), po kurio sekė J. Naujalio motetai, A. Lotti „Miserere“, Ola Gjeili „Northern lights“ ir kt. Koncertui baigiantis susijungę chorai atliko G. Kuprevičiaus „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ (dirig. K. Rimienė) ir Martin Nystrom giesmę „Kaip ištroškusi elnė“ (dirig. K. Luotė). Stipriausias įspūdis iš šio koncerto – gražus skambesys. Tokioje bažnyčioje, kai chorai moka repertuarą, klausai, klausai ir tiek.


Beje suintrigavo folkloriniai ansambliai, nes teko lyginti kaip dainuoja lietuviai ir latviai. Latviai, žinome, įsivardina dainingąja tauta, nors šį kartą to lyg ir nesimatė. Kurtuvėniškės gražiais balsais ir puikiai derančiomis tercijomis stačiai glostė klausytojo ausį, žadino fantaziją apie praeities kantičkų giedotojus. Giesmių garsai liejosi, skrido bažnyčios erdvėje, juo labiau, antrasis balsas pirmajam pritarinėjo ne „pagal natas“ (kaip operos dainininkai vienas su kitu varžydamiesi), o, tarsi iš prigimtinio dvibalsumo pojūčio. Latviai, tuo tarpu, rodė savo runos (nesu tikras) stiliaus dainas – paprastutes melodijas su ilgais tekstais. Dainavo pusbalsiu, „be atramos“, kaip kur pirkioje, susėdę už stalo. Gal čia iškili archaika, bet šioje situacijoje vaizdas buvo blankus. Antrą kartą noriau klausytumei kurtuvėniškių. Po koncerto dar truko religinė valandėlė bei požemio lankymas – žmonių ir čia buvo gausu.


Dainininkams, sekant gerais papročiais, – parapijos namuose arbatėlė ir visų kartu – „Kur giria žaliuoja“ (dirig. A. Šumskis).

Parašykite komentarą