Lina Dumbliauskaitė: Atsakymų kolegoms papildymas

 

 

Vakar „ant greitos rankos“ brūkštelėjau keletą sakinių. Dabar matau, jog būtinai reikia papildyti. Manyčiau, reikia paaiškinti, kodėl aš „prikibau“ prie šios disertacijos. Pabrėžiu – ne prie E. Kavecko, bet būtent prie disertacijos. Nereikia šių dviejų dalykų suplakti į vieną.

Buvo taip. Praėjusiais 2017 metais, gruodį, Akademijos choro dirigavimo katedra surengė labai gražų prof. Antano Budriūno 115-jų gimimo metinių paminėjimą. Rolandas Aidukas paskaitė turiningą įžanginį pranešimą, bet atsitiko taip, kad pacitavo žodžius iš E. Kavecko daktaro disertacijos. O ta citata nuskambėjo taip, tarsi A. Budriūnas buvo dirigavimo nemokša. Beje, ir kiti senieji choro dirigentai panašiai disertacijoje apibūdinami. Na, mums su Petru Bingeliu vos akys neiššoko iš kaktos, buvome šokiruoti. Ar gali taip būti? Tada aš ir nusprendžiau perskaityti visą disertaciją. Beje, prie disertacijos prieiti ne taip paprasta. Reikia gauti rektorato leidimą. Aš tą leidimą gavau ir akademijos skaitykloje prasėdėjau pusantros darbo dienos. Kai pradėjau skaityti, tai, prisipažįstu, pasijutau tikrai blogai. Pirmas įspūdis buvo toks, kad nesupratau – ar čia Lietuvio rašyta ir ar apie Lietuvą. Tikrai buvo sunku prisipratinti prie disertacijoje dėstomų minčių ir ramiai perskaityti viską iki galo. Tada ir parašiau savo pirmuosius straipsnius. Stengiausi rašyti kiek įmanoma mandagiau. Bet, kai nesulaukiau jokios reakcijos iš kolegų, parašiau „Laišką chorvedžiams“. O dabar labai gerai, kad pagaliau pradėjome šiuo klausimu diskutuoti.

Grįžtu prie pasisakiusių kolegų.

Vytautui Miškiniui – labai protingai skamba Jūsų žodžiai, kad kritikuojant reikia remtis argumentais. Na, pirmiausia, aš nesiekiau nieko kritikuoti. Siekiau pagal išgales ieškoti tiesos. Mano straipsniuose nėra jokios kritikos. Klausimas dėl argumentacijos. Juk disertacijos antrame ir trečiame skyriuose nėra jokių mokslinių argumentų. Visa paremta tik nuomonėmis. Tai kaip galima statyti argumentą prieš nuomonę?

Rasai Gelgotienei – gerbiu Jus už dorą prisipažinimą, jog nesate įsigilinusi į diskutuojamą problemą. Žinoma, gaila. Bet tokia Jūsų valia.

Ingridai Alonderei – sveikinu Jus, kad pasišovėte perskaityti disertaciją. Labai šaunu iš Jūsų pusės, kad teigiamai apibūdinate E. Kavecką kaip darbštų ir simpatišką vaikiną. Nieko neturiu prieš. Tik dar kartą primenu – aš ne prie jo asmens „prikibau“, o prie jo disertacijos.

Linui Balandžiui – Jūs primygtinai pabrėžiate kažkokį mistinį meninį tyrimą. Aš tikrai nesuprantu, kas tai yra ir kuo skiriasi nuo mokslinio tyrimo. Gal Jūs norite pasakyti, kad meniniame tyrime galima prirašyti visko, ką tik sumanai? Tarkime – Just. Marcinkevičius „Mindauge“ arba G. Kuprevičius „Prūsuose“ meniškai ištyrinėjo Lietuvos istoriją. Bet argi tai disertacijos? „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 1985) rašoma: disertacija [lot. disertatio – samprotavimas, tyrimas], moksl. darbas, pateikiamas moksl. tarybai moksl. laipsniui įgyti ir viešai ginamas disertanto. Na, jeigu Jūs disertaciją suprantate tik kaip samprotavimus, tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir visa ši mūsų diskusija praranda prasmę.

Keletas bendrųjų pastabų. Kiekvienas laikmetis užaugina savo jaunąją kartą. Visada atsiranda didesnių ar mažesnių nesutarimų tarp kartų. Jaunoji karta laiko save pažangesne, modernesne, mokytesne už senąją kartą. Visada taip buvo ir visada taip bus. Manyčiau, ir E. Kavecko disertacija pagimdyta siekiant „modernumo“, kokio iki šiol nebuvo… Dėl to „mokytumo“ prisiminiau vieną liaudies dainelę. Vieną posmelį noriu pacituoti: anksčiau, būdavo, mergelių rūtos žėlė iki kelių – buvome nemokyti. O dabar nauja gadynė, kiek užaugo, tiek nutrynė – užtai, kad mes mokyti.

Jaunajai kartai norėčiau palinkėti – nesiekite bet kokiomis priemonėmis, kad prie jūsų pavardės būtų prirašyta dr. arba prof. Didžiausias jūsų gyvenimo pasiekimas bus, jeigu kas nors, kada nors prie jūsų pavardės prirašys Žmogus. Siūlau paskaityti M.K. Čiurlionio literatūrinį vaizdelį „ŽALIA VARSA“.

Nesiviliu, jog mūsų bendravimas virtualioje erdvėje atneš kokių apčiuopiamų rezultatų. Virtualumas tik nužmogina žmogų. Tikras bendravimas gali būti tik žiūrint žmogui į akis ir jaučiant jo energetiką. Bet, ką padarysi…

Pagarbiai – Lina Dumbliauskaitė Jukonienė

Parašykite komentarą