Apie LIETUVOS VAKARŲ KRAŠTO DAINŲ ŠVENTĘ, skirtą LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-MEČIUI (birželio 10 d.)

Prof. Regimantas Gudelis

 

Kiekviena dainų šventė – visuotinė Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje – tampa žyminiais stulpais, kurie ženklina kas per tą laiką buvo pasiekta ne vien chorinio dainavimo ar kitų menų srityse, bet apskritai kultūroje, žmonių santykiuose, ugdant visuomenės dvasingumą, įkvepiant jai gyvenimo džiaugsmo.


Galima pasidžiaugti, kad Klaipėdos dainų šventė jau sulaukė deramo dėmesio iš žiniasklaidos pusės: reportažą apie šventę paruošė dienraštis „Klaipėda“, TV „Balticum“ ir net atskirą laidą Lietuvos radijas (06.15). Tiesa, jos korespondentas visos šventės negalėjo išklausyti, įrašus padarė mėgėjiška aparatūra. Dėl to ir per LR muzikos transliacija nebuvo geros techninės kokybės, bet nežiūrint to, gražiai skambančių skudučių, birbynių, liaudies instrumentų orkestro ir kelių choro dainų šventėje galėjo pasiklausyti visa šalis. Ir per trukdžius girdimos kelios choro dainos skambėjo gana gražiai, o atidžiau įsiklausius „Kur bėga Šešupė“ net nustebino – puikiausia choro darna (melodijos išvedimas, intonacija, derinimas, artikuliacija), skaidriai šviesi skambesio spalva, lygus, dainavimas. Tiesiog šventybinis giedojimas! Antroji buvo vaikų „Senos mašinos“ – taip pat gerai atlikta. Gražu buvo tas dainas klausyti šventėje, o kai jos transliuojamos per LR ir amžiams lieka radijo fonotekoje, – pati šventė ir joje pademonstruotas dainavimo meninis lygis lieka užfiksuotas istorijai.


Išleistas gražus, meniškomis fotonuotraukomis išpuoštas šventės leidinėlis – programa. Iš paukščio skrydžio filmavo dronas.


Ką tik įvykusios Lietuvos vakarų krašto dainų šventės, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui (birželio 10 d.), programa panaši, galima sakyti, beveik pakartota iš pernykštės šventės. Nieko blogo! Jungtinį chorą girdime ne kasdien. Buvo dar svarbi ir kita priežastis: dauguma į programą įėjusių kūrinių bus atliekami liepos 6 d. dainų šventėje (Dainų dienoje) Vilniuje. Vadinasi, tuos kūrinius ne pro šalį buvo pakartoti ir geriau surepetuoti.


Šventės nuotaikas šiek tiek užtemdė netikėtumas: tą pačią dieną, t.y. birželio 10 d., miesto centre vyko baigiamasis Pilies džiazo festivalis.


Kas dainų šventė Klaipėdai? Klaipėdoje masinių švenčių, bendrai imant, tikrai netrūksta, ir jos visos dėl jūrinio oro vyksta vasarą. Unikali yra „Jūros šventė“ su burlaiviais iš viso pasaulio, muzikiniu požiūriu išskirtinai aukšto lygio Pilies džiazo festivalis, spalvingas tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ (liepos 19-22 d. jau bus 12-asis) ir kitos. Kiekviena jų turi savo rūšinį veidą, reprezentuoja savąjį žanrą. Būdamos rūšinės vis dėlto nei viena jų atskirai paėmus negalėtų reprezentuoti mūsų tautinės kultūros kaip tokios, taigi, miestas su savo kultūra atrodytu pilkokas, su „pasaulio žmogaus“ kauke. Miesto šventės tautinę kultūrą reprezentuos tik tuomet, kai jose – jų bendrame rate, bus optimaliu mastu atskleista ir tautinės kultūros dėmenys, ir jų atvirumas pasauliui. Akivaizdu, kai prie „Jūros šventės“, džiazo ir folkloro festivalių prisijungia Dainų šventė, tada jau visa miesto švenčių kultūra iškyla į tautą reprezentuojančios kultūros, sakyčiau, net į sisteminės šventinės kultūros lygmenį apskritai visame Baltijos jūros baseine.


Klaipėdos Vasaros estradoje dar ne tiek daug geros publikos kaip Kaune ar Vilniuje. Chorinė tradicija dar gležna. Vis dėlto kultūros procesas juda, reikalai gerėja.


(Galėčiau sulaukti užklausimo, tarkim tokio – ar tautinei kultūrai demonstruoti Klaipėdoje neužtektų folkloro festivalio? Manau ne! Tas festivalis labai margas, mūsų folkloro grupės jame pristato vien „klasikinį“, t.y. feodalizmo laikų, folklorą. Be to, šiek tiek kopijuodami „liaudišką“ dainavimo būdą. Būtent dėl mūsų dainos reprezentacija vyksta pernelyg siauroje kaimietiškumo–valstietiškumo dimensijoje. Laikas ieškoti moderniškesnių, nors ir per daug nepuolant į modernumą (folkroką ar pan.), liaudies pateikimo metodikų. Gal vertėtų pasimokyti iš gruzinų, kurie savo liaudies dainas (nekalbu apie šokius su kardais), o būtent apie dainas, geba reprezentuoti ne vien liaudiškai rėkdami, bet ir tobuliausiu choriniu–ansambliniu būdu. Juk „Suliko“ žavisi visas pasaulis, nors ji net ir nėra gryno folkloro, o miestietiškos dainos fenomenas! Reikia išmokti padainuoti!)


Tautos pastangos diegti Klaipėdoje lietuvybę ir chorinį meną – tokia prielaida-tezė gali ne visiems patikti. Per mūsų miesto šventes įprasta skelbti, neva, Klaipėdos dainų švenčių iniciatoriumi ir mediatoriumi buvęs garbingasis Vydūnas. Man tai nesuprantama. Reali padėtis kitokia. Pirmosios dainų šventės tikrasis organizatorius buvo talentingas, gaila, pačioje jaunystėje į Amžinybę išėjęs chorvedys, vokalistas ir publicistas Antanas Vačiūnas (1890–1932). Jis į antrąją visuotinę dainų šventę (1928) atvyko su Klaipėdos krašto jungtiniu choru ir padainavo net tokias anuometiniams chorams sunkias dainas kaip J. Gruodžio „Žvejai“, J. Žilevičiaus „Anoj pusė ežero“. Prie Klaipėdos dainų švenčių organizavimo tikriausiai prisidėjo J. Žilevičius. Atskiras, energingasis veikėjas anuomet buvo ir S. Šimkaus muzikos mokyklos moksleivija, kuri su dviračiais važinėjo po Klaipėdos kraštą ir ruošė chorus būsimai šventei. Visi tie pagyvenę ir jauni veikėjai buvo patekę iš Didžiosios Lietuvos, ir to pamiršti negalima. Vydūnas savo ruožtu į Klaipėdą atvažiuodavo paskaitų skaityti, bet jokio organizacinio darbo nedirbo. Pirmojoje Klaipėdos dainų šventėje, tiesa, Vydūnas dalyvavo su savo Tilžės choru, bet labiau kaip garbės dirigentas. Savojo choro atskirai neparodė, atskirai padainuoti jis nesiryžo. Vydūno veikla Tilžėje ir Joninėse ant Rambyno – kita kalba.


Nereikia užmiršti ir visos Lietuvos chorų paramą prieškarinei Klaipėdai bei jos dainų šventėms. O kaip yra dabar? Yra taip: Klaipėda ir dabar viena pati gerą Dainų šventę suruošti nepajėgtų.

Pažiūrėkime į ką tik praėjusios šventės dalyvių geografiją – iš kur ir kiek (skliaustuose skaičius) atvyko chorų:


Akmenės, Alytaus (2), Biržų, Gargždų, Jurbarko (3), Kaišiadorių (6), Kauno (13), Kelmės (4), Klaipėdos (36), Kretingos (5), Lazdijų, Mažeikių (2), Naujosios Akmenės, Nemenčinės, Panevėžio (2), Pasvalio (2), Palangos (3), Plungės (4), Prienų, Radviliškio, Rietavo (2), Rokiškio (2), Šakių, Skuodo (2), Šiaulių (7), Šilalės (2), Šilutės (2), Vilniaus (16), Zarasų, Tauragės, Ukmergės, Vilkaviškio, Zarasų.


Stebint Dainų šventės dalyvių eiseną iš centro – Liepų gatvės į Vasaros estradą, matant žvalius dainininkų veidus, net suabejoji – ar jie patys susivokia, kiek daug šviesaus tautinio optimizmo, žmogiškosios giedros ir tuo pačiu chorinės potencijos jie atvežė į Klaipėdą? Ar jie susivokia kaip čia yra reikalingi? Tikriausia, nelabai, nes apie tai nepagalvoja. Yra kažkoks gilusis instinktyvus išlikimo jausmas, nuo seno lietuvių įsigyventas, siekis visiems rūpintis savo vieninteliu uostu ir saugoti jame lietuvybę.


Pastabų apie šventėje patiriamus įspūdžius. Šalia lietuvybės traukos yra ir meno poreikis. Šiaip jau muzikos pasiklausyti ir padainuoti galimybių yra iki valiai. Bet šventė ir jungtinis choras yra kai kas daugiau. Šio teksto autorius dainų šventėse dalyvauja nuo 1960 m. ir jam visos jų be išimties buvo gražios, sekuliarios, t.y. niekuomet nebepakartojamos. Muzikos būdavo ir bus daug – „valdiškos“ ir nuoširdžios, patinkančios ir mažiau patinkančios. Visose jose buvo ir daugybė geros publikos. Tačiau šalia visos dainų gausybės, šventėse pasitaiko (ir ateityje bus) ypatingųjų, paslaptingų, niekur kitur nepatiriamų pajautimų. Tai būdavo muzikos kūriniai, koks nors netikėtas jungtinio choro ar publikos vaizdo blyksnis, visą estradą ir publikos sektorių staiga apėmusi masinė būsena – skandavimas ar mirtina tyla ir kita. Čia ir būna tie dvasinės energetikos išlydžiai – ne iš vieno žmogaus į kitą, o iš didžiulės homogeniškos masės į kitą tokią pat masę. Tokios patirtys įsikerta į sąmonę ir laikosi per visą gyvenimą. Iš tikrųjų visi stebuklai vyksta ne kokioje fizinėje plotmėje, o jausmų sferoje. Šitą akcentuoju, turėdamas omenyje ir praeitąją mūsų Lietuvos Vakarų krašto dainų šventę.


Lietuvos Vakarų krašto dainų šventės reglamentas. Periodiškai vykstanti ji, kartu su visuotine dainų švente Vilniuje, organizaciniu požiūriu virto chorų telkimo tinklu (sistema). Šalyje tokių tėra du: viena Lietuvos gale – Vilniuje, Vakaruose – Klaipėda. Jie vienas kito nedubliuoja, nesusipainioja, kadangi į visuotinę šventę Vilniuje meno kolektyvai atrenkami griežta peržiūrų tvarka, keliant tam tikrus meniškumo standartus, Klaipėdoje gi atveriama duris visiems chorams be išimties. Repertuaro patikros nedaroma, chorai suvažiuoja vienai dienai – turi vieną repeticiją ir po jos koncertą.


Toks yra reglamentas, tačiau nebūtinai šventė būna žemo ar prasto lygio. Šį kartą, išskyrus neryškias, labiau bendro pobūdžio nesėkmes, šventės meninis lygis buvo kaip niekada aukštas. Idant skaitytojas patikėtų, dar kartą siūlau paklausyti tų kelių dainų įrašą Lietuvos radijo laidoje (transliacija birželio 15 d.).

ŠVENTĖS PROGRAMA

Šventės atidarymas:


„Lietuviais esame mes gimę“– muz. St. Šimkaus, ž. J. Zauerveino, dirig. K. Kšanas (Klaipėda).
„Tautos giesmė“- žodžiai ir muzika Vinco Kudirkos, dirig. A. Purlienė (Klaipėda).
„Kur bėga Šešupė“– muz. Č. Sasnausko, ž. Maironio, dirig. A. Dambrauskas (Klaipėda, Vilnius).


Groja liaudies instrumentų orkestras:


„Šventinė polka“ – muz. E. Pilypaičio, dirig. V. Tetenskas (Klaipėda).


Jaunučių ir jaunių liaudiškų šokių grupės:


„Jurgelis meistrelis“ – choreogr. Ž. Adomaitienės, muz. R. Kauneckaitės, tekstas V. Palčinskaitės, aikštės komp. Z. Daugėlienės ir S. Rudelio.


Jungtinis jaunučių ir berniukų jaunučių choras:

„Gimtoji kalba“ – muz. S. Šiaučiulio, ž. Just. Marcinkevičiaus, dirig.R. Vindžigalskienė.
„Mano vardas – Lietuva“ – muz. L. Vilkončiaus, ž. V. Nemunėlio ir S. Gedos, dirig. R. Girdzijauskienė (Klaipėda)


Šoka merginų ir mergaičių liaudiškų šokių grupės:


„Girnelės“ – choreogr. L. Kisielienės, muz, L. Povilaičio, liet. liaudies ž., aikšt. komp. R. Valiūtės–Žukauskienės, ir E. Zubrickienės.


Dainuoja jaunių, merginų chorai:


„Kelias į mokyklą“ – muz. A. Noviko, ž. A. Karosaitės ir D. Marcišauskienės, dirig. V. Ruzgys (Vilnius)
„Vyturys“– muz. L. Abario, ž. Pr. Raščiaus, dirig. R. Maleckaitė (Vilnius).
„Senos mašinos“ – muz.  L. Vilkončiaus, ž. S. Gedos, dirig. E. Jucevičius (Palanga).

Groja jungtinis skudutininkų ansamblis:


„Su skrebučiais kailinukais“ – muz. J. Švedo;
„Voverėlė“ – muz. Pr. Tamošaičio, dirig. A. Merkelienė (Klaipėda)


Groja tradicinis kanklių ansamblis:


„Tamta tedri“ – liaud. melodija, dirig. J. Petkutė–Marcinkienė (Palanga)


Groja jungtinis birbynininkų ansamblis:


„Gintariniam pajūry“– muz. Pr. Škimelio, dirig. A. Tumanovas;

Dainuoja moterų chorai ir mišrių chorų moterys:

„Tokia esu“ – muz. L. Vilkončiaus, ž. St. Žlibino, dirig. J. Kiaulakytė (Klaipėda).
„Lietuva“ – muz. G. Savinienės, ž. Just. Marcinkevičiaus, aranž., G. Purlio, dirig. Z. Kariniauskienė (Klaipėda).

Šoka jaunuolių liaudiškų šokių grupės:

„Jaunuolių šokis“ – choreogr. A. Astiko, muz. A. Raudonikio, aikšt. komp. D. Mockuvienės ir V. Šleinienės.

Dainuoja vyrų chorai ir mišrių chorų vyrai:

„Kur lygūs laukai“ – muz. J. Tallat-Kelpšos, ž. Maironio , aranž. T. Šumsko, dirig. J. Kalcas (Vilnius).
„Mano gimtinė“  – muz. B. Gorbulskio, ž. V. Palčinskaitės, aranž. T. Šumsko, dirig. T. Šumskas (Vilnius).

Šoka jaunimo ir vyresniųjų liaudiškos šokių grupės:


„Iki paryčių“ – choreogr. R. Zaleckaitės, muz. K. Lipeikos, ž. liaudies, aikšt. komp. L. Damijonaitytės ir G. Puzinienės.

Dainuoja jaunimo bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklų bei gimnazijų mišrūs chorai:

„M.K. Čiurlionio lietuvių liaudies dainų siuita“ – klavyras D. Zakaro, aranž. chorams R. Katino, dirig. A. Girdzijauskas (Klaipėda).


Dainuoja jungtinis jaunučių ir berniukų choras:


„Ant kiekvieno kalnelio“ – muz. B. Gorbulskio, ž. Just. Marcinkevičiaus, aranž. T. Šumsko, dirig. R. Urniežienė (Plungė).


Šoka vyresniųjų ir garbaus amžiaus žmonių liaudiškos šokių grupės:


„Vakaruškos“– choreogr. J. Gudavičiaus, muz. Br. Mūro, aikšt. komp. N. Gilienės ir V. Gilio.


Dainuoja jaunimo bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklų bei gimnazijų mišrūs chorai:


„Ąžuolėli šimtašaki“ – muz. V. Augustino, ž. Vl. Braziūno, dirig. J. Vyšniauskienė (Klaipėda).


Jungtinis choras: jauniai, jaunimo, merginų, suaugusiųjų lygių balsų ir visi mišrūs chorai, akomponuoja jungtinis liaud. instr. orkestras:

„Giedu dainelę“ – liet. l. d., aranž. A. Kulikausko, ž. A. Baranausko, dirig. D. Pielikienė (Šilutė).


Dainuoja jungtinis choras:

„Vaka, vakulele“ – muz. S. Petreikio, ž. S. Petreikio ir U. Kleinauskaitės, solistas instr. S. Petreikis, dirig. K. Barisas (Vilnius).
„Kol kartu“ – muz. L. Adomaičio, ž. P. Žlabio, aranž. J. Jasinskio, dirig. R. Adomaitis (Šiauliai), solistai LEU choro „Ave vita“ vokalinė grupė.


Šoka merginų ir mergaičių, jaunuolių ir jaunimo liaudiškos šokių grupės:

Polka su ragučiais – choreogr. J. Lingio, muz. E. Pilypaičio, aikšt. komp. V. Šleinienės ir D. Mockuvienės.

Bendras jungtinis choras:

„Laisvės daina“ – muz. T. Leiburo, ž. J. Liniausko, aranž. R. Katino, dirig. R. Viskantaitė (Vilnius).
„O kai sauliūtė tekėjo“ – liaud. d. išplėtota D. Zakaro, dirig. K. Rimienė (Kretinga).
„Kur giria žaliuoja“ – muz. J. Gudavičiaus, ž. K. Sakalausko-Vanagėlio, dirig. A. Dambrauskas.
„Lietuva brangi“ – muz. J. Naujalio, ž. Maironio, dirig. L. Abarius (Vilnius).
„Dieve, laimink Lietuvą“ – ž. G. Abariaus, ž. G. Zdebskio, aranž. L. Abario , dirig. A. Šumskis (Klaipėda). *


Po šios programos dar sekė „Tautos dainų vakaronė“, kurios metu chorai masiniu principu padainavo liaudies dainas „Šėriau žirgelį“, „Atskrend sakalėlis“, „Šią naktelę per naktelę“ ir kitas. Dainavimą vedė A. Šumskis.

Ar ši programa susisiekia su oficialia šventės dedikacija? Liepos 6 d. Vilniuje vyksianti visuotinė bus skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Ką reiškia žodis-terminas „atkūrimo“?
Jo reikšmė oficialioje šios valstybinės šventės koncepcijoje išaiškinta taip: „1918 metais įkurta nepriklausoma moderni piliečių valstybė, kurią turėjo valdyti demokratiškai išrinkta valdžia, ir kartu simboliškai atgaivinta senojoje Lietuvoje (1253–1795 metai) puoselėta Lietuvos valstybingumo tradicija. 2018 m. vasario 16 d. švęsime modernios Lietuvos gimimą. Ši data lyg tiltas sujungia 1253 m. liepos 6 d. gimusią senąją Lietuvą ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtą nepriklausomą Lietuvą.“/Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcijahttp://www.lietuva.lt/100/lt/lietuvai-100/sventes-koncepcija./


Vadinasi, ir Klaipėdos šventė privalėjo kuo nors – daina, šokiu ar tam taikytu ritualu –  atsišaukti į minimą „valstybingumo tradiciją“ senojoje Lietuvoje. Išties rimtas galvosūkis, kadangi lietuvių profesinės muzikos anuomet dar nebuvo. Savosios neturėjo ir kaimynai latviai, tačiau kai jiems dabar šventėse dūdų orkestro pagroja P. Butāns „Livonijos pilių šokiai“ („Livonijas pils dejas“), net mums iliuzoriškai ima rodytis, jog tose pilyse – vien latviai. Kai kas, kas primintų senovę, buvo ir Klaipėdos dainų šventėje, bet „tas“ nebuvo parodyta tokiu planu, kad tema atsiskleistų tiesiogiai, o ne per potekstes ar užuominas.


Programoje numeriai seka vienas paskui kitą – daina, šokis, vėl daina. Kadangi kokių nors orientacinių struktūros taškų programoje nėra nurodyta, apie režisūrinį scenarijų nekalbėsiu. Pereinu prie dainų. Įvardinsiu tik dainų pavadinimus. Dirigentų pavardes, kam rūpės, ras programoje.


Įžanginė ritualinė dalis – ji buvo aiški, iš trijų tradicinių dainų-giesmių. Atrodytų, nieko naujo, „kaip visada“. Vis dėl to buvo kažko nepatirto ir tą galėjo pagauti kiekvienas… Maestro K. Kšanas, diriguodamas „Lietuviais esame mes gimę“, nesistengė demonstruoti savo temperamentą ar valdingumą greitindamas tempą, akcentuojantį ritmą, ką, beje, dažnai matome šventėse. Atvirkščiai, giesmė buvo vedama solidžiai, skambėjo iškilmingai, kiek lėčiau, dainingiau. Jeigu ji kai kam buvo įkyrėjusi dėl savo atvirai fanfarinių motyvų, šį kartą tos fanfaros tikrai nerėkė ir neerzino. Himnas – vėl netikėtumas: A. Purlienė himną taip pat vedė kiek lėčiau, choras ne dainavo kaip įprasta, o giedojo – plačiai, „choriškai“, neperskubėdamas, kaip ir derėtų giedoti dainuojančiai, o ne marširuojančiai tautai. „Kur bėga Šešupė“ taip pat buvo atgiedota, sakytumei, kaip malda, kaip prieš šv. Mišias bažnyčiose giedama „Pulkim ant kelių“.


Neatmenu, kada šventėse būtų giedota taip iškilmingai, šventybiškai ir ne vienas ritualinis kūrinys, o trys iš eilės, kad jie taip organiškai vienas kitą papildytų. Jungė juos tempas, choro skambesio sodrumas, dainininkų nusiteikimas, t.y. šiek tiek lėtesnis tempas kaip įprasta masinėse šventėse, gražus tęstinis garsas cantabile, dainininkų dvasinis nusiteikimas. Tiesa, atidžiai klausytis daugeliui galėjo sutrukdyti tarp „Lietuviais esame mes gimę“ ir Himno įsiterpusios sveikinamosios kalbos ir režisierės E. Mildažytės vaizdinė agitacija, raginanti liepos 6 d. visiems giedoti Himną. Aš tos agitacijos ir jos kalbos neklausiau, man ausyse dar skambėjo Himno garsai.


Tenka priminti pernykštę šventę. „Kur bėga Šešupė“ joje dirigavo A. Vildžiūnas, ir jį taip pat gyriau, bet ten buvo jau kita interpretacija ir kitas kontekstas: kūrinio vieta programoje buvo kiek toliau, po liaudies instrumentų orkestro pasirodymo. Ritualo funkcijos ji nebeturėjo. A. Vildžiūnas giesmę pravedė romantiškai, neįprastai greitu tempu, su ryškiais dinamikos ir agogikos niuansais. Toje programos vietoje tokia interpretacija pasirodė ir inovatyvi, ir tinkanti, verta pagyrimo. Be tokia interpretacija ritualinei įžangai netiktų. Visai netiktų! Iš to ir skirtingi mano vertinimai tos pačios dainos atlikimui.


Toliau aptarsiu dainas ir jų atlikimą ne programos seka, kas neparanku, o pagal chorų grupes. Dirigentų pavardžių neminėsiu – jos programoje.


Vaikų ir jaunimo chorai. Jau bene antras dešimtmetis kai dainų šventėse pradėjo kartotis panašių nuotaikų ir autorių dainos. Pasikartojimo rasi ir kitų chorų repertuare, tik jaunimo chore mes tą labiau pastebime: dainos linksmos, sinkopinio ritmo, dingo lyrinės melodijos ir liaudies dainos, t.y. vaikų dainos supanašėjo.


Esant tokiai padėčiai, Moksleivių dainų švenčių meno vadovas R. Katinas ėmėsi sveikintinos iniciatyvos – atnaujinti repertuarą liaudies dainomis, tačiau ne atskirais jų vienetais, kadangi jų daug išmokti neįmanoma, o ieškant įvairių jų jungimo ir pateikimo būdų. Taip atsirado „M .K. Čiurlionio lietuvių liaudies dainų siuita“, kurioje girdime „Aš padainuosiu dainų dainelę“, „Oi, giria, giria“ ir „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“. Kad jos nesusilietų tarp jų įvedė neilgas orkestro interliudijas. Siuita kontrastinga: „Aš padainuosiu dainų dainelę“ – iškilioji lyrika, skambi mažorinė melodija legato (siuitoje vienas posmelis), Oi, giria, giria“ – minorinė elegija (vienas posmas), „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“ – grakšti senovinė karinė non legato. Žinia, tekste vyksta lyrinis pasakojimas, iš to karingumas „vaikiškas–moteriškas“ (du posmai). Už šio nelengvo kūrinio gerą padainavimą jaunimą reikia girti ir girti!


„Senos mašinėlės“ – publika ją atmena iš pernai metų; anuokart chorui dainuojant į avansceną įslinko senų mašinų kavalkada. Scena montažo principu. Bet montažas taisyklingas nesigavo: choras dainavo vangokai, klausytojų žvilgsniai krypo į antrą planą – mašinas. Šiemet ta pati scena pakartota be pakeitimų, tik kokybė visai kita: choras ir dirigentas tiesiog šauniai žaidė nuotaikingą muzikinį žaidimą, dainininkai svaidėsi šūksnių frazėmis, preciziškai ritmizavo – viskas lengvai, žaismingai! Akys ir ausys šį kartą krypo jau ne į mašinas, o į chorą. Išėjo kaip pagal V. Meherjoldo apie montažo teoriją: kam dera pirmame plane būti – ten tas ir buvo, o kam antrame – tas liko fone.!


Gražiai padainuota „Kelias į mokyklą“. Dainingesnė, nors, nepasakysi, jog atveria dideles galimybes dirigentui „muzikuoti“. Patraukė dėmesį ypatingas dirigento ir choro techniškasis kontaktas – atrodo, dirigento mostų dėka buvo išgautas tikslus tęstinių frazių ištęsimas, kiekviena sinkopė, etc. Apskritai, visas vaikų repertuaras buvo atliktas pavyzdingai.


Jaunimo mišrūs chorai „Ąžuolėli šimtašaki“ dainavo taip pat nuotaikingai, gal per daug kirčiuodami frazių galūnes, trukdė jiems aparatūros dėliojimo prie dirigento pakylos darbai..


Moterų ir vyrų chorai. 


Moterų chorų Lietuvoje, žinoma, sumažėjo. Jau kelintoje iš eilės visuotinėje dainų šventėje iš jų menamo dydžio jungtinis masyvas nebesusidaro, talkon kviečiamos moterys iš pajėgiųjų mišrių chorų. Nieko labai gero iš to neišeina: „naujo“ choro dainininkės būna išsisklaidžiusios po visą estradą, ir nors dainas padainuoja, balsai nesusilieja. Žinia, moteris estradoje sustatyti viename taške, esant dideliam norui, įmanoma. Tik kas iš to, nes tikro, homogeniško moterų choro vis tiek nebus.


Moterų choro grožis – skaidri vokalo spalva, permatomi vertikalūs deriniai, kas pasiekiama tik tam tikromis pastangomis. Kai susieina krūva moterų iš įvairių chorų, tos savitos spalvos ir darnos nesigauna. Įgudusi ausis net ir nematant pasakys – čia joks moterų choras!


Gal būtų buvę geriau, kad šį kartą, bent Klaipėdos šventėje, atskirai būtų dainavę vien tikri moterų chorai. Garso būtų buvę mažiau, bet daugiau muzikavimo, ir būtume išgirdę realią, o ne dirbtinę padėtį. Metai iš metų dainuojamą „Lietuvą“ visos mokėjo gerai, traukė nesivaržydamos. Naujesnę – „Tokia esu“ – talka nemokėjo. Centre stovinti Klaipėdos „Dangė“ ir dar keli „tikri“ moterų chorai būtų padainavę kur kas muzikaliau. Suprantama, čia tik mano manymas, o ne patarimai šventės rengėjams. (Jeigu teatre kiekvienas žiūrovas pradės patarinės aktoriams ir režisieriui kaip vaidinti – tai kas iš to išeis? Bet po spektaklio teatrinė publika diskutuoja, ir turi diskutuoti. Kitaip nebus ryšio tarp meno ir jo suvokėjo.).


Panaši problema ir vyrų choruose, tik jiems šį kartą talkos neprireikė. (Bandė, bet ta talka pasirodė per silpna ir nutilo.) Nuotaikingai padainavo „Kur lygūs laukai“ ir pakankami gerai „Mano gimtinė“. Su šia buvo staigmena; repeticijoje ėjo vargais ne galais, atrodė, arba reikia nuimti, arba vyrai apsijuoks. Bet anie „susiėmė“ ir šventėje padainavo pakankamai gerai.
Vis dėlto visiems estradoje stovėjusiems vyrams yra už kai ką papriekaištauti. Berniukams repetuojant „Ant kiekvieno kalnelio“, dirigentė kvietė juos įsitraukti į tą dainą ir padainuoti visiems kartu. Kvietimas tikrai protingas, net ir iš meninės pusės: jeigu ją pakiliai trauktų visi vyrai, tuokart ir efektas būtų didelis, ir atsinaujintų jau gerokai nudainuota daina. Seniai laikas „Ant kiekvieno kalnelio“ – vieną gražiausių lietuviškų „vyriškų“ dainų užtraukti taip, kaip anot Poeto „Ir dainuos vyrų širdys kaip per Lietuvą eis“. Deja, nedainavo vyrų širdys, – gal varžėsi, gal nemokėjo tos žinomos melodijos, gal apskritai nebemoka tercija pritarti (liaudiškai patūravoti)…


Viduryje programos pasirodė „Ugnies valdovai“ – grupė žongliruojanti su ugnimi. Programoje tas numeris neįrašytas. Kai nėra informacijos, tuokart neaišku nei kas čia per žanras, nei koks jo pasirodymo tikslas. Folklorinėje šventėje, tarkime, Joninėse kur ant Šatrijos ar Rambyno kalno veiksmai su ugnimi būtų savaime suprantami. Dėl to galimybė „Ugnies valdovams“ pilna teise įsikomponuoti į šventės programą, be abejonės, yra – mūsų protėviai ugnį laikė šventu dalyku, šventybės simboliu. Vadinasi, ir dainų šventėje veiksmai su ugnimi, tik pateikti kokiu nors ritualiniu kampu, galėtų būti pageidautini, net tradiciniai.


Trumpai apie šokius. Klaipėdos dainų šventėse šokis visuomet buvo svarbia programos dalimi. Tiesa, sąlygos estradoje šokiams išsiskleisti ribotos; šokėjai net negali pasklisti po visą avansceną, kadangi vienoje pusėje įsikiša pakyla dirigentams, kitoje – status avansceną nuo publikos sektorių skiriantis parapetas. Prie jo priartėję šokėjai dingsta iš publikos akiračio. Vis dėlto choreografai prie tokių sąlygų prisitaikė ir sukuria aikštės kompozicijas gerai matomas iš bet kurio publikos sektoriaus taško. Suformavo ir šiai avanscenai patrauklią aikštės kompozicijų stilių. Ne masinį, kaip Šokių dienoje Vilniuje, kur mes matome pilną aikštyną šokėjų, bet kamerinį. Šokių raštai mažesni, matome kiekvieną šokėją.


Labiausiai patiko naujieji šokiai „Jurgelis meistrelis“, „Girnelės“. Dailios, nuotaikingos originalios choreografinės kompozicijos su tokia pat muzika. Pasirodė, jog choreografų kūryba juda pirmyn, pasižymi temų įvairumu, yra originali, plėtoja liaudies šokio stilių, kuriam pagrindus padėjo J. Lingio, J. Gudavičiaus, K. Poškaičio.


Šokėjai ištvermingi: jie visą dieną repetavo saulei kepinant, už tai pasiekė tikslą ir publiką džiugino.


Pabaigai apie mišrius chorus. Programoje buvo dvi dainos –„Giedu dainelę“ ir „O kai sauliūtė tekėjo“, kurios savo turiniu galėjo tiesiogiai atsišaukti į jau apkalbėtą Lietuvos „atkūrimo“ viziją – valstybingumo tradiciją senojoje Lietuvoje. Galimybė buvo, bet ji nebuvo išnaudota, dainų herojinis-patriotinis turinys be akcento praslydo romantiniu kampu, intencija miglota. Abi dainos, kaip žinome, jautrios, trapios: pirmoji – istorinis reliktas, antroji – retas atvejis, kai išplėtota istorinė–karinė liaudies daina, besiplėtodama variacijų principu įgauna ryškiai herojinį atspalvį. Jos abi, manau, ne vien maloniam pasiklausymui, jas privalome klausyti kaip meninius–tautinius simbolius.


Kai repeticijoje liaudies instrumentų orkestras perbėgo „Giedu dainelę“ įžangą, pasigirdo lyg kažkas visai netikėto; orkestro koloritas, sakytumei, ko ne iš vyskupo Antano Baranausko epochos. Prie jos pridėk pusbalsiu giedantį chorą ir bus grynoji autentika. Įsivaizduotume, kaip A. Baranausko laikais, kaip tolimame tautinio atgimimo apyaušryje lietuvių studentija ir inteligentija gieda ją – atgimstančios Lietuvos himną. Tokia anuomet ji buvo. Nereikia iš jos daryti valsiuko! Nereikia! Šventės metu, tiesa, choras dainavo santūriau, arčiau tiesos, bet išblėso orkestras. (Matyt, techninis garso dimisijos reikalas.) Vis dėlto visai netikėtai buvo paliesta styga, galimybė dainavimu atsigręžti į tolimus praeities laikus. Verta apmąstyti.


Antroji – „O kai sauliūtė tekėjo“ atsidūrė finale, šį kartą lyg be aiškios funkcijos, kaip parasta daina.


Praeitų metų dainų šventės programoje apie ją buvo parašyta: „O kai sauliūtė tekėjo“ (…). Trys Klaipėdos karybos istorijos klubo senovinės patrankos šūviai dedikuoti dainuojančiai tautai, Lietuvos valstybei, žuvusiems už laisvę ir nepriklausomybę“. Gera, poetiška patriotinė dedikacija, tinka Lietuvos valstybės „atkūrimo“ jubiliejui. Šioje šventėje ji dingo? Kas atmena, anoje šventėje tarp dainos ir patrankos šūvių dar buvo ir skaitymas iš lietuvių pulko Prūsijoje priesaikos. Stiprus tekstas–skaitymas. Įspūdinga visa scena. Dar stipresnė buvo dainos interpretacija, gal net įtaigiausia iš visų tos dainos atlikimo variantų, kuriuos yra tekę girdėti. Šį karta scena sutrūkinėjo, atkurti, kas buvo parodyta pernai, nepavyko. Dainos atlikimas susivėlė, posmai per skubėjimą lipo vienas ant kito, o paskutiniame – ekspresyvioje kulminacijoje („o mes stovėsim ir nedrebėsim…“) nebeliko parako. Patranka šaudė! Prieš kiekvieną jos šūvį buvo skalbiama šūkis už Lietuvą. Tik gal nebe vietoje. Geriau būtų tikę kur šventės pradžioje arba pabaigoje.


„Vaka, vakulėle“. Kai prieš kelis metus pasirodė jos gaidos, kilo abejonė: kas čia – madingas folksvingas, koks folkšopas, kam jos reikia šventėje, nes gi muzika ganėtinai paprasta. Bet kai ją pradėjo dainuoti miestų dainų šventėse, ir dirigentas ėmė tvarkyti ne tik dainavimą, bet ir organizuoti numatyta tvarka choro judėjimą, sumanymas atsiskleidė: bus liaudiško subatvakario vaizdelis. Klaipėdos šventėje šis choro spektaklis išėjo kuo geriausiai: choras partitūrą įgarsino raštingai, judėjo kaip buvo prašomas, geras garsinis balansas tarp choro ir dainos autoriaus solo (dainavimo ir grojimo lumzdeliu) etc. Trūko nebe daug – gražesnio ir ilgiau nutįstančio piano pradžioje ir energingesnio choro įsisiautėjimo forte pabaigoje. Atrodo, jog gražus piano (subarvakario priartėjimo iliuzija) tai scenai labai tiktų.


Toliau sekė šiek tiek panašios nuotaikos „Kol kartu“. Ją matyt, reikėjo nukelti į kitą vietą, kad panašaus stiliaus dainos neitų viena paskui kitą.


Finalas prasidėjo su „Laisvės daina“. Šios dainos chorai nemokėjo. Keistas atvejis, pradedi įtarinėti, jog čia kažkas ne taip su pačia daina.


„Kur giria žaliuoja“ ir „Lietuva brangi“ (ją Klaipėdos šventėse diriguoja maestro L. Abarius.). Abi išėjo kaip ir praeitoje, ir dar ankstesnėje Klaipėdos šventėse – labai gerai. Ar galėtume čia, savojoje Vasaros estradoje išgirsti dar geresnius, tobulesnius atlikimo atvejus? Abejoju, nors kaip sakomas ars longa, vita brevis!


Šventės „užsklandos“ – tradicinė „Dieve, laimink Lietuvą“.
Mano asmeninis požiūris į ją nesikeičia: Gintauto Abariaus daina tikrai gera, tačiau jos pritaikymas chorui (aranžuotė) tokiam atvejui netinka. Chorinis audinys susivelia, blogai skamba. Ją dainuodamas choras įprato judėti, šokinėti, dainavimo nebekontroliuoja, lieka trečioje -ketvirtoje vietoje. Šį kartą chorui gelbėti buvo pakviesti du solistai – M. Gilys ir P. Skrabytė. Jie tikrai padėjo!


Latviai savo dainų šventę užbaigia savo E. Ešenvaldo „Dvasinga daina“ (Dvēseles dziesma“). Techniškoji jos pusė visai paprastai – choro maldingos frazės–rečitavimai unisonu ir oktaviniais unisonais. Įtaiga klausantiems – neregėta. Praeitoje visuotinė Latvijos šventėje ji buvo, publikai ir patiems dainininkams prašant, pakartota dar du kartus (!!!).


Gal geriau būtų buvę, jeigu choras „Dieve, laimink Lietuvą“ Klaipėdos šventėje būtų dainavęs pasibaigus programai – po geros pauzės. Lai tada choras strykalioja ir rankas kilnoja!


Užsklanda


Prabėgs birželis, ir liepos 6 dieną –  jau visuotinė dainų šventė Vilniuje. Į ją pateks tik išrinktieji meno kolektyvai ir, be didelių išimčių, Vilniaus publika. O tie, kurie buvo Klaipėdos dainų šventėje, ir namie likę per TV ją stebės jau su patirtais šventiniais jausmais, bus lengviau atsišaukti į tuos – Vilniuje esančius. Įgyta šventinė patirtis niekuomet nedingsta, ji turi gajumą atsinaujinti! Klaipėdos dainų šventė – graži įžanga į Visuotinę!

Parašykite komentarą