Lietuvos kultūros centrų programa Vilniaus knygų mugėje (2020.02. 20–23.)

Regimantas Gudelis

Šių metų mugėje buvo penkios programos: Diskusijų klubo programa; Šortai (mugės debatų  turnyras – pastaba R. G.); Knygos kino salės programa; Muzikos salės programa; Lietuvos kultūros centrų programa. Kultūros centrų programai buvo skirta nedidelė antroji salė. Programos organizatoriams, ko gero, teko nemažai galvas pasukti, planą braižyti, kadangi į tokią erdvę sutalpinti visus rajonus ir dar plikti vietos mažai scenai – uždavinys nelengvas. Kultūros centrų programos nelyginsi su kitomis mugės programomis, nes ji pristatinėjo ne knygas, o gyvą kultūrinį darbą. Tuo ši programa ir buvo patraukli, net efektinga lyginant su ramia įvykių tėkme kitose salėse.


Tiesa, ištisas dienas leisti šioje salėje, glaustis prie tos mažos scenos ir klausyti meninių kolektyvų  pasirodymus sunku; norėjosi prasiblaškyti, pasidairyti po visas sales. Dėl to detaliai Kultūros centrų programos pristatyti negaliu, nors buvau nustebintas pačios programos idėja ir jos vizija. Nežinau ką turėčiau girti už projekto rengėjų, nors to jie ir visi – pagrindiniai organizatoriai žmonės iš kultūros centrų tikrai to nusipelnė.


Kiekvienas rajonas salėje turėjo savo ekspoziciją–kampą, gal 3×4 m. ploto. Čia ir terpėsi parodėlės, eksponatai, glaudėsi rajonų kultūrininkai/mediatoriai. Kiekviena ekspozicijų lankytojų dėmesį kreipė į būdingiausias, išskirtines savojo rajono kultūros vertybes arba iškiliausius renginius. Tarkime, Lazdijai pristatė programą „Laisvės kovotojų dvasia. Kalniškės mūšio 75–osioms metinėms atminti“, kiti gi pristatinėjo ką nors ypatingo iš nūdienos. Besidairant po rajonų ekspozicijas maloniai nustebino bendra intelektualinė rajonų panorama: kiekvienas kraštas/rajonas demonstravo informacines/reprezentacines knygas apie save – rajono gamtą, kultūrą, žmones. Savo akimis, be įtaigos iš šalies, matai ir jauti gyvą, plačiai išsidriekusią kultūrinio darbo energiją ir tos energijos materializuotus ženklus. Ir nuteikia optimistiškai, kelia dvasią – žmonės išdidūs, žino ir pajaučia savo krašto vertę, ne visi lekia į Vakarus, ne visi skuba išsitautinti.


Kultūros centrų programos vyko ketvirtadienį (02.20) nuo 11 val. imtinai iki 16.30 val., – tą dieną  10 renginių; penktadienį (02.21) nuo 10.00 iki imtinai 18.30 val., – 14 renginių; šeštadienį (02.22) nuo 10.00 val. iki imtinai 18.00 val., – 13 renginių ir sekmadienį (02.23) nuo 10.30 val. imtinai iki 15.00 val. – 8 renginiai. Kiekvienam renginiui vidutiniškai buvo skirta pusė valandos. Į kai kurias programas terpėsi po du pranešėjai ir „programas“. Antai „Tarptautiniai chorų konkursai Lietuvoje“ jungė Stasio Šimkaus chorų konkursą Klaipėdoje ir chorų konkursą „Cantate Domino“. Pusė valandos dviem tokiems dideliems konkursams aiškiai buvo per maža. Labiau pasisekė Raseiniams su programa „Raseinių šiuolaikinės muzikos festivalis“ (dalyvavo choras „Šatrija“) – jiems atiteko visas pusvalandis.


Kokybiškos atliktos muzikos mugėje, sakyčiau, buvo nedaug, kadangi visi grojo ir dainavo „į mikrofonus“. Varganai skambėjo net Lietuvos kamerinis orkestras muzikos salėje su didele scena. Programose pristatyti pasirodymai įvairiausių žanrų – instrumentinių ir vokalinių kolektyvų, šokių kolektyvų, chorų ir net diskusijos diskusijos. Vienu žodžiu, bendroji kultūros centrų programa buvo įvairi, gerai organizuota, nuobodžiauti nebuvo kada. Be to, artistų ir publikos daug, įdomybės – kur tik pasisuksi.


Diskusijos

Klausiau tris: dvi patiko, liko įsimintinos, viena pasirodė nepriimtina. Pirmoji – „Lietuvos kultūros pulsas“, dalyvavo kompozitorė Zita Bružaitė, Gintautas Gegužinskas, Saulius Liausa, Romas Matulis. Kalbėtojai sakė esantys patenkinti rajonuose dirbančiais kultūrininkais: dauguma jų turi puikų profesinį išsilavinimą, yra kūrybingi. Akcentavo darbo tikslą: viskas žmogui ir visuomenei. Ypač įsiminė kompozitorės Z. Bružaitės įžvalga apie profesinį ir mėgėjų meną bei jų kūrėjus. Pabrėžė: mėgėjų meninis rezultatas neretai priartėja prie profesionalų. Profesionalų menas visuomet buvo ir bus raštingesnis, švaresnis, nors lyginant su mėgėjų, kažkiek šaltesnis. Mėgėjų pasirodymuose gal daugiau įtampos, bet jie visuomet nuoširdesnis, jausmingesni. Pagal Z. Bružaitę, ta Golgota, kurią nueina mėgėjai siekdami įmanomai aukščiausio meninio rezultato, yra ir toji dvasinė vertybė, kurią galima įvardinti aukščiausiu dvasiniu skrydžiu. Retai kas iš aukštųjų muzikų iškelia tos Golgotos, kaip mokymosi ir kūrybos akmenuotą kelią į tą tikslą, nors tai ir yra didžioji mėgėjų meno misija. Ne taip seniai, sovietmečiu, apie 1970–1975 m., buvo išplitusi kitokia filosofija (filosofai Apresian, E. Sokolov ir kt.), pasakojanti, jog meno mėgėjams didžiausią džiaugsmą teikia pasirodymas prieš „savą publiką“, atseit Ivanas mato scenoje kitą Ivaną ir tuo abu Ivanai džiaugiasi. O čia va, Golgota – intelektus požiūris į siekinį ir rezultatą.


Diskusija „Regionų kultūra žiniasklaidoje“: dalyvavo Arnas Arlauskas, Monika Garbačiauskaitė Budrienė, Marius Gurskas, Saulius Liausa, Edgaras Pilypaitis. Nepatiko. Dominavo M. Budrienės balsas ir TV problemos. TV jaučiasi ponia, kuriai rajonai turi atnešti gerai paruoštą, dargi profesionalių žiniasklaidos režisierių sušukuotą patiekalą. Nenoromis klausi: o ką pati TV duoda chorams, kiek jų mes begirdime ir bematome ekrane? Kur natūralūs miesto ir rajonų žmonės? Vien šoumenai, tos pačios savimi besigrožinčios  ponios, trafaretiški serialai, per delfi, 15 min, bernardinus… nepakeičiamoji Nerija Putinaitė šiukšlina ant Dainų šventės…? Kas, sakysime, ją proteguoja? Ir visai tai už valstybės piliečių pinigus!


Informatyvi, aktuali buvo diskusija „Gera akustika: kas tai? Kultūros centrų salių galimybės.“ Dalyvavo maestro Gintaras Rinkevičius, Vytautas Miškinis, Valdas Karpuška, Vilius Keras, Saulius Liausa. Ne paslaptis, mūsų kultūros centrų salių akustika – tragiška ir be vilties. Daug taiklių minčių pažėrė G. Rinkevičiaus. Pasirodo, jis ne tik daug išmano apie akustiką, bet ir geba emocingai diskutuoti. Akustiškai geriausios salės forma – „batų dėžė“. Vaidingas ir taiklus pastebėjimas! V. Miškinis pasakojo apie koncertų su „Ąžuoliuku“ patirtį Japonijoje. Geriausių salių akustinė erdvė ir net figūracija yra reguliuojama elektronikos pagalba. Kol choras repetuoja scenoje, specialistai manipuliuoja su garso plokštėmis ir fiksuoja geriausia padėtį t.y. suformuoja optimalias akustines sąlygas būtent tam chorui. Fantastika! V. Keras primygtinai tikino: universalios salės, tinkančios chorui, orkestrui estradai ir teatrui, niekada nebuvo, nėra ir net negali būti. Kiekvienas žanrinis kolektyvas optimaliai gali jaustis tik jam tinkamos garso reverberacijos (aido) sąlygose. Pavyzdžiui, chorui gera kai reverberacija siekia 3 ir daugiau sek., tuo tarpu dramos teatrui –  ne daugiau kaip 1,5–1,8 sek. etc. Buvo kalbėta ir apie minimalius salės akustikos reanimavimo būdus. Įdomu, kad atstovas – X profesorius iš VGTU – nevisai sutiko su muzikų pastebėjimais, nes pagal jį „subjektyvus“ akustikos pajautimas neatitinka „matematinio“. Muzikai vienu balsu jo teoriją neigė. Norėjosi klausyti ir klausyti…


Dar buvo pranešimas „Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas“. Dalyvavo Skirmantė Ramoškaitė, Koreta Sungailienė, Vida Šatkauskienė, Biržų folkloro ansamblis „Žemyna“.


Choro menas


Įžangai – mintis apie jų tinklo svarbą. Tinklą dažniausiai suprantame kaip kokių objektų-veikėjų tolygų išsidėstymą geografinėje erdvėje, chorų artimumą visiems tautos žmonėms. Tarkime, intensyvus chorų tinklas lietuvių tautinio atgimimo metais (XIX pab. –XX a. per.) buvo vienas įspūdingiausių mūsų chorų istorijos puslapių ir tuo pačiu perspektyva į modernų tautos chorinį meną. Dabar šalyje turime gerai suaustą Dainų švenčių ir tarptautinių chorų konkursų tinklą.

Turime, jaučiame, kad turime, bet panoraminio vaizdo – išpaišyto ant popieriaus, ar kaip nors kitaip pavaizduoti lyg ir neturime. Kažko tokio, gal bent susistemintos apžvalgos būtinai reikia. Tarptautinių chorų konkursų jų tinklas gaubia Lietuvą nuo Šalčininkų (Eišiškių „Auksinė Šalčios juosta“), Vilniaus iki Kauno, Klaipėdos, Šiaulių. Viduryje jų dar ir Raseiniai su Kėdainiais. Kėdainiuose festivalį organizuoja choras „Ave Musica“ir jo vadovas Algirdas Viesulas. Šiek tiek apie juos pasiskaitome tinklalapyje choras lt., bet tik tiek, kiek apie juos parašo „neetatiniai“ korespondentai (kažkada buvo tokia jų rūšis). O kiek tų konkursų transliuoja, kiek chorų parodo Lietuvos TV? Kiek toje TV tikrosios kultūros ir kiek kičo? Štai kur probleminis klausimas. Pirmąją mugės dieną programa „Tarptautiniai chorų konkursai Lietuvoje 2020: Stasio Šimkaus chorų konkursas, „Cantate Domino“.  

XXII tarptautinis Stasio Šimkaus konkursas už poros mėnesių – gegužės 14-17 dienomis. Jį rengia Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ ir dabartinis jos prezidentas Algirdas Šumskis. Konkurso lygis lyginant su kitais tarptautiniais konkursais yra geras, atitinkantis tarptautiniam standartui. Tokį jo vertinimą nuolat girdime iš komisijos pirmininkų, kurių pareigoms kviečiami tik autoritetingi Vakarų Europos specialistai. Ir tai yra labai svarbu! Ne paslaptis, konkursui įsitraukti į Europa Cantat konkursų sistemą daug padėjo prof. Vytautas Miškinis – tikras Klaipėdos moralinis mecenatas. Smulkiau apie šį konkursą apskritai choras lt. skaitytojams pasakoti, manau, nebūtina, nes daugelis jų patys lankėsi jame ar net dalyvavo su savo kolektyvais. Priminsiu tik, jog praeitame konkurse dominavo ne latviai, o lietuviai. Manau, verta rodyti 2018 m. konkurso GRAND PRIX turo rezultatus, kurioje varžėsi mūsų pačių chorai:

  
Kauno kultūros centro Tautos namai mišrus choras „Kamertonas“ Kęstutis Jakeliūnas – 92,8 balo, GRAND PRIX
Vilniaus moterų choras „Viva“, vad. Vilija Mažintaitė Lietuva – 91,5 balo  

Klaipėdos KC Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“, vad. Artūras Dambrauskas – 90,8 balo

Karelijos vyrų choras, vad. Aleksej Umnov, Rusija – 87,5 balo 

 
Pastaba dėl Karelijos vyrų choro. Šis choras buvo didžiausia konkurso staigmena: dainavo „vakarietišku“ stiliumi, parodė solidžią programą, dainininkai, spėju, su profesiniu muzikiniu išsilavinimu. Petrozavodske juk yra Peterburgo A. Rimskio–Korsakovo konservatorijos filialas.


Į šių metų XXII St. Šimkaus chorų konkursą užsiregistravo kaip niekada daug, ypač mišrių chorų kategorijoje, dargi iš daugelio šalių. Duok Dieve, kad tik nepakenktų tas nelabasis virusas. Jei viskas bus gerai, ateinantis St. Šimkaus konkursas bus labai intriguojantis. Dalyvaus geriausi Lietuvos chorai: Choras „Bel Canto“ (vadovas Egidijus Kaveckas), Vilniaus universiteto Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“ (vadovė Adelė Mikalkėnienė), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akademinis choras „Neris“ (vadovas Tomas Lapinskas), Vaikų choras „Perpetuum mobile“ (vadovė Beata Kijauskienė) ir kiti. Ne mažiau spalvingos bus ir užsieniečių chorų gretos: Varšuvos ekonomikos mokyklos choras (vadovas Tomasz Hynek), Moldavijos Muzikos, teatro ir dailės akademijos Choro dirigavimo katedros choras „Amber“ (vadovė Ilona Stepan), Maskvos vaikų choras „Vesnianka“ (vadovė Lubov Aldakova), Žytomyro (Ukraina) Choro studija „Strumochok“ (vadovė Olena Malinovska), Kijevo kamerinis choras „Moravski“ (vadovas Olena Radko) Rygos Stradinio universiteto mišrus choras „Riga“ (vadovės Evita Taranda, Zane Zilberte) ir kt. Ne tiek dėl chorų skaičiaus, kiek dėl meninės intrigos, nes tarptautinis St. Šimkaus konkursas, jo meninė branda, aukštas meninis lygis bei tradicijos, susiformavusios per daugiau nei pusšimtį metų, niekam nekelia abejonių.


A. Šumskis papasakojo ir apie Klaipėdoje vykstančias Dainų šventes bei konkursą „Mes – Lietuvos vaikais“. Trumpai supažindino su šiemet Klaipėdoje rengiamais renginiais: Lietuvos vakarų krašto Dainų švente, kuri vyks birželio 12-13 dienomis, šiemetiniu (gegužės 24 d.) choriniu renginiu „Cantate Palangai“, kurio metu bus jungtinio choro atlikta Donato Zakaro „Magnificat“ (pirmą kartą atliekamas visas kūrinys), Kalėdinių giesmių festivaliu, kuris vyks gruodžio 29 d. ir kt. Šitie renginiai ir jų kultūrinė reikšmė Lietuvai yra nekvestionuojama, yra visiems gerai žinomi.   Bet tai nereiškia, jog nėra reikalo apie juos kalbėti ir propaguoti. 

Atkreipiu dėmesį: programoje įrašytas vien konkursas „Cantate Domino“, nors iš tikrųjų pristatyta LITUANIA CANTAT – kelių ir skirtingose vietose organizuojamų renginių sistema. Organizatorius ir direktorius – Rolandas Daugėla, vadybininkė Silvija Pročkytė ir kiti. Penkiolika minučių R. Daugėlai buvo per trumpas laikas vaizdžiai pristatyti visus konkurso/festivalio renginius, tačiau bendras konkursų sistemos vaizdas buvo atskleistas.


Seniai, gal prieš kokį dvidešimt metų, Klaipėdoje buvo puoselėjama mintis, jog tarptautinis St. Šimkaus chorų konkursas taptų „tiltų“ tarp Rytų Europos ir Vakarų. Neabejotinai taip ir atsitiko. Stebiesi, džiūgauji, jog Lietuva tampa europinio masto konkursų šalimi. O prisijungus ir Kauno rengiamiems konkursams, išplėčiant jų geografiją į kitus miestus (Šiaulius, Birštoną), suaktyvėjus jiems geografiškai artimesniame Kaune slaviškų chorų, tikintų, jog tokio tilto perspektyva įgavo dar aiškesnius kontūrus.


Internete skelbiamas konkurso/festivalio Lituania Cantat tvarkaraštis yra toks:
10-asis KAUNAS CANTAT tarptautinis chorų festivalis 2020 gegužės 1-4 d.;
3-asis BIRŠTONAS CANTAT tarptautinis chorų ir orkestrų festivalis ir konkursas 2020 gegužės 14-17 d.;
Tarptautinis chorų konkursas KAUNAS MUSICA FESTA 2020 m. birželio 19-21 d;
10-asis ŠIAULIAI CANTAT tarptautinis chorų festivalis 2020 spalio 1-4 d;
28-asis CANTATE DOMINO tarptautinis chorų sakralinės muzikos festivalis m. lapkričio 26-29 d.
Kaip konkursui seksis šiemet – pamatysime.


Šalia minėtų dviejų konkursų mugėje dar buvo pristatyti renginiai Pasvalyje ir Raseiniuose. III ŠIAURĖS LIETUVOS CHORŲ FESTIVALIS įvyks š.m. gegužės 29–31. d. Rengia Pasvalio kultūros centras, direktorius Robertas Lavickas. Kiek teko jame būti ir patirti, tai tam festivaliui pagrindus padėjo Švietimo akademijos mišrus choras „Ave vita“ (vad. Kestutis Barisas) ir Pasvalio mišrus choras „Canticum Novum“ (vad. Rimvydas Mitkus). Renginyje dalyvavo abu minėti chorai ir multiinstrumentalistas, kompozitorius Saulius Petreikis. Galiu paliudyti, jog praeitasis festivalis buvo gerai suorganizuotas, paliko malonų prisiminimą. Chorams dalyvauti jame tikrai verta.


RASEINIŲ ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FESTIVALIS (rugpjūčio 14–17 d.). Pristatyme dalyvavo kultūros centro choras „Šatrija“ (vad. Gražvydas Jegnoras). Sprendžiant iš internete paskelbtos programos /kauno.diena.lt › siuolaikines-muzikos-invazija-raseiniuose-926134/ žadama nemažai rimtos muzikos ir inovatyvių perfomansų. (Šio renginio taip pat ir jungtinio Lietuvos vaikų choro paklausyti neteko.)

‍‎

Chorų koncertai

 

Penktadienį 20. 21 (penktadienį) užbaigė VGTU akademinis choras „Gabija, vad. Rasa Viskantaitė, o šeštadienį – moterų choras „Liepos“, vad. Audronė Zupkauskienė.


Tautinių ir folkloro ansamblių menas


Žanrą, kaip man pasirodė, apibendrino programa „Ryškiausi folkloro renginiai Lietuvoje 2020: „Starjela“, „Aš pasisiejau vieną popą“, „Patrepsynė“, „Suklegos“. Dalyvavo Artūras Sinkevičius, Jūratė Šemetaitė, Žemyna Trinkūnaitė, Kauno folkloro ansamblis „Gilė“. Dar programa ta tema –„Tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė‘. Dalyvavo Arūnas Lunys, Algirdas Klova, kapela „Ratilai“.


Atskira programa buvo skirta tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“, po kurios sekė Vytauto Didžiojo un-to Švietimo akademijos dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“ pasirodymas. Apskritai šiam žanrui pristatyti buvo skirta apie dešimt renginių – lyg ir daugiausia iš visų. Kita vertus, folkloriniai renginiai yra įvairūs, vienas kito nedubliuoja, todėl stebėti juos įdomu.


Šokiai


Atkreipsiu dėmesį į dvi programas. Pirmoji: „Ryškiausi liaudiškų šokių renginiai Lietuvoje 2020: „Iš aplinkos“ ir „Pora už poros“. Dalyvavo VGTU liaudiškų šokių ansamblis „Vingis“ ir Vilniaus miesto ansamblis „Vilnis“. Antroji, Šilalės kultūros centras ir LNKC rodė kaip „Visa mokykla šoka“ ir dar akciją „Visa Lietuva šoka“. Rodė vaizdo ir garso įrašus, vadovai pasakojo kaip jiems pavyko visą Lietuvą pašokdinti, čia pat publiką į ratelius įtraukė. Pasirodo, viskas prasidėjo ne nuo finansuoto „projekto“, o nuo aktyvios mokytojos…Buvo linksma!


Džiazas


Nebuvo vedantis ar kuo nors išsiskiriantis žanras. Įsiminiau tik Kaišiadorių programą „Skambėkit, Kaišiadorys“, dalyvavo džiazo grupė „Jazz–poulsch“. Su tuo žanru susijusių renginių daugiau mačiau muzikos salėje.

Pučiamųjų muzikos menas


Prisistatė efektingai. Programa „Ryškiausi pučiamųjų instrumentų orkestrų renginiai Lietuvoje 2020.“ Čempionatas „Žemaičių dūda, Maršinių orkestrų festivalis. Dalyvavo Kęstutis Dvaržeckis, Angelė Rupkutė, Remigijus Vilys, vario dūdų orkestras „BrassLT“, „Aukštyn“, mušamųjų ansamblis „Ritmas kitaip“.


Nacionalinis Petro Vyšniausko saksofonininkų konkursas-festivalis Plungėje. Kalbėta daug, o norėjosi paklausyti platesnės pačių saksofonininkų programos. Keturias dienas trukusią mugę užbaigė „Tarptautinis perkusinės muzikos festivalis „Percussion Ukmergė 2020“, dalyvavo ansamblis „Giunter Percussion“. Kas Lietuvoje nežino Giunterio!

Užbaigdamas privalau įspėti, jog žmogus patekęs į mugę šiaip ar taip jaučiasi šiek tiek apdujęs: akys tai į vieną, tai kitą pusę, žmonės juda, pokalbiai trumpi, programos keičia viena kitą. Vienam žmogui to šurmulio nei aprašyti, nei pačiam suvokti. Tačiau didžiausią laiko dalį praleidęs antroje salėje su Kultūros centrų programa, teigiu, jog ta programa vaizdžiai atspindėjo bendrą šalies kultūrinio darbo kryptį ir metmenis. Bendrame kultūros centrų darbo turinyje vyrauja tradiciniai menai – chorai, tautinis ir folkloro, šokio, orkestro menai. Tai pamatas, archetipinė vertybių versmė, ant kurios laikosi tauta, jos gyvensena ir kultūrinė dvasinė veikla. Tokia generalinė darbo linija yra tautai givybiškai aktuali ir, kaip sakoma, tai yra gerai. Visi šoumenai, kokius centrai be abejo taip pat jų turi, liko savo namuose. Jų ir nereikėjo. Bendra renginių programa išties didelė, sunkiai tilpo LITEXPO salėje Nr.2. Meniniams kolektyvams sunku buvo susitalpinti mažoje scenoje ir sukaupti publikos dėmesį. Suprantama, mintys suktųsi apie tokį renginį didesnėje erdvėje, pasirodymų geros scenos sąlygomis. Lengviau joje su knygomis yra lengviau: leidyklos susivežė savo spaudinius, išsidėliojo ir skaitykite… Rašytojai gi susirinko į „Rašytojų kampą“ ir diskutuoja. Šiuo atveju kultūros centrų programai lyg didelis eksperimentas, kuriam paruošti, spėju, reikėjo kur kas didesnio darbo bei išmanumo. Tačiau būtent toji nedidelė salė 2 akivaizdžiai paįvairino pačią mugę, kitose salėse išmoningas literatūrologų, filosofų kritikų kalbas praskaidrino dainomis ir šokiais.


Manyčiau, jog tai kas per tas mugės dienas vyko antroje salėje, galėtų ir vertėtų įprasminti jį atskiru leidiniu–albumu.


Geras buvo sumanymas, daug padirbėta!

Parašykite komentarą